JAV respublikonų senatorius Bobas Corkeris perspėjo, kad Donaldas Trumpas gali privesti JAV prie „kelio į Trečiąjį pasaulinį karą“. Yra rizika, kad šis teiginys nėra jau toks ir klaidingas.
Pasak I. Svenssono, trys faktoriai labiau už kitus užkerta kelią karui. Ir visi jie dabar griaunami, galima teigi, kad dėl D. Trumpo ir augančio nacionalizmo.
1. Tarptautinės organizacijos
„Vienas iš JT, ESBO, ES ir panašių organizacijų tikslų – sumažinti karinio konflikto kilimo riziką. Tačiau dėl D. Trumpo bandymų nuolat nemontuoti tarptautinį bendradarbiavimą, šios organizacijos gali nusilpti. Tai paveiks karo riziką“, – tikina I. Svenssonas.
2. Tarptautinė prekyba
Savo priešrinkiminės kampanijos metu D. Trumpas apkaltino Kiniją tuo, kad ši „prievartauja“ amerikiečių ekonomiką. Todėl daugelis ekspertų laukė, kad jis papildomai apmokestins įvežamą iš Kinijos produkciją, kas reikštų pilnavertį prekybinį karą.
„Kol kas to neatsitiko, tačiau, bet kokiu atveju, jis parodė mums, kad nėra itin nusiteikęs skatinti laisvą prekybą“, – pareiškė ekspertas.
3. Demokratija
Dvi demokratinės valstybės dar niekada nekariavo tarpusavyje. Tačiau nacionalizmo banga, kuri užgriuvo pasaulį, gali įsiūbuoti ir demokratijas.
„Politinis nacionalizmas nusitaikė į demokratinius institutus: universitetus, teismus, žiniasklaidą, rinkimus ir taip toliau. Tai, pavyzdžiui, pastebima JAV valdant D. Trumpui, Vengrijoje, Lenkijoje ir Rusijoje“, – aiškina I. Svenssonas.
Nacionalizmo keliamas pavojus
I. Svenssonas tikina, kad nacionalizmas grasina visiems trims karą atitolinantiems faktoriams. „Nacionalizmas juntamas ne tik periferinėse valstybėse, dabar jis plinta ir pagrindinėse tarptautinės politikos šalyse: JAV, Didžiojoje Britanijoje „Brexit“ pavidalu, ES ir jos Lenkijoje bei Vengrijoje, kurios gali susilpninti Europos bendradarbiavimą. Indija ir Kinija labai stipriai susaistytos nacionalistinėmis ideologijomis, kaip ir Turkija su Rusija. Visa tai kartu su D. Trumpo negatyviai veikia šiuos tris faktorius. Iškyla nemaža tarptautinių konfliktų rizika“, – pareiškė I. Svenssonas.
Tačiau jis nemano, kad didelio masto globalus karas yra tikėtinas.
„Tikimybė yra maža. Iš esmės ir bendrai paėmus tarpvalstybiniai konfliktai yra itin neįprasti, ir su laiku nutinka vis rečiau. Tačiau jeigu jau tai nutiko, tai įvykiai vystosi labai intensyviai“, – pareiškė I. Svenssonas.
Karščiausi įtampos „katilai“
Šiaurės Korėja
Valstybės: Šiaurės Korėja, JAV, Japonija, Kinija.
Šiaurės Korėja vykdo branduolinio ginklo bandymas ir nuolat kuria naujas raketas. Viena iš naujausių raketų, kurią išbandė šią vasarą, gali pasiekti ir JAV teritoriją, tačiau kol kas tiksliai nėra aišku, ar Šiaurės Korėja gali su ja nuskraidinti ir branduolinį užtaisą.
Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Unas ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas nuolat svaidosi žaibais ir žodinėmis provokacijomis, įskaitant ir D. Trumpo pažadą atsakyti „ugnimi ir rūstybe“.
JAV yra sąjungoje su Pietų Korėja ir Japonija, kurios taip pat jaučia grėsmę iš Šiaurės Korėjos pusės. O atsiskyrėlišką politiką pasirinkusi diktatūra mėgaujasi Kinijos palaikymu.
„Trumpalaikėje perspektyvoje pati problematiškiausia zona – tai Korėjos pusiasalis“, – tvirtina Švedijos saugumo ir vystymosi politikos instituto vadovas Niklas Swanstromas.
„Tuo pat metu, tikimybė, kad Kinija pultų ginti Šiaurės Korėją, itin menka. Taip nutiktų tik tuo atveju, jeigu iškiltų grėsmė tiesiogiai Kinijos interesams, tai yra jeigu JAV perkeltų savo kariuomenę prie kinų sienos ar kažkas panašaus“, – aiškino jis.
I. Svenssonas taip pat sutinka, kad Korėja sukelia didžiausią nerimą, nes situacija ten yra nenusakoma.
„Nelabai tikėtina, tačiau ir neatmestina, kad ten kažkas nutiks. Visi įsitempę, vyksta įvairios pratybos ir jėgos demonstravimas iš abiejų pusių, egzistuoja didelė rizika, kad kažkas bus ne taip. Tai gali paleisti procesą, net jeigu iš tiesų niekas to nenorės. Niekas nesuinteresuotas tame, kad reikalas užsibaigtų plataus masto karu, tačiau rizikas vis tiek išlieka“, – pasakojo leidiniui ekspertas.
Didžiausia problema – tai bloga komunikacija, pasakojo N. Swanstromas: „Šiaurės Rytų Azijoje nėra jokių struktūrų, kurios užtikrintų saugumą. Karinė konfrontacija gali išsivystyti labai staigiai“.
Pietų Kinijos jūra
Valstybės: JAV, Kinija, Taivanis, Vietnamas, Filipinai, Malaizija, Brunėjus.
Pasak ekspertų, tai yra vienas iš pačių rimčiausių galimo pasaulinio konflikto pradžios „katilų“. „Ten neįtikėtinai milžiniškas karinis potencialas. Tikimybė to, kad kažkas nutiks, nedidelė, tačiau jeigu jau tai nutiks, pasekmės bus katastrofiškos. Ten yra branduolinių ginklų, ir tarp skirtingų šalių sudarytos sąjungos, taigi jos gali įtraukti viena kitas, jeigu staiga santykiai apsunktų“, – teigė I. Svenssonas.
Iš pirmo žvilgsnio konfliktas sukasi aplink šimtus mažų salų ir rifų netoli Kinijos, Vietnamo, Malaizijos ir Filipinų. Maždaug pusė šių salų yra kontroliuojamos kurios nors iš šių keturių valstybių.
Ir Kinija, ir Taivanis ir Vietnamas pretenduoja į visą Spratlio salyną, Filipinai, Malaizija ir Brunėjus taip pat turi savų pretenzijų.
2014-ųjų pradžioje Kinija pradėjo valyti septynis jos kontroliuojamus rifus tarp salų ir statyti ten bazes.
Situaciją aitrina ir nuolat auganti Kinijos bei JAV priešprieša. Politologas Niklas Granholmas yra tikras, kad „šiame šimtmetyje pėdsaką paliks ir JAV bei Kinijos santykiai“.
„Tarptautinėje sistemoje vyksta pokyčiai valdžioje ir įtakos priemonėse. Santykiniuose matavimuose Kinijos valdžia auga, o JAV valdžia mažėja. Būtent konfliktai, kurie gali atsirasti aplink šias valdžios dalybas, ir taps svarbiausiais. Kalbama gali būti apie Kinijos santykius su Taivaniu, Kinijos ir Japonijos santykių, ar santykių su Šiaurės Korėja. Ten daug kas gali turėti reikšmės“, – pridūrė N. Granholmas.
Niklas Swanstromas taip pat mano, kad ilgalaikėje perspektyvoje santykiai tarp Kinijos ir JAV turi daugiau grėsmės.
„Vienintelis Trečiojo pasaulinio karo variantas, kurį įmanoma įsivaizduoti, akivaizdu, įtraukia Kiniją ir JAV. Negaliu pasakyti, kad mane tai labai neramintų, manau, kad realiau galėtų kilti satelitiniai konfliktai, tai yra karas vyktų kur nors trečiojoje šalyje“, – pasakojo ekspertas.
Indija – Pakistanas
Valstybės: Indija, Pakistanas, JAV, Kinija, Rusija.
Ginčytina šiaurinę Kašmyro provincija realiai yra padalinta tarp Indijos ir Pakistano. Tarp šalių jau buvo keli karai dėl teisės į šią sritį, ir aplink ją nuolat kyla nauji konfliktai.
Po to, kai 2016-ųjų rugsėjį 18 indų karių buvo nužudyti teroro akto karinėje bazėje metu, Indijos premjeras savo „Twitter“ paskyroje parašė: „Pakistanas – tai teroristinė valstybė, kurią derėtų taip ir vadinti ir izoliuoti“.
Pakistanas, suprantama, neigė savo dalyvavimą šiame išpuolyje.
„Santykiai tarp Indijos ir Pakistano visuomet nerimastingi. Jeigu konkrečiai dabar ir nepanašu, kad bus stipri eskalacija, tačiau niekas nerodo ir kokių nors didelių poslinkių link šių šalių suartėjimo ateityje“, – aiškino I. Svenssonas. Abi šalys – branduolinės valstybės, ir kiekviena jų, nepatvirtintais duomenimis, turi daugiau nei po 100 branduolinių raketų galvučių.
„Lengva įsivaizduoti netyčinę eskalaciją pavirstančią pilnaverčiu branduolinių karu, kuris niekam nereikalingas, tačiau gali būti išprovokuotas terorizmo“, – pareiškė analitikas Matthew Bunnas leidiniui „Huffington Post“.
Indija laikosi politikos nenaudoti branduolinio ginklo pirmajai. Vietoje to buvo buvo atlikti bandymai, atsakant į provokacijas, siųsti greituosius šarvuotų kolonų pulkus giliai į Pakistano teritorijas.
Silpnesnis karine prasme Pakistanas atsakė tuo, kad pristatė artimojo nuotolio raketas „Nasr“, kurios gali transportuoti branduolines galvutes.
Daugelis ekspertų baiminasi, kad tokia įvykių eiga, kuomet Pakistanas pasijus priverstas panaudoti taktinį branduolinį ginklą, kad apsigintų, gali greitai išaugti iš mažo regionio konflikto į plataus masto branduolinį karą.
Niklas Swanstromas, savo ruožtu, mano, kad pasaulinio karo tikimybė šiuo atveju yra menka: „Kitos šalys ten neturi interesų, susijusių su saugumo politika. Pakistanas turi artimus santykius su Kinija, o Indija – su Rusija. Tačiau nei Rusija, nei Kinija nerizikuos pradėti plataus masto konfrontaciją. Man taip pat sunku įsivaizduoti, kad JAV pradėtų kištis į tokį konfliktą“.
Indija – Kinija
Indijos kariuomenės generolas Bipinas Rawatas rugsėjo pradžioje pareiškė, kad šalis turi būti pasirengusi karui dviem frontais prieš Pakistaną ir Kiniją.
Kelios dienos prieš tai Himalajų papėdėje baigėsi dešimt savaičių trukusi Kinijos ir Indijos priešprieša dėl skirtingo sienos interpretavimo. Kinijos kelių inžinierius bei darbininkus, kuriuos lydėjo kariškiai, sustabdė indų kariuomenė. Kinai tvirtino, kad jie yra Kinijoje, indai – Butane, šalyje, kuri yra Indijos sąjungininkė.
Pasak B. Rawato, tokia situacija galėjo laisvai išaugti į konfliktą, ir Pakistanas tuomet galėtų pasinaudoti šia situacija savo interesams tenkinti. „Mes turėtume būti pasirengę. Mūsų situacijos kontekste karas yra visai tikėtinas“, – cituojamas generolas „Press Trust of India“.
Siena tarp Kinijos ir Indijos jau seniai yra nesantaikos priežastis, tačiau pastaruoju metu situacija tarp šalių yra ne tokia įtempta. Nepaisant to, kad Kinija, Pakistanas ir Indija yra artimos ekonomikos, agresyvus nacionalizmas byloja, kad tai gali ir pasikeisti.
„Sunku įžiūrėti kokias nors įžvalgas, kodėl ten turėtų staiga įsižiebti konfliktas, tačiau padidinta rizika yra. Abiejų šalių ekonomika intensyviai auga, ir abi šalis kursto vidinis nacionalizmas. Neišspręstas teritorinis ginčas, aišku, suteikia tam tikrą rizikos faktorių“, – aiškino I. Svensssonas.
N. Swanstromas nemano, kad Kinija gali daug išlošti iš šio konflikto, o Indija laimėti kare prieš Kinija paprasčiausiai nesugebėtų. Konfliktas tęsis, tačiau ribotu mastu.
„Vienintelė situacija, kuri gali privesti prie pilnaverčio karo, – tai jeigu Indija pripažintų Tibetą nepriklausoma valstybe ir pradėtų Tibeto karinio judėjimo, kovojančio su Kinija, palaikymą. Aš tai vertinčiau kaip itin menkai tikėtina“, – aiškino ekspertas.
Baltijos šalys
Valstybės: Rusija, Estija, Latvija, Lietuva, karinis NATO aljansas.
Viena iš didžiausių rizikų, kurios gali dabar privesti prie konflikto – tai augančios Rusijos ambicijos Europoje, mano N. Granholmas.
„Rusija atmetė taisykles, kurios veikė nuo 1990-ųjų pradžios ir užtikrino Europos saugumo strategiją, – pasakojo švedų ekspertas leidiniui. – Pagrindine šio klausimo problema tapo karas prieš Ukrainą, kuomet 2014-aisiais prasidėjo intervencija į šalį ir buvo aneksuotas Krymas, kas ir pradėjo pradžią konfliktui Ukrainos rytuose. Rusija pademonstravo didžiulį tikėjimą karinėmis poveikio priemonėmis. Baltijos šalių rajonas ir vėl atsidūrė konfrontacijos tarp Rytų ir Vakarų linijos, kas daugeliui atrodė neįmanoma dar vos prieš keletą metų“.
Konflikto priežastimi gali tapti rusų etninės mažumos Baltijos šalyse, įsitikinęs I. Svenssonas.
„Ukrainoje Rusija parodė, kad yra pasirengusi panaudoti karinę jėga, kad, jos manymu, apgintų rusakalbių mažumas. Tokiu būdu, egzistuoja tam tikra Rusijos intervencijos į Baltijos šalis rizika, jeigu kurioje nors iš šių šalių prasidėtų vidinė krizė. Toks scenarijus yra realiai įsivaizduojamas. Jis gana menkai tikėtinas šiandien, tačiau perspektyvoje yra įmanomas“, – aiškino ekspertas.
