Pakilęs į orą, Augustas nesugebėjo suvaldyti dviračio ir nukrito ant jo vairo. Trumpam sąmonę praradęs vaikinas, po kelių minučių atsigavo, tačiau iškart pajuto, kad negali valdyti kojų.
Netrukus jis pateko į gydytojų rankas, kurių verdiktas patvirtino baisiausias jaunuolio prognozes – stuburo lūžį diagnozavę medikai konstatavo, jog Augustas niekada nebegalės valdyti savo abiejų kojų.
„Iškart po nelaimingo įvykio supratau, jog mano gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau. Iš pradžių su šia mintimi buvo labai sunku susitaikyti, išgyvenau tikrai ne pačias geriausias akimirkas, tačiau pamažu pakeičiau savo požiūrį. Dabar esu laimingesnis nei tada, kai su draugais dar galėjau minti dviračius“, – portalui tv3.lt. teigė geros nuotaikos niekada neprarandantis Augustas Navickas.
Sugrįžo meilė sportui
Lietuvos parolimpinės rinktinės narys pripažįsta, jog sunkiausi buvo pirmieji metai po patirtos nelaimės, nes teko įveikti emocinę duobę ir priprasti prie pakitusių sąlygų.
Tačiau nerimą sieloje netrukus pakeitė jaudinantys virpuliai kūne – vaikino gyvenimą sudrebino šilti jausmai merginai vardu Ema.
Po Augusto patirtos sunkios traumos Ema tapo ne tik jo kineziterapiaute, bet ir įkvėpimo šaltiniu bei artima siela.
Vaikinas greitai suprato, kad jam metas sugrįžti į irklavimo sportą, kuriuo anksčiau mėgavosi ir vėliau numetė šalin tarsi nereikalingą vaikystės žaislą.
„Gaila, jog būdamas vaikas dar nieko nesupratau apie sportą, o ir niekas kitas man nesugebėjo tinkamai apie jį paaiškinti. Tik po patirtos traumos supratau, kad labai svarbu, kaip leidi laisvalaikius, kokia svarią įtaką turi sveika mityba ir koks galingas gali būti tinkamas nusiteikimas“, – atviravo vaikinas.
Augustas pripažįsta, kad akimirksniu pasikeitęs gyvenimas jam grąžino susidomėjimą sportu, o ir jis pats pradėjęs viską vertinti kur kas labiau nei anksčiau.
Žygiuoja Lietuvoje nepramintais takais
Būtent pasikeitęs požiūris ir širdies draugė Ema leido būsimam olimpiečiui iš naujo pamilti valčių sportą ir pakeisti Lietuvos istoriją.
Augustas Navickas yra Pirmasis ir vienintelis Lietuvos neįgalusis sportininkas irkluojantis valtį ir ginantis šalies garbę varžybose.
Šiauliuose patirtos traumos pilkus debesis palyginti greitai išsklaidęs sportininkas žaibišku greičiu įsiveržė į neįgaliųjų irkluotojų pasaulio elitą.
2016-ais metais jis jau dalyvavo Rio parolimpinėse žaidynėse, kuriose užėmė dešimtąją vietą, taip pralenkdamas savo paties lūkesčius.
Tiesa, kelialapį į Braziliją lietuvis iškovojo ne užimdamas aukštą vietą pasaulio čempionate, o sulaukęs vardinio pakvietimo iš Olimpiados organizatorių.
„Pats suprantu, jog daugiau tokių dovanų mano gyvenime nebepasitaikys, todėl šįkart privalau savo jėgomis iškovoti kelialapį į sekančias parolimpines žaidynes Tokijuje. Rio de Žaneire pasisėmiau neįkainojamos patirties ir noriu tai patirti dar ne vieną kartą. Daba man svarbiausia pasiekti optimalią formą reikiamu metu, kai pasaulio čempionate bus rengiama atranka į Japonijoje vyksiančias parolimpines žaidynes“, – apie savo ateities planus kalbėjo sportininkas.
Irkluotojas neslepia – jo didžiausias karjeros troškimas yra padovanoti Lietuvai parolimpinį medalį.
Tuo labiau, jog nuo šiol svarbiausiose neįgaliųjų irklavimo varžybose sportininkams reikia įveikti ne vieną, kaip buvo anksčiau, o du kilometrus.
„Man labiau patinka dabartinė ilgesnė distancija. Pagaliau viską lemia ne tik jėga ir greitis. Dabar didelę reikšmę varžybų rezultatams turi ištvermė, kas man yra arčiau širdies.“
Pagaliau nėra vienišas karys
Apie aukščiausius tikslus svajojantis A.Navickas maždaug prieš mėnesį nustūmė į praeitį tą ilgai trukusį karjeros etapą, kai jis buvo priverstas sportuoti vienas be trenerio.
Praeityje pasaulio čempionu tapęs buvęs irkluotojas Zigmantas Gudauskas nuo šiol Augustui ne tik padeda ruoštis varžyboms, tačiau ir tapo jo ginklanešiu.
„Turbūt patys suprantate, jog vienas niekaip galėčiau sportuoti. Man visada reikalingi žmonės galintys padėti nunešti valtį į tvenkinį, taip pat surinkti visą reikiamą įrangą. Ilgą laiką teko dirbti be trenerio, todėl esu labai laimingas, jog pagaliau šalia savęs turiu Z.Gudauską“, – teigė parolimpinio medalio svajone gyvenantis klaipėdiškis.
Anot sportininko, dabar ruoštis varžyboms jam yra kur kas lengviau, nes šalia esantis treneris įkvepia labiau stengtis ir dalija vertingus patarimus.
Gyvena antrą gyvenimą
Kovoti prieš netikėtas gyvenimo išdaigas yra užkoduota Augusto DNR sistemoje.
Specialią neįgaliesiems pritaikytą valtį irkluojantis sportininkas atskleidė, jog kartą sugebėjo padaryti neįmanomą dalyką, bent jau jis taip manė.
„Lyginant su sveikų sportininkų valtimis, mūsiškės yra sunkesnės ir platesnės, tačiau trumpesnės. Irkluodami mes prisisegame saugos diržais, taip pat šios specialios neįgaliųjų valtys turi nuo iškritimo į vandenį apsaugojančias detales. Visada galvojau, kad iškristi iš tokios valties yra tiesiog neįmanoma, tačiau aš labai klydau“, – suintrigavo sportininkas.
Augustas niekada nepamirš tos dienos, kuri galėjo tapti paskutine jo gyvenime.
Vienos iš treniruočių metu jis sugebėjo atlikti neįmanomą misiją, kai plaukdamas apvertė savo valtį ir po ja paniro.
„Tai buvo labai baisi akimirka. Pradžioje buvau dideliame šoke ir nesupratau, ką man daryti. Netrukus suvokiau, jog mano judėjimą varžo prie valties prisegti diržai. Laimei, tą supratau greičiau nei baigė tiksėti mano gyvenimo laikrodis. Iškart po to savo jėgomis išnirau iš vandens ir amžiams išmokau šią pamoką – jeigu iškritęs iš valties nori judėti, privalai atsisegti diržus“, – pusiau juokaudamas kalbėjo irkluotojas.
Netrukus Augustas užsiminė apie naujos vilties įsigijimą ir svajones senąją atiduoti vienam iš savo likimo draugų. Jis netgi atskleidė, jog yra nemažai šansų, kad jau artimiausiu metu Lietuva turės ir dar vieną neįgalųjį irkluotoją.
Motyvacijos šaltinis
Geros nuotaikos nestokojantis A.Navickas pripažįsta, kad prieš penkis metus jį ištikusi nelaimė gerokai pakeitė požiūrį į gyvenimą.
Lietuvis neslepia, jog dabar jaučiasi netgi geriau nei tada, kai pats savo kojomis galėjo vaikščioti žeme.
Anot jo, dabar jis į viską žvelgia kur kas brandesnėmis akimis.
Ir jeigu ne ta lemtinga diena Šiauliuose, galbūt šiandien vis dar nesuprastų, kuriuo taku jam eiti šioje planetoje.
Tačiau svarbiausia, jog šypsena ir gera nuotaika yra nuolatiniai sportininko gyvenimo palydovai.
„Savo likimo draugams norėčiau palinkėti nebijoti kreiptis pagalbos į aplinkinius. Taip pat neprarasti tikėjimo savo jėgomis ir negalvoti, jog negalia reiškia normalaus gyvenimo pabaigą. Nesvarbu, kokia veikla užsiimti, svarbiausia tikėti ką darai ir niekada nenuvertinti savęs“, – pokalbį užbaigė irkluotojas.
Nuo šiol, kai kamuos prasta savijauta, o pasąmonę sieks užvaldyti demonai, prisiminkite šiuos auksinius Augusto žodžius ir pasikliaukite valios galia, kuri pajėgi nugalėti net ir patį baisiausią velnią.