Tik neskubėkite teisti Dovydo tėvų, nes jie viską darė teisingai!
Vienas pagrindinių jų troškimų buvo išmokyti sūnų savarankiškumo ir priversti tikėti savo galiomis, kurių Dovydo širdyje daugiau nei pas patį Galijotą.
„Tėvai mane visada laikė normaliu vaiku, elgėsi taip pačiai lyg būčiau sveikas berniukas ir esu jiems dėl to labai dėkingas. Tėvai man padėjo suprasti, jog nepaisant visų gyvenimo negandų, esu toks pats, kaip ir likusieji vaikai. Toks jų požiūris užaugino mane stipriu žmogumi,“ – portalui tv3.lt prisipažino Lietuvos vardą tarptautinėse plaukimo varžybose garsinantis alytiškis.
Norėjo šliaužioti, o ne vaikščioti
Kaip jau veikiausiai supratote, Dovydas Juodžiukynas turi negalią, prieš kurią yra priverstas kovoti nuo mažų dienų.
Sunkios Dovydo ligos šaknys glūdi jo nervų sistemoje. Kai vaikinas būna laimingas ir atsipalaidavęs jam kur kas lengviau sekasi valdyti dešiniąją kūno pusę. Kai Dovydas suirzęs arba nuliūdęs – kontroliuoti savo kūną jam būna žymiai sunkiau.
Pirmaisiais savo gyvenimo metais jis praktiškai niekada nevaldydavo dešinės rankos ir turėjo didelių problemų mokindamasis vaikščioti.
„Yra toks posakis: kam vaikščioti, jei gali šliaužioti. Tai aš ir naudojausi šiuo šūkiu, – su šypsena veide prisiminė Dovydas. – Vaikystėje man teko gydytis pas kineziterapiautą, iškęsti ne vieną operaciją, buvau dažnas sanatorijų lankytojas. Tėvai ieškojo įvairių galimybių padėti man sustiprėti, nes valdyti dešiniąją ranką ir koją buvo vis sunkiau.“
Alytuje užaugęs jaunuolis iki šiol prisimena dieną, kai jam pagaliau pavyko išmokti vaikščioti. Tada Dovydui buvo keturi metukai ir jis viską atsimena taip, lyg tai būtų nutikę vakar.
„Niekada nepamiršiu, kaip gydytojai ir medicinos seselės džiaugėsi, kai man pagaliau pavyko žengti pirmuosius tvirtus žingsnius ant žemės. Iki šiol pamenu jų džiaugsmo ašaras. Tai buvo nuostabi diena. Iš laimės netgi pradėjau bėgioti,“ – apie vieną įsimintiniausių gyvenimo dienų prisiminė vaikinas.
Artimieji parodė teisingą kelią
Praėjusią vasarą Alytaus Šv.Benedikto gimnaziją pabaigęs jaunuolis mena vaikystėje patirtas aplinkinių užgaules, kurias Dovydui teko išmokti nugalėti savais metodais:
„Kartais būdavo liūdna, kai gatvėje sutikti tavo draugai nepasisveikindavo arba apsimesdavo, jog tavęs nepažįsta ir nemato. Taip pat tekę ne kartą girdėti pašalinius šaukiančius „žiūrėk koks kreivas eina“, tačiau jau seniai nekreipiu į tai dėmesio.“
Dovydas iki šiol prisimena ir saulėtas vasaros dienas prie ežero, kurias leisdavo kartu su savo artimaisiais.
Tada būsimasis plaukikas dar sunkiai gebėjo plaukti ir į kovą prieš vandenį pasitelkdavo pripučiamas plaukimo padangas ar pagalvėles.
Netrukus sunkią ligą išgyvenantį jaunuolį artimieji nusprendė nuvesti į plaukimo treniruotes ir labiausiai dėl to vaikinas yra dėkingas savo krikšto mamai.
Įveikė didžiausią baimę
Sportininko kelią Dovydas pradėjo Alytaus sporto ir rekreacijos centre. Tiesa, tada jis veikiausiai net pats nenutuokė, jog vieną dieną gins Lietuvos garbę tarptautinėse varžybose.
„Pamenu, jog vaikystėje labai bijojau vandens, netgi tada, kai vaikščiodavau šalia kranto, jausdavau baimę. Prireikė daug laiko kol pagaliau sugebėjau plaukti be jokių pripučiamų daiktų pagalbos. Ir nors visas mokymosi procesas užtruko amžinybę, šiandien labiausiai esu dėkingas savo artimiesiems, kurie man padėjo įveikti vieną didžiausių asmeninių baimių,“ – atviravo plaukikas.
Dovydas prisipažįsta, jog ne kartą buvo kilę minčių „mesti“ plaukimo treniruotes.
Jaunuoliui sunkiai sekėsi susitaikyti su mintimis, jog vanduo netrykšdavo noru su juo susidraugauti.
Alytiškis neslepia: pasibaigus treniruotėms jis ne kartą yra pagalvojęs, jog tai buvo jo paskutinis kartas ir į baseiną jis daugiau nelips.
Tačiau tėvai ir artimieji ragindavo nenustoti tikėti savo jėgomis.
Atkaklus ir užsispyręs
Dovydo galimybėmis visada tikėjo ir pirmasis sportininko treneris Tomas Vainikonis.
Vandensvydžio ir plaukimo specialistas iki šiol prisimena pirmąsias Dovydo treniruotes, kurios anaiptol nebuvo rožėmis klotos.
Treneris atskleidė, jog savo kūną sunkiai valdžiusiam berniukui teko kovoti ne tik prieš vandens galias, bet ir aplinkinių patyčias.
„Dovydas visada pasižymėjo dideliu atkaklumu ir buvo labai užsispyręs. Nors ir sunkiai sekėsi plaukti, jis niekada nepasidavė ir aš juo labai didžiuojuosi. Reikia nepamiršti, jog Dovydas treniravosi kartu su sveikaisiais vaikais, kurie dažnai siųsdavo kandžias žinutes jo atžvilgiu.
Galbūt ir dėl to, jis norėjo atsisakyti plaukimo treniruočių, tačiau pavyko jį perkalbėti. Dovydas man yra sakęs, jog šiandien labai džiaugiasi, kad vaikystėje atėjo į plaukimo treniruotes. Aš pats manau, jog plaukimas padėjo pakreipti jo gyvenimą teisinga linkme,“ – apie savo auklėtinį kalbėjo Alytaus sporto ir rekreacijos centro treneris.
Tomas Vainikonis atkreipė dėmesį, jog Dovydas tikslingai siekė savo tikslo ir dabar sėkmingai dalyvauja varžybose bei yra gerai žinomas Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) atstovams.
Plaukioja tarptautiniuose vandenyse
Mokykloje pabaigęs pradines klases, Dovydas Juodžiukynas startavo pirmose savo karjeros plaukimo varžybose, kai dalyvavo Lietuvos veteranų plaukimo čempionate.
Netrukus alytiškio pavardė atsidūrė Lietuvos neįgaliųjų plaukimo pirmenybėse, o prieš du metus jis išpildė savo seną svajonę sudalyvauti atvirajame IDM neįgaliųjų plaukimo čempionate Berlyne.
Čia jis ne tik atstovavo Lietuvą, tačiau ir gavo tarptautinėje neįgaliųjų arenoje pripažįstamą plaukiko licenciją bei kovojo dėl teisės varžytis parolimpinėse žaidynėse.
„Varžybos Berlyne buvo nuostabios, neabejotinai geriausios mano karjeroje. Vokietijoje susirinko daug aukšto lygio plaukikų iš visų pasaulio kampelių. Varžybos buvo labai gerai suorganizuotos, mėgavausi kiekviena jų akimirka. Dėl galimybės išvykti į Vokietijos sostinę norėčiau padėkoti ir Alytaus miesto savivaldybei, kurios atstovų finansinė pagalba man padėjo išpildyti šią gražią svajonę,“ – širdingai dėkojo sportininkas.
Šios vasaros pradžioje Čekijos Brno mieste Dovydas gynė Lietuvos garbę ir Europos jaunimo neįgaliųjų žaidynėse, kur iškovojo sidabro medalį plaukdamas 50 m laisvu stiliumi 25 m baseine.
S7 neįgalumo klasės varžybose dalyvaujantis alytiškis jaučiasi kur kas geriau plaukdamas nugara, tačiau šįkart fortūna jam nusišypsojo kitoje rungtyje.
„Gaila, jog susimoviau plaukdamas nugara – parodžiau labai prastą laiką, seniai neplaukiau taip lėtai. Po nesėkmingo pasirodymo jaučiausi labai išsekęs, todėl nesitikėjau pasiekti aukštų rezultatų plaukdamas laisvu stiliumi. Net pats nežinau, kaip sugebėjau savyje atrasti jėgų ir užlipti ant nugalėtojų pakylos,“ – prisipažino niekada nepasiduodantis Dovydas.
Džiaugiasi gyvenimu
Kaip ir dera tikram sportininkui, Alytuje užaugęs plaukikas turi ypatingą svajonę – vieną dieną atstovauti Lietuvą parolimpinėse žaidynėse.
Tiesa, vaikinas pripažįsta, jog įgyvendinti šį troškimą nebus lengva, nes jam vis dar reikia plaukti gerokai greičiau, jeigu jis nori įvykdyti parolimpinį normatyvą.
Šią svajonę paversti realybe jam padeda naujasis treneris Edvardas Blaškevičius, kuriam ir pačiam tenka kovoti prieš negalią.
Ir nors Dovydo gyvenime sportas užima ypatingą vietą, jis turi ir kitų pomėgių bei tikslų.
Šiandien sportininkas daug laiko praleidžia Vilniuje, kur siekia gauti aukštojo mokslo diplomą.
Neseniai jis sėkmingai išlaikė egzaminus ir pabaigė pirmą kursą Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU).
Būsimasis programavimo specialistas atskleidė, jog dėstytojai jam netgi sudarė galimybes pasikeisti egzaminų laikymo datas vien tik dėl to, jog galėtų sudalyvauti Europos jaunimo neįgaliųjų žaidynėse Čekijoje.
Dovydas taip pat yra aistringas žvejys, mėgsta leisti laiką su draugais ir džiaugiasi turėdamas vairuotojo teises. Dabar jis gali keliauti automobiliu, kur tik geidžia jo širdis.
Turi auksinį patarimą neįgaliesiems
Sportininkas pripažįsta, jog plaukimas jam labai padėjo sutvirtėti fiziškai ir morališkai, taip pat suteikė galimybes pamatyti iki tol neatrastas gyvenimo spalvas.
Jau minėjome, jog Dovydui stipriai padėjo ir jo tėvai, tačiau visas gyvenimo negandas jam teko nugalėti pačiam, savo vidiniame pasaulyje.
Viešumos niekada nevengiantis plaukikas savo likimo draugams pataria neužsidaryti namuose, nes toks gyvenimo būdas tikrai nepadės išspręsti visų neįgalumo problemų.
„Nežinau, gal taip yra tik Alytuje, nesu tikras dėl kitų miestų, tačiau mano gimtajame krašte neįgalieji yra per daug užsidarę žmonės. Dažniausiai jie visą savo laisvalaikį leidžia namuose ir praktiškai niekur nekiša nosies. Manau, kad toks požiūris nėra priimtinas. Labai tikiuosi, jog jie bent namuose sportuoja. Mano manymu, neįgalusis privalo įveikti viešumos baimę ir mėgautis gyvenimu, kaip sveikasis žmogus,“ – auksinėmis mintimis pasidalijo jaunuolis.
Dovydas atskleidė, kad jo pirmasis treneris T.Vainikonis Alytuje sunkiai prikalbina neįgalų jaunimą sportuoti, nors tokių asmenų mieste yra ne viena dešimtis.
Dažniausiai tokios galimybės jie atsisako dėl gėdos jausmo apsikvailinti šalia sveikųjų.
Kažkada tokios baimės persekiojo ir Dovydą, tačiau visas tamsias mintis jam pavyko nuvyti šalin ir šiandien jis yra toks pats, kaip ir jo bendraamžiai.
Jis mėgaujasi gyvenimu, atstovauja Lietuvą tarptautinėse varžybose, smagiai leidžia laiką su draugais, trykšta optimizmu, gera nuotaika ir visiems mums yra idealus pavyzdys, kokia stipri yra valios galia.
