Nuo gimimo kaunietis Edgaras buvo silpnaregis, o laikui bėgant regėjimas tik silpnėjo. „Visiškai regėjimo netekau būdamas penkiolikos, - pamena E. Matakas. – Buvo labai sunku. Nieko negalėjau daryti savarankiškai. Stipriai pergyvenau. Buvo laikotarpis, kai teko kovoti su depresija. Be draugų ir šeimos pagalbos nebūčiau laimėjęs šios kovos“.
Prieš dešimt metų, vykstant Pekino olimpinėms žaidynėms, Edgaro galvoje gimė svajonė tapti olimpinės komandos dalimi.
Plaukimo treniruotėse pirmą kartą E. Matakas apsilankė, kai jam buvo trylika. Metus jis darbavosi su treneriu Romualdu Bičkausku Kauno plaukimo mokykloje, baseine „Šilainiai“. Vėliau vaikiną treniravo Ramūnas Leonas.
Svajonės apie olimpines žaidynes, atrodo, žlugo, kai Edgaras prarado regėjimą. Tačiau 2015-ųjų metų pradžioje jis išgirdo apie galimybes patekti į parolimpines žaidynes.
Gimė nauja svajonė.
Tų pačių metų gruodį atvirose Lenkijos žiemos pirmenybėse E. Matakas įvykdė trijų rungčių A normatyvus (50 m laisvu stiliumi, 100 m laisvu stiliumi, 400 metrų laisvu stiliumi) ir užsitikrino vietą parolimpinėje rinktinėje.
„Kas galėjo patikėti, kad 17-os metų vaikinas dalyvaus parolimpinėse žaidynėse? – šypsosi dabar prisiminimais besidalinantis Edgaras. – Tapau pirmuoju Lietuvos neregiu plaukiku parolimpinėse žaidynėse“.
Rio de Žaneire lietuvis visus nustebino 100 m laisvu stiliumi distancijoje. Edgaras užėmė garbingą dešimtą vietą ir aplenkė kur kas labiau patyrusius atletus iš Autralijos, Kolumbijos, Moldavijos.
Tuomet Edgaras tik nurėžė: „Pailsėsime ir kibsime į darbus“.
Po parolimpinių žaidynių E. Matakas grįžo į gimtąjį „Šilainių“ baseiną, kur pradėjo treniruotis su treneriais Pauliumi Stankevičiumi ir Dita Jovita Kareckiene.
Pernai gruodį E. Matakas iš pasaulio neįgaliųjų plaukimo čempionato grįžo su dviem medaliais: 100 m laisvu stiliumi rungtyje jis iškovojo bronzą, o 50 m laisvu stiliumi finalinis plaukimas buvo auksinis. Edgaras tapo pirmuoju Lietuvos neįgaliuoju plaukiku, iškovujusiu aukso medalį pasaulio čempionate.
Sulaukęs klausimo, ar kada pagalvoja, koks būtų jo gyvenimas be plaukimo, E. Matakas nusišypso: „Baseinas palaiko mano gyvybę. Ten jaučiuosi laisvas... Nors kiekvieną kartą šoku į nežinią, bet žinau, kad man jokie iššūkiai nėra baisūs. Jeigu nebūtų plaukimo? Tikriausiai gyvenčiau nuobodų gyvenimą ir visą laiką savęs gailėčiausi, nes nematau“.
Edgaras surimtėja, kai yra prašomas apibūdinti pasaulį, kuriame jis gyvena. „Nėra šviesos, nėra vaizdinių ir iliuzijų, - sako sportininkas. – Kai nematai, nesirenki žmonių ir daiktų pagal išvaizdą. Valgydamas aš mėgaujuosi, nes nevertinu maisto skonio akimis. Dauguma žmonių viską vertina akimis... O aš? Aš girdžiu ir jaučiu daugiau dalykų. Tai nuostabus jausmas. Bet manau, kad kiekvienas nematantis pasakytų, kad jis norėtų pamatyti pasaulį nors trumpam“.
Plaukikas neatmeta galimybės ir tiki, kad vieną dieną jis vėl galės viską pamatyti savo akimis.
Tačiau kol kas visos mintys yra nukreiptos į rugpjūčio mėnesį Dubline vyksiantį Europos neįgaliųjų plaukimo čempionatą. „Tikiuosi, pavyks pakartoti pernai metų sėkmę ir iškovoti dar vieną medalį“, - nusišypso E. Matakas.
