Tremtinių bei politinių kalinių prižiūrėtojams nerūpėjo dirbančiųjų sveikatos būklė, amžius, šeiminė padėtis – visi, norintys gauti duonos, privalėjo dirbti. „Tiek vyresni, tiek jaunesni – visi kartu eidavom dirbti. Jokių šeštadienių ir sekmadienių nebūdavo, o darbas, kaip ir visur, prasidėdavo 8 valandą ryte, tik tiek, kad iki jo reikdavo važiuoti 2 valandas. Darbus baigdavome vakare, tačiau grįžti namo trukdavo dar 3–4 valandas, nes traukinys visur stodavo pasikrauti krovinių. Grįžti ir nori tik į lovą, bet dar prieš tai reikdavo pas komendantą užsiregistruoti, parodyti, kad esi. Tai nespėji išsimiegot ir vėl viskas iš naujo. Tik Stalinui mirus atsirado sekmadieniai“, – prisimena buvęs tremtinys Jonas Reitelaitis.
Alinantis darbas už 500 g duonos
Tremtinys į Sibirą pateko būdamas keturiolikos, tremtyje praleido 4 metus, per kuriuos teko išbandyti įvairius darbus: elektriko, miškų kirtėjo, traktorininko. Pirmaisiais tremties mėnesiais reikėjo kasti sniegą nuo bėgių, krauti į vagonus malkas, keisti bėgius.
„Išlipus iš vagono sniegas po kojomis tiesiog spiegė. Nosy viskas užšąla, o jei nori nusispjauti, tai žemę jau pasiekia ledukas“, – prisimena Jonas.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas dr. Arūnas Streikus sako, jog sunkūs fiziniai darbai buvo neišvengiami norint išgyventi. „Normos keitėsi, bet ilgą laiką už darbo dieną žmogus gaudavo pusę kilogramo duonos, jei nedirbdavo – tik 100 gramų, todėl išgyvenimo būtinybė vertė dirbti visus“, – sako istorikas.
Jis pastebi, jog tremtinių atsiminimai priklauso nuo laikotarpio, kada tautiečiai buvo ištremti, vietovės, kurioje priverstinai dirbo ir gyveno. „Dominuojanti ūkio šaka, kur buvo įdarbinami tremtiniai, buvo medžio perdirbimo pramonė: miškų medienos kirtimas, jos pirminis apdorojimas gana primityviais darbo įrankiais (kirviais ir pjūklais), paruoštų rąstų gabenimas upėmis ir jų sukrovimas į tam tikrus pervežimo taškus. Dar būtų galima išskirti ir žvejybą, nes nemaža dalis 1941-ųjų tremtinių, atsidūrusių už poliarinio rato, ja užsiimdavo“, – pasakoja A. Streikus.
Buvęs tremtinys J. Reitelaitis prisimena, jog duona Sibire buvo labai skani. Kituose tremtinių atsiminimuose taip pat galima rasti informacijos, jog dauguma taip norėdavo valgyti, kad duoną net sapnuodavo. Žinoma nuolat fizinį darbą dirbančiam žmogui duonos normos retai pakakdavo, tad visi stengėsi prisidurti. „Brolis eidavo prie arklių, tai kartais saują avižų parsinešdavo. Jos mums buvo kaip saulėgrąžos“, – pasakoja Jonas.
Tremties darbus dar sudėtingesnius darė oro sąlygos: prie Laptevų jūros ar kitose atšiauriose Sibiro vietose ištremti tautiečiai žiemą kentė milžinišką šaltį, vasarą – uodų antplūdį, o į Kazachstaną ar Tadžikistaną patekę tremtiniai ar politiniai kaliniai prisimena svilinančius karščius, kuomet vasaros metu termometro stulpelis pakildavo iki 50 laipsnių.
„Vasaromis tinklelius dėdavomės, tik ant galvos, kad apsisaugotume nuo uodų ir muselių. Būdavo labai tvanku, trūkdavo oro, bet kitaip negalėjai, nes net į akis vabzdžiai lįsdavo. Dieną lauke vieni parazitai puolė, naktį – blakės ir utėlės. Ir taip visą tremtį“, – pasakoja Jonas.
Susižeidimai ar net žūtys tremtyje neišvengiami
Tremtyje tekdavo galvoti ne vien apie savo darbą ir alkį, bet ir stengtis išvengti sužeidimų, kurie tremties sąlygose gydavo itin ilgai. „Geležinkely daug nelaimingų atsitikimų buvo, daug susižeidė, daug žuvo. Pamenu, kaip jauna mergina dirbo ir jos koja papuolė tarp bėgių, kaip tik buvo bėgių perjungimo metas. Bėgiai koją suspaudė ir traukinys ją nutraukė. Taip aštuoniolikmetė liko su viena koja. Po kelių dienų ir pats eidamas šlaitu nuslydau į iškrautus garvežių pelenus. Batus prisėmiau žarijų, tai taip nusideginau koją, kad sąnarys buvo atviras. Bet išsigydžiau“, – prisiminimais dalijasi Jonas.
Istorikas A. Streikus teigia, jog konkrečių skaičių, kiek žmonių patyrė sužeidimus ar žuvo, nėra, bet analizuojant atsiminimus galima daryti išvadą, jog tai nutikdavo dažnai. „Darbo įrankiai labai primityvūs, apie darbo saugą jokios ir kalbos negalėjo būti, nes niekas tuo nesirūpino. Tremtiniai faktiškai buvo nemokama darbo jėga, su kuria galėjai daryti, ką nori. Net ir ligos atveju žmonės eidavo dirbti, nes vertė išgyvenimo būtinybė“, – sako istorikas.
Skaitant prisiminimus iš tremties, galima atrasti tam tikras tendencijas: nelaimingi atsitikimai įvykdavo užvirtus dideliems medžiams, kertant miškus, tautiečius vargino nušalusios galūnės, ligos, kurios atsirasdavo dėl vitaminų stokos.
„Daliai tremtinių gal nebūtų buvę tokio didelio skirtumo, nes daugelis jų gana sunkiai dirbo ir savo ūkiuose. Bet čia reikėjo dirbti valstybei, kuri tau iš esmės nieko neduoda ir nemoka. Tai buvo sunkiausia“, – sako istorikas.
