Taigi, kiek suprantu iš plačiai iškosėtų savivaldybės pranešimų spaudai, pono mero nuomone, “piktnaudžiaudama tarnyba ir aplaidžiai vykdydama” man pavestas pareigas padariau du dalykus: kažką (nesuprantu ką, bet apie tai vėliau) padirbau su neregistruotu, bet faktiškai naudojamu turtu, kažką, kas atvėrė kažkokias „piktnaudžiavimo landas“. Na ir žinoma, atleidau nuo mokesčio lizingo bendroves, kurios sumokėjo mažiau mokesčio už išlizinguotą nekilnojamąjį turtą. Kai kurie žmonės, vertindami pagal savo sugedimo laipsnį, galvoja, kad ne už gražias akis. Tie, kurie nemoka skaičiuoti, nesupranta, kad mokesčiai tai dėl to nesumažėjo. Bet apie tai vėliau.
Visas šokis vyksta apie Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo eilės straipsnių pakeitimo projektą, kuris Seimo duomenų bazėje įregistruotas numeriu XIP-2533. Kaip teigia šio projekto pakankamai netrumpas aiškinamasis raštas, įstatymo projektu buvo siekiama kelių tikslų – suvienodinti banko paskola ar lizingo būdu finansuoto nekilnojamojo turto apmokestinimo sąlygas, nes ekonomine prasme tai tas pats sandoris. Taipogi, leisti ateityje lanksčiau reaguoti į NT vertės smukimus ir masinius pervertinimus atlikti dažniau nei kas 5 metus, jeigu kainos pasikeičia itin ženkliai, reglamentuoti Viešosios ir privačios partnerystės būdu vykdomuose projektuose sukurto turto apmokestinimą, kuris lig šiol nebuvo reglamentuotas, nes pati PPP (private public partnership) į mūsų gyvenimą atėjo neseniai.
Besikreipiantys į prokuratūrą teigia, kad įstatymo projektas, vėliau virtęs įstatymu, kažkokiu būdu sudarė sąlygas vengti mokesčio nevykdant įstatymo prievolės registruoti baigtus statinius, nors jie faktiškai naudojami. Mon Dieu!! Kažkas dievaži nemoka skaityti! Arba turi teksto suvokimo problemų – įstatymas visada teigė ir dabar teigia visiškai priešingą dalyką: net neregistruotas, bet faktiškai naudojamas statinys YRA mokesčio objektas ir mokesčiai už jį turi būti mokami. Ir ta nuostata nuo pat NT mokesčio įstatymo priėmimo nustatyta būtent tam, kad pažeidėjai, vengiantys „priduoti“ baigtą statinį, negalėtų išvengti mokesčio vien dėl to, kad nevykdo įstatymo nustatytos pareigos. Tai, kad tokį turtą sunku nustatyti ir jam nesuformuosi automatinės mokesčio prievolės iš Registrų centro duomenų bazės (duomenų registre juk nėra, tame ir visa pažeidimo esmė) yra reali problema ir ne vien Lietuvoje (Pietų Europos šalyse Lietuvos poilsiautojai neabejotinai matė ir gidai jiems aiškino, kad nesibaigiantis kokio trečio aukšto montavimas gyvenamajam namui kokioje Turkijoje paprastai atliekamas tam, kad būtų išvengta NT mokesčio – neva „namas dar nebaigtas“). Taigi, problema yra – kontroliuoti sunku, bet niekaip neaišku, ką meras nori pasakyti apie įstatymą? Šimonytę? Kubilių? Kad įstatymas turėjo apmokestinti tik pabaigtą ir priduotą turtą? Tai juk čia ir būtų landa piktnaudžiavimui vengiant tokios registracijos! Kad įstatymas turėtų apmokestinti bet kokį nebaigtą statinį ir tada, kai projektas dar tik vystomas? Juk turbūt ne? Taigi, įstatymas apmokestina tai, ką ir turi apmokestinti – turinį, o ne formą, t.y. faktiškai naudojamą turtą, net tada, kai jo savininkas vengia turtą įregistruoti. Įstatymo pakeitimai, apie kuriuos čia vyksta visas šaršalas, nieko tuo klausimu nepakeitė – turbūt mero padėjėjai, pastebėjo, kad nuostata, buvusi įstatymo 7 straipsnyje, tiesiog iškeliavo į kitą (4) straipsnį, visiškai nepakeisdama ir nesusiaurindama pareigos mokėti mokestį ir pažeidėjams. Jeigu mero netenkina, kaip efektyviai įstatymo nuostata yra taikoma, t.y. kaip daug išaiškinta pažeidėjų, piktybiškai neregistruojančių pabaigtų statybų, aš merą galiu suprasti, bet nesuprantu, kodėl dėl ilgametės problemos susijautrinta tik dabar? Ir dar tokiu keistu būdu, užuot ieškant bendradarbiavimo su statybų priežiūrą atliekančiomis institucijomis ir mokesčių administratoriais formų, kad tokie atvejai būtų greičiau išaiškinami. Tad kur čia Šimonytės piktnaudžiavimas tarnyba ar aplaidus pareigų vykdymas? Nebent merui atrodo, kad aš asmeniškai turėjau visus tokius statinius išaiškinti.
Pirmuoju tad „kaltinimu“ lieka tik gūžtelėti pečiais – kažkas kaip naują bando pateikti seną problemą, kuri netgi nėra Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo problema, o tik apsunkina jo vykdymą. Antruoju klausimu, matyt, reikia detalesnių paaiškinimų, nes meras paėmė „aukštą natą“- ne visai subtiliai bando sudaryti vaizdą, kad buvo padarytos kažkokios lengvatos lizingo bendrovėms ir gal net, suprask, ne už ačiū. Taigi, pažiūrėkim, kas buvo padaryta.
Pažiūrėjimui pasinaudokime paprastu palyginimu, kur Jonas ir Antanas perka po butą, tik vienas perka už banko paskolą, o kitam pirkinį finansuoja lizingo bendrovė. Jonas, nusipirkęs butą iš karto tampa jo formaliuoju savininku, nors yra buto vertę ir palūkanas skolingas bankui, todėl prievolių įvykdymui butą bankui įkeičia. Jo galimybės laisvai disponuoti turtu, švelniai tariant, sąlyginės. Tačiau nekilnojamojo turto mokesčio Jonas nemoka (jeigu nėra milijonierius) – gyventojams nuosavybės teise priklausantis gyvenamosios paskirties nekilnojamasis turtas yra nuo mokesčio atleistas. Kas atsitinka Antanui, kuriam pirkinį finansavo lizingo bendrovė? Lizingo bendrovė išlieka formaliu turto savininku iki paskutinės įmokos sumokėjimo dienos, nors turinio požiūriu Antanas naudojasi turtu iš esmės tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Jonas. Lizingo bendrovė būdama formali turto savininkė turi mokėti už tokį turtą NT mokestį, nepaisant to, kad jis yra gyvenamosios paskirties ir jame gyvena eilinė šeima, kuri taps to turto savininke, kai tik išsimokės turto vertę ir palūkanas. Ar lizingo bendrovė moka NT mokestį iš Šventosios Dvasios? Ne, ji padidina lizingo gavėjo mokamas palūkanas. Tokiu būdu Antanas sumoka turto mokestį už turtą, už kurį jam jokio mokesčio mokėti nepriklausytų, jeigu jis butui pirkti būtų paėmęs paskolą. Tokiu būdu, lizingo bendrovės, kaip įsigijimo finansuotojai, atsiduria blogesnėse sąlygose, nei bankai, nors iš tiesų blogesnėse sąlygose atsiranda jų klientai, kurie moka (netiesiogiai) mokestį, kurio šiaip jau mokėti jiems nepriklausytų.
Ponas Zuokas, kuris būdamas Seime labai stengėsi kovoti už tai, kad niekas, neduok Dieve, nemokėtų daugiau mokesčių, nes priešinosi bet kokiems mokesčių padidinimams net tada, kai tai buvo neišvengiama, neatrodo nuoseklus, kai bando kovoti prieš tai, kad mokesčių nemokėtų tie, kuriems jų logiškai ir nepriklausytų mokėti.
Imkime kitą situaciją: prekybos įmonė A pirko prekybos patalpas už banko paskolą. Ji moka NT mokestį, nes yra juridinis asmuo ir turto savininkas. Tarkime, įmonė nori finansuoti pirkinį per lizingo bendrovę. Kas buvo anksčiau – lizingo bendrovė mokėtų turto mokestį, nes turtas nuosavybės teise priklausė jai iki paskutinės įmokos įmokėjimo (neabejotinai perkeltų tą mokestį prekybos įmonei – per didesnes palūkanas). Kas yra dabar? Tokį patį mokestį už tą turtą turi mokėti pati prekybos įmonė, nes būtent ji yra ekonominis to turto savininkas.
Į šiuos klausimus jau senų seniausiai yra atsakiusi tarptautinė praktika, apskaitos standartai, kiti mokesčių įstatymai – mokestinės teisės ir prievolės finansinės nuomos ar išperkamosios nuomos (hire-purchase) sandorių atveju siejamos su turto gavėju, o ne su turto davėju (finansuotoju), nepaisant to, kad pastarasis išlieka juridiniu savininku iki pat sandorio pabaigos. Pasidomėkite, kas skaičiuoja tokio turto nusidėvėjimą, kam taikomos pelno mokesčio lengvatos investicijoms ir t.t. – gavėjui. Nes tai jis įsigijo šį turtą savo reikmėms, o nuosavybės teisė visviena jam pereis. Įstatymai vertina santykių ekonominį turtinį, o ne vien juridinę formą.
Tad, jeigu merui VMI pasakė, kad lizingo bendrovių mokami NT mokesčiai sumažėjo, turėjo pasakyti ir kiek padidėjo lizingo bendrovių klientų, kuriems buvo perkelta mokesčio prievolė, mokami mokesčiai. Juk nepasikeitė nei mokesčio bazė (vertė), nei savivaldybė, kuriai pajamos tenka (NT mokestis įskaitomas pagal turto buvimo vietą).
Nors 20 mln. yra lašas jūroje lyginant su Vilniaus savivaldybės skoliniais įsipareigojimais, visgi, paieškokime čia tų galų. Tam naudokime Lietuvos bankų asociacijos duomenis apie lizingo portfelio struktūrą. 2011 m. pabaigos duomenys, galintys būti geru atskaitos tašku mokestinės prievolės už 2011 metus įvertinimui, sako (duomenų apie lizingo portfelio struktūrą ieškokite čia http://www.lba.lt/go.php/lit/Lizingo_portfelio_struktura/2275) , kad lizingo bendrovių portfelis 2011 m. gale buvo apie 5,5 mlrd. litų ir sumažėjo (jeigu kas nors, mere Zuokai, būtų norėjęs pakeitimais piktnaudžiauti, portfelis būtų didėjęs, bet prieš ekonominę logiką veikia tik puspročiai).
Iš šio portfelio žinoma, didžioji dalis – kilnojamasis turtas, niekaip su NT mokesčiu nesusijęs. O NT lizingo portfelis siekė apie 1,2 mlrd. litų. Tarkime, viso šio turto mokestinė prievolė buvo panaikinta. Tada visų savivaldybių netekimai siektų 12 mln. litų prie maksimalaus tarifo (kurio Vilniaus savivaldybė beje, ir netaikė).
Bet ar prievolė buvo panaikinta? Pažiūrėkime, KOKS NT turtas lizinguojamas ir KAM? Tai daugiausia komercinės paskirties (pramoninės, prekybos, biurų) turtas, o didesnį nei 100 mln. litų NT lizingo portfelį turinčiose bendrovėse lizinguotas būstas (kuris patapo neapmokestinamu, bet ir tai tik tada, jeigu lizinguojamas gyventojams), sudaro vos 3-5 procentus viso NT lizingo portfelio. Viso toks būsto lizingo portfelis sudarė apie 42 mln. litų ir net jeigu jis visas būtų išlizinguotas fiziniams asmenims (nes jeigu lizingo gavėjas – juridinis asmuo, mokestis mokamas ir toliau, tik jį moka gavėjas), visų savivaldybių mokestinis nuostolis prie maksimalaus tarifo gyvenaosios paskirties turtui siektų 400 tūkst. litų. Tuo tarpu taip net nėra – fiziniai asmenys buvo lizingo gavėjai tik maždaug 17 mln. litų viso lizinguojamo NT portfelio. Ir net darant drąsią prielaidą, kad tai vien būstai, šiems lizingo gavėjams mokesčių našta (noriu pabrėžti – nepagrįstai juos diskriminavusių lyginant su tradicinių paskolų gavėjais mokesčių) sumažėjo vos 150 tūkst. litų. Pramoninis ir kitas komercinis turtas, net jeigu jis lizinguojamas fiziniam asmeniui (iš statistikos net nepanašu, kad būtų bent kokie apčiuopiami tokio lizingo mastai), vistiek kaip buvo taip ir liko NT mokesčiu apmokestinamas, tik pareiga mokėti tą mokestį nuo lizingo davėjo perėjo gavėjui, kuris ir yra tikrasis turto savininkas.
Pagalvojau, gal netyčia rinkos dalyviai, sureagavę į įstatymo pataisas, ėmė kaip pašėlę lizinguotis turtą, nors mokesčių tokiu atveju vistiek neįmanoma išvengti, jų išvengia tik tie, kurie jų ir neturėjo mokėti – turtą, kurį įstatymas laiko bendru atveju neapmokestinamu (t.y. gyventojų turimą ir naudojamą būstą), lizingu įsigiję gyventojai dabar pagaliau turi tas pačias sąlygas, kaip banko paskolas pasiėmę jų bendrapiliečiai. Nieko panašaus – per 2012 metus susitraukė ir bendras NT lizingo portfelis, ir gyventojams lizinguojamo NT portfelis. Jeigu kažkas mokesčio įstatyme būtų aptikęs netikėtą palankią landą, tendencijos turėjo būti priešingos. Visgi, tendencijos yra tokios, kokias diktuoja ekonominė aplinka. Nes jokios „landos“ ten tiesiog nėra.
Šiandieniniuose pranešimuose yra pateikta ir daugiau netiesos – neaišku, ar meras pats klaidinasi, ar tik bando suklaidinti kitus. Visa laimė, kad Seimo darbas yra toks viešas, kad viskas nesunkiai patikrinama. Seimo Teisės departamento išvada dėl projekto svarstant projektą komitetuose ir plenariniame posėdyje, buvo (čia ji: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=384199&p_query=&p_tr2=2). Ir komitetai, Seimas, svarstydami pataisas, turėjo progą šią išvadą aptarti, ką liudija komitetų posėdžių išrašai. Va ko nebuvo, svarstant projektą Seime, tai nebuvo jokios STT išvados, apie kurią kažkas kalbama. Projektas buvo pateiktas kartu su biudžetu, nebuvo svarstomas jokios ypatingos skubos tvarka, nebuvo niekur „pakištas“ ar „prakištas“. Iki tas projektas pateko į biudžeto paketą, jis buvo paskelbtas viešai, derintas su suinteresuotomis institucijomis, įskaitant ir Savivaldybių asociaciją, kuri jokių esminių pastabų neturėjo. O ar galėjo turėti? Juk niekas, išskyrus prievolininką, nepasikeitė (išskyrus menkutę dalį iki tol neteisingai apmokestintų gyventojų (ne lizingo bendrovių, mere, o būtent gyventojų, kurie buvo sandorio formos įkaitais)).
Meras bando teigti, kad savivaldybei buvo padaryta žala. Dar daugiau, ji buvo padaryta vos ne tyčia, nes, suprask, A.Kubiliaus Vyriausybė ir jos finansų ministrė turėjo kažkokių asmeniškumų ponui Zuokui – gatvėms asfaltuoti pinigų nedavė ir visų skolų nepadengė. Įdomu, kaip tąsyk reikėtų vertinti paties pono Zuoko iniciatyvas Seime dauginti PVM lengvatas (kurias jis elegantiškai vadino „skirtingais tarifais“, tarsi nuo to būtų dingusi esmė)? Ar tuo atveju, kai siūlai realiai sumažinti valstybės biudžeto pajamas tai jau nėra siūlymas, darantis žalą, nes biudžetas kitas? O kaip su PVM lengvatomis viešajam transportui (saldi tema ponui merui), už kurias jau būdamas meru ponas Zuokas karštai agitavo ir kurios buvo priimtos nepaisant Vyriausybės prieštaravimų – šiandien, kaip ir buvo galima tikėtis, nei pajamų, nei pigesnių bilietų. Žala valstybei? Bendrininkavimas?
Kai šį klausimą nagrinėjome prieš metus, nes pretenzija nėra nauja, mano gauti paaiškinimai iš VMI paliudijo labai paprastą dalyką – Vilniaus savivaldybės pajamos iš NT sumažėjo dėl vienos įmonės perskaičiuoto turto mokesčio, kuris anksčiau buvo apskaičiuotas klaidingai. Taip perskaičiuoti mokesčius mokėtojai gali už penkerius praėjusius metus, tad suma susidarė nemaža. Nustebčiau, jeigu staiga priežastis ėmė ir pasikeitė, nes pasikeitė Vyriausybė. Taip, lizingo bendrovių mokestinė prievolė sumažėti galėjo, tačiau dėl to nesumažėjo BENDRA mokestinė prievolė, nes ją tiesiog perėmė kiti asmenys, išskyrus visiškai menką gyventojų lizingu pirktų būstų dalį. Faktas, kad Vilniaus NT mokesčio pajamos sumažėjo ir sumažėjo nuolatinai (panašiai dėl perskaičiavimo sumažėjo ir Palangos savivaldybės pajamos). Įstatymai apibrėžia, kaip tokia situacija turi būti sprendžiama – savivaldybė turi gauti netektų pajamų dydžio dotaciją arba jai turi būti padidintas gyventojų pajamų mokesčio procentas. Tas ir buvo padaryta – Vilniui liekantis GPM procentas buvo padidintas 2 proc. punktais ne už gerus mero darbus ir agresyvią retoriką GPM dalies klausimu, o būtent tiek, kiek reikalinga netekimams iš NT mokesčio kompensuoti. Kaip reikalauja įstatymas. Ir tą pasiūlė “klaikioji” A.Kubiliaus Vyriausybė.
Žinia, merui visa tai nė motais. Jam nepatinka pastabos dėl Vilniaus finansinės padėties, dėl kurios kalti (surprise, surprise) Šimonytė su Kubilium, kurie neabejotinai kalti dėl to, kad Vilniaus fantazariumas visu greičiu kaupė naujus įsipareigojimus tada, kai pinigai iš GPM fontanais tryško, o kai situacija staiga pasikeitė – nesuprato, kad padėtis reikalauja radikalaus prioritetų peržiūrėjimo ir gyvenimo kitaip. Pilka sunki kasdienybė žmonių su polėkiu „nevež“. Tai – ne Rio de Žaneiras, kaip sakė klasikai.
Na, bet yra kaip yra. Kažkas iš elementaria ekonomine logika paaiškinamų sprendimų bando išpūsti Gugenheimo dydžio kriminalą. Elementari ekonominė logika – ne Vilniaus savivaldybės pasaulio dimensija J Tai išsiaiškinsim prokuratūroje. O kažkam jau ir pas medikus nepakenktų – išsiaiškinti, ar nesivysto šiokios tokios paranojos užuomazgos
Mere, jeigu jau už NT įstatymo pataisų, kurios net negalėjo bent kiek apčiuopiamai pakeisti Jūsų vadovaujamos savivaldybės pajamų iš NT mokesčio, iniciavimą norite mane patikėti prokuratūros globai, tai gal, balansui palaikyti, suteiksite Garbės piliečio vardą už Žemės mokesčio įstatymo pataisas, kurios Vilniaus savivaldybei yra labiausiai naudingos? Ir, jeigu atsitiktų taip, kaip siūlo kai kurie Seimo nariai, kad šis įstatymas būtų atšauktas, ar Tarybos teisės spręsti dėl tarifų sumažintos, ar tokiu atveju už tai balsavusius Seimo narius Jūsų iniciatyva irgi sutiksiu prokuratūroje?
