Visgi, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius Arūnas Streikus pastebi, jog skirtingų trėmimo bangų prisiminimai apie mokyklas gali skirtis. Pavyzdžiui, pirmųjų trėmimų metu į Sibirą patekusius žmones taip alino priverstinis darbas, jog mokslas nebuvo pirmoje vietoje, tačiau vėlesnių tremčių metu mokslas vaikams jau buvo privalomas ir vaikai į mokyklą eidavo kiekvieną dieną.
Savotiškos daraktorių mokyklos Sibire
Pasak istoriko A. Streikaus sovietų valdžia tremtinius laikė žmonėmis, kurie turi būti izoliuoti ir anksčiau ar vėliau turėtų išnykti, todėl jų ugdymui didelio dėmesio neskyrė. Vis dėlto, nereiktų pamiršti, jog į Sibirą ištremtas buvo Lietuvos elitas, kurio tarpe buvo daug mokytojų, į tremtį atsivežusių lietuviškų vadovėlių, knygų.
„Tremtiniai į sovietines mokyklas žiūrėjo, kaip į vieną iš nutautinimo priemonių. Būtent čia atsiranda alternatyvi švietimo sistema, kai mokytojai tremtiniai patys imdavosi neoficialaus mokymo ir steigdavo lietuviškas mokyklėles, primenančias XIX a. daraktorių mokyklas“, — aiškina A. Streikus.
Mokytojų empatija utėlėtiems ir žaizdotiems vaikams
Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“ įkvėpusi tremtinė Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė buvo viena tų vaikų, kurie pateko į pirmąją trėmimų bangą. Į Sibirą tremtinė pateko Lietuvoje baigusi šešis skyrius, o rusų kalbos visai nemokėjo.
„Brolis nuėjo į Altajaus biblioteką ir parnešė knygų. Aš rinkau žolę ant laužo, ją viriau ir skaičiau Dikensą. Net atsimenu jausmą, į ką man buvo panašios raidės. Pavyzdžiui, rusiška ž man priminė skraidantį drugelį. Kol pabaigiau pirmą tomą, jau mokėjau skaityti rusiškai. Bet kai po metų mus pervežė į Arktį, va čia jau prasidėjo mokslas...“, — prisiminimais apie mokymąsi dalinasi Irena.
Prie Laptevų jūros atvykusiai Irenai liepė supjaustyti lentas, iš kurių buvo daromas barakas. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo naujoji mokykla. „Šviesos nebuvo. Judam dvasių pasauly, kažkokius siluetus matom, bet, žodžiu, vaiduoklių teatras“, — sako Irena.
Tremtinė sako, jog Sibiro mokykloje mokėsi matematikos, rusų kalbos, istorijos, mokytoja iš Suomijos, kuri taip pat buvo tremtinė, mokė vaikus muzikos. Pašnekovė prisimena, jog nepaisant to, kad mokytis sekėsi gerai, ji norėjo būti išmesta iš mokyklos, kad galėtų pagelbėti mamai.
Ireną iki šiol žavi dalis mokytojų, kurie Sibire mokė vaikus. „Atsimenu mokytoją rusę, ji buvo labai teisinga. Ji dėstė kupetai utėlėtų, žaizdotų vaikų. Pavyzdžiui, man liežuvis burnoj netilpo, dantys klibėjo, jų nesimatė, nes dantenos buvo storesnės ir didesnės už dantis. Pamenu, viena lietuvė dantistė laikė degantį žvejybinį siūlą man prie nosies, o kita ranka su peiliuku žuviai darinėti pjaustė dantenas. Apalpdavau, atsipeikėdavau, viską išspjaudavau ir vėl tas pats, kad tik išlystų dantų krašteliai. Tai kaip ten mokyti tokius vaikus. Bet mokytoja ateidavo, be emocijų išdėstydavo ir išeidavo“, – pasakoja Irena.
„Ir kiek atsimenu, sovietinio nieko negirdėjau. Mes mintinai mokėmės, tai aš po šiai dienai prisimenu, kaip stengėmės savęs neužnuodyti sovietine aplinka“, — tokiais prisiminimais iš mokyklos pasidalijo I. S. Valaitytė-Špakauskienė.
Besikeičianti situacija ir sunki integracija grįžus namo
Istorikas A. Streikus teigia, jog vėliau ištremtųjų situacija keitėsi: mažėjo vergiško darbo, mokyklas lankė daugiau pradinių klasių moksleivių. Buvo mokoma Sovietų Sąjungos istorijos, rusų kalbos ir literatūros, o pamokos dėstomos rusiškai. Būtent todėl dalis vaikų rusiškai mokėjo geriau nei lietuviškai.
Kita pašnekovė, tremtinė Irena Tumavičiūtė tai patvirtina. Į Sibirą ji pateko būdama dvejų, mokyklą pradėjo lankyti tremtyje, kur gerai išmoko rusų kalbą, todėl kartais net tarpusavyje su broliu kalbėdavosi ne lietuviškai, o rusiškai.
„Mokyklos metai man buvo vienintelė tyra oazė per dešimt metų tolimame Sibiro kaime. Dažnai apimdavo liūdesys, jog baigėsi pamokos ir turėsiu grįžti į mūsų trobelę“, — sako tremtinė. Sibiro mokyklose I. Tumavičiūtė nesijautė išskirtinė, nes beveik visi vaikai buvo tremtiniai. Čia buvo gausu ukrainiečių, vokiečių, rumunų, totorių, čiuvašų. „Kas yra diskriminacija, patyriau tik grįžusi į Lietuvą. Ten, Sibiro kaimo mokykloje, mūsų klasė buvo didelė šeima“, ̶ prisimena tremtinė.
Sudėtingą grįžusiųjų situaciją patvirtina ir istorikas A. Streikus, kuris sako, jog grįžus į tėvynę tremtinių integracija buvo sudėtinga. Grįžę jaunuoliai mokyklose neberado savo klasiokų, studentams buvo sunku įstoti į kai kurias specialybes.
„Tremties antspaudas buvo sunkinanti aplinkybė. Tie, kurie norėjo tęsti studijas universitetuose, buvo sunkiai priimami į humanitarinių, socialinių mokslų specialybes, nes buvo laikomi potencialiai pavojinga socialine grupe. Labiausiai studentai buvo priimami į gamtos ar technikos mokslus, didelė tremtinių grupė rasdavo galimybę studijuoti Kauno politechnikos institute“, — teigia A. Streikus.
1941 m. birželio 14 d. NKVD Lietuvoje pradėjo masinius gyventojų areštus ir trėmimus į Sibirą, kurie truko iki 1953 metų. Per visą sovietų represijų laikotarpį nukentėjo beveik 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų, kurie nepakluso sovietų režimui. Kas dešimtas nukentėjęs buvo vaikas.
