Kai kuriose vietose deguonies kiekis galbūt būtų pakankamas primityviems daugialąsčiams gyvūnams, pavyzdžiui, pintims, mokslininkai rašo žurnalo „Nature Geosciences“ paskelbtoje studijoje.
„Nustatėme, kad Marso sūrymuose (smarkiai druskų prisotintame vandenyje) gali būti pakankamai deguonies, kad mikroorganizmai galėtų kvėpuoti“, – sakė straipsnio pagrindinis autorius Vlada Stamenkovičius, teorinės fizikos specialistas, dirbantis Kalifornijoje įsikūrusioje Reaktyvinio judėjimo laboratorijoje (Jet Propulsion Laboratory).
„Tai iš pagrindų keičia mūsų supratimą apie gyvybės Marse potencialą – mūsų dienomis ir praeityje“, – naujienų agentūrai AFP sakė tyrėjas.
Iki šiol manyta, kad Marse esama tik deguonies pėdsakų ir kad tokio kiekio nepakaktų netgi mikroorganizmams gyvuoti.
„Niekada negalvojome, kad deguonis galėtų atlikti kokį nors vaidmenį, susijusį su gyvybe Marse, nes atmosferoje jis labai retas – sudaro tik apie 0,14 proc.“ – aiškino V. Stamenkovičius.
Tuo metu Žemės ore, kuriuo kvėpuojame, šios gyvybei itin svarbios dujos sudaro iki 21 procento.
Mūsų planetoje aerobinės – tai yra, deguonimi kvėpuojančios – gyvybės formos išplito kartu su fotosinteze – augalams ir kai kurioms bakterijoms būdingu procesu, kurio metu, veikiant saulės šviesai, pasisavinamas anglies dvideginis ir atpalaiduojamas laisvas deguonis. Šios dujos atliko itin svarbų vaidmenį sudėtingų organizmų išsivystymui, ypač po vadinamosios Deguonies krizės, įvykusios maždaug prieš 2,35 mlrd. metų.
Vis dėlto mūsų planetoje esama mikroorganizmų, ypač vandenynų dugne ir karštosiose versmėse, sugebančių tarpti aplinkoje be deguonies.
„Štai kodėl kaskart, kai galvodavome apie gyvybę Marse, tyrinėdavome anaerobinės gyvybės potencialą“, – sakė V. Stamenkovičius.
Gyvybė Marse?
Nauji tyrimai buvo pradėti, kai NASA marsaeigis „Curiosity“ rado Raudonojoje planetoje mangano oksidų – cheminių junginių, galinčių susidaryti tik daug deguonies turinčioje aplinkoje.
„Curiosity“ ir orbitoje aplink Marsą skriejantys zondai taip pat aptiko sūrymo telkinių, pasižyminčių nemenka cheminės sudėties įvairove.
Dėl didelės druskų koncentracijos vanduo išlieka skystas, o dėl žemos temperatūros jame gali būti nemažas kiekis ištirpusio deguonies, todėl mikroorganizmams tokios sąlygos būtų gana palankios.
Nelygu regionas, metų laikas arba paros metas, temperatūra Raudonojoje planetoje gali svyruoti nuo minus 195 iki plius 20 laipsnių Celsijaus.
Tyrėjai sukūrė pirmąjį modelį, rodantį, kaip druskingas vanduo esant daug žemesnei nei gėlo vandens užšalimo temperatūra, galėtų prisisotinti deguonies.
Kuriant antrąjį modelį buvo atsižvelgta į Marso klimato pokyčius per pastaruosius 20 mln. metų ir prognozes tolesniems 10 mln. metų.
Visi šie skaičiavimai rodo, kuriuose Marso regionuose egzistuoja didžiausia tikimybė susidaryti deguonies prisotinto sūrymo telkiniams. Šie duomenys galėtų padėti parinkti vietas ateities tyrimams.
Studijos autoriai daro išvadą, kad kai kuriuose Marso sūraus vandens telkiniuose deguonies kiekis šimtus kartų „didesnis negu reikia aerobiniams – deguonimi kvėpuojantiems – mikrobams“.
„Mūsų rezultatai neteigia, kad Marse esama gyvybės, – pabrėžė V. Stamenkovičius. – Tačiau jie rodo, kad Marso tinkamumą gyvybei veikia ištirpusio deguonies potencialas.“
