valios galia

Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate rutulio stūmimo rungtyje Lietuvai bronzos medalį padovanojęs Donatas Dundzys savo geriausią sezono formą pasiekė pačiu tinkamiausiu metu. „Esu patenkintas, nes pasiekiau asmeninį rekordą ir iškovojau trečią vietą. Tikėjausi geresnio rezultato. Na, bet ką padarysi. Dabar užteks ir tokio“,- po iškovos bronzos rutulio metimo sektoriuje kalbėjo D. Dundzys.

Nickas Santonastasso – geriausias pavyzdys, kad niekada negalima nuleisti rankų, net jeigu jų ir neturi. Svorius kilnojantis ir sudėtingus pratimus atliekantis vaikinas gimė su itin retu sindromu, neleidusiu išsivystyti jo galūnėms. 22-ejų metų vaikinas dienos šviesą išvydo be kojų ir dešinės rankos, tačiau tai jam nesutrukdė gyventi visaverčio gyvenimo. N. Santonastasso – vienas iš dvylikos žmonių pasaulyje, kurie gimė su šiuo itin sudėtingu sindromu.

„Spėju ir sportuoti ir tėvų ūkį prižiūrėti“, – plačiai šypsosi Egidijus Valčiukas. Egidijus gimė kur kas mažesnio ūgio nei kiti. Jis prisimena – iš pradžių su šia mintimi susitaikyti buvo sunkoka dėl aplinkinių dėmesio, tačiau bėgant laikui vyriškis ėmė nekreipti į tai dėmesio ir begalinės motyvacijos sėmėsi sportuodamas. „Aš tiesiog neklausiau, ką kiti kalba. Stengiuosi nuolat judėti į priekį, o tie, kurie šneka, dažniausiai ir lieka šnekėtojais“, – tikina 133 centimetų ūgio atletas.

Lengvosios atletikos varžybose dalyvaujantis Ramūnas Verbavičius dažniausiai likdavo šalia nugalėtojų pakylos, tačiau galiausiai „sprogo“ ir iškovojo sidabro medalį praėjusių metų Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate.   R. Verbavičius pastebėjo, kad dėl medalių reikia ilgai ir sunkiai dirbti, o kai galiausiai pasieki aukštą rezultatą, šlovė trunka labai trumpai, ir netrukus tenka vėl pasiraitoti rankoves iš naujo.

Lietuvos dziudo parolimpinė viltis Osvaldas Bareikis primena tą neišsenkantį „Energizer“ elementus reklamavusį zuikutį, kuris vietoje negali išbūti nė sekundės. Ukmergėje gimusio kovotojo venomis teko sportininko kraujas, o varžymasis prieš kitus jam sukelia beribę adrenalino dozę. Nuo vaikystės regėjimo negalią turintis Osvaldas prieš susipažindamas su dziudo, rezgė romaną su ne viena kita sporto šaka. Vaikinas išbandė aklųjų riedulį (golbolą), tenisą, lengvąją atletiką ir netgi šachmatus.

„Ketverius metus sedėjau namie, buvau su savimi, kol supratau, kad judėjimo negalia visgi leidžia judėti“, – sako prestižiniame „Grand Prix“ turnyre šaudymo rungtyje sidabrą šiemet iškovojusi Raimeda Bučinskytė. Kaip sako sportininkė, tai – dar toli gražu ne pabaiga. Raimedos gyvenimas pasikeitė daugiau kaip prieš du dešimtmečius. Tuo metu 15-metė mergina pateko į motociklo avariją, po kurios dėl stuburo lūžio nebegalėjo valdyti kojų.

Kai Dovydui būdavo sunku, ką nors padaryti, pasiekti ar pasigaminti, vaikinas dažnai prašydavo tėvų pagalbos, tačiau jie tikrai ne visada ištiesdavo pagalbos ranką. Tik neskubėkite teisti Dovydo tėvų, nes jie viską darė teisingai! Vienas pagrindinių jų troškimų buvo išmokyti sūnų savarankiškumo ir priversti tikėti savo galiomis, kurių Dovydo širdyje daugiau nei pas patį Galijotą.

Mindaugas Bilius yra geriausias pavyzdys, kad niekada negalima nuleisti rankų anksčiau laiko. Sunkią avariją išgyvenęs sportininkas rado savyje jėgų atsitiesti, pradėjo naują gyvenimą ir tūkstančiams žmonių tapo įkvėpimo šaltiniu. Šiauliuose gimęs ir augęs būsimas parolimpinis čempionas vaikystėje dievino futbolą, tačiau būdamas abiturientas pradėjo sportuoti lengvąją atletiką – rutulio stūmimą ir disko metimą.