Atėjo laikas mums mesti visas savo jėgas į ateities lemtingosios mažumos suformavimą.
Trejus metus rašiau komentarus savo gimtojo miesto dienraščiui „Klaipėda“. Tai buvo gražūs metai. Šiandien grįžtu į terpę, kurioje susiformavau kaip politikos ir kultūros komentatorius. 2003 metais pradėjau rašyti „Omni.lt“. Dabar jis yra „Balsas.lt“. Savo sugrįžimą pradedu tekstu, kurį su džiaugsmu publikuoju šiandien, vasario 16 dienos išvakarėse.
Amerikiečių literatūrologas Haroldas Bloomas yra pavartojęs terminą „lemtingoji mažuma“ (crucial minority), kuriuo jis nusakė didžiuosius tekstus skaitančius, kritiškai mąstančius, ne masine, o klasikine ir didžiąją moderniąja kultūra gyvenančius, sykiu politinių bei moralinių vertybių kalba ją gebančius paversti žmones. Jei nebeliktų tokios mažumos, iškiltų pavojus visuomenės kultūrinei atminčiai, žmonių gebėjimui savo privačiu gyvenimu įsilieti į viešąją erdvę, o galiausiai ir laisvei.
Lemtingoji mažuma sukuria tai, ką šiandien mes laikome laimingais istorijos atsitiktinumais ar kone stebuklais. Mums neretai atrodo, kad viską istorijoje lėmė galios judesiai, arba organizuota jėga bei jos įsismelkimas į kultūros pasaulį. Imperiniai mąstytojai tai vadintų civilizavimo misija arba tiesiog aukštesnės civilizacijos įsigalėjimu.
Tai – dviguba iliuzija. Visų pirma istorijoje būta ne vieno atvejo, kada nuo žemesnės civilizacijos atstovų jėgos sugniužo daug aukštesnės civilizacijos politiniai dariniai – graikai nuo romėnų, romėnai nuo barbarų. Romą sugriovę barbarai virto jos religiją bei politines institucijas pasisavinusiais europiečiais ir viduramžiais karo laukuose įveikė už save nepalyginamai aukštesnės civilizacijos Ispanijos maurus.
Antra, istoriją nepalyginamai stipriau nei visi karai ir imperinė galia veikia saujelės žmonių gebėjimas savo idėjas paversti bendruomenės arba tautos projektu. Argi galima įsivaizduoti Europą ir jos istoriją be didžiųjų religijos reformatorių, kankinių, eretikų, disidentų, vizionierių, utopinių rašytojų ir kritikų? Kas yra Europa be Thomo More’o, Erazmo Roterdamiečio, Martino Lutherio ar Jeano Calvino – net jei pastarųjų dviejų pažiūros kai kuriais klausimais modernų žmogų priverstų ir krūptelėti.
Būta atvejų, kada mažuma ilgainiui įgydavo didžiulę galią ir pati pradėdavo engti kitatikius – būtent tuo nusidėjo Calvino Ženeva. Kita vertus, žiaurus hugenotų persekiojimas Prancūzijoje juos privertė telktis kituose Europos miestuose bei šalyse. Tuo jie padarė milžinišką politinę ir kultūrinę įtaką visai Europai.
XIX amžiuje lemtingoji mažuma kūrė Vidurio ir Rytų Europos tautas. Žvelgiant iš carinės Rusijos galios ir valdymo pozicijų, keletas apsišvietusių lietuvių keistuolių, 1883 metais Tilžėje pradėjusių leisti „Aušrą“, buvo tarsi rimtesnio dėmesio nenusipelnantis kuriozas. Kokią grėsmę tokiai imperijai galėjo kelti viso labo tik lietuviško alfabeto uždraudimo nepaisiusi inteligentų grupė su visais savo svaičiojimais apie pagonišką Lietuvą ir jos viduramžių didybę?
O juk aušrininkai Jonas Basanavičius ir Jonas Šliūpas, lygiai kaip ir 1889 metais „Varpą“ leisti pradėjęs Vincas Kudirka, tautų pavasario epochos Europoje buvo nesunkiai atpažįstamas ir visiškai savas reiškinys. Juos galima būtų lyginti net ir su italų patriotais, Risorgimento sąjūdžio herojais, tokiais kaip Giuseppe Mazzini ir Giuseppe Garibaldi, kurių istorinėse kovose už Italijos Respubliką dalyvavo ir lenkai su lietuviais. Ne veltui juk Adomas Mickevičius 1854 metais nuvyko į Italiją telkti lenkų legiono kovoms už Italijos suvienijimą.
Tiesą sakant, Europos kontekste aušrininkai ir varpininkai anaiptol neatrodo juokingai. Todėl kartais keistokai atrodo mūsų pačių užsimojimai iš vienos ideologijos pozicijų nurašyti savo XIX amžiaus politinius bei kultūrinius reiškinius (kuriuos, kartoju, lengvai atpažintų kitos Europos šalys) ir sukarikatūrinti juos. Jonas Basanavičius anaiptol nebuvo koks komiškas neoromantikas. Lietuva šiandien būtų kitokia, jei joje būtų atsiradę daugiau Basanavičiaus formato humanistų ir europiečių.
XIX amžiuje Suomiją sukūręs fenomanijos sąjūdis, kurio metu Suomijos švedai keitėsi savo vardus ir pavardes į suomiškus, vyko į kaimus ir rinko tautosaką, kultūros morfologijos požiūriu buvo kaip du vandens lašai panašus į aušrininkų sąjūdį. Abiem atvejais šviesuomenė, galėjusi kuo puikiausiai gyventi daugiakalbį europietišką gyvenimą, pasirinko kovą prieš imperijos centrą ir naujos tautos kūrimą periferijoje.
Taip, jie tautą kūrė iš folkloro ir filologijos. O kas čia ydinga? Kodėl tautą reikėjo telkti monarchijos pagrindu ten, kur toji monarchija ištisas kultūrines grupes laikė viso labo savo tarnais, liokajais ir egzotiškais girių gyventojais? Ar suomiai šiandien yra mažiau moderni ir pažangi nacija, nei monarchijos sukurta švedų nacija? Ar tautos formavimas iš istorinės atminties, kolektyvinio sentimento ir bendros kultūros būtinai prieštarauja demokratinei politikai?
O ar monarchijos ir apskritai stiprios valstybės, kuriose laisvė, lojalumas ir pilietiniai idealai tikrai nebuvo tuščias garsas, nenaudojo tos pačios „statybinės medžiagos“ – atminties konstravimo, sentimento, politinio istorijos pakartojimo ritualo?
Kodėl šiandien mes iš imperijų išsivadavusias tautas, kurių išsivadavimą ir nepriklausomybę turėtų švęsti ta Europa, kuri ir lietuvių lemtingajai mažumai visada buvo laisvės kontinentas, vis dar moralizuojame ir peikiame iš politiškai frustruoto ir žlugusio imperializmo pozicijų? Kodėl reikia atsiprašinėti už savo trumpesnę politinę istoriją, tarsi ilga istorija būtų savaiminė licencija kurti demokratinę politiką? Jei šioje pozicijoje būtų nors lašas tiesos, tai Suomija ir Estija šiandien turėtų būti nepajėgios sukurti demokratiją.
O klausimas, kuris čia iškyla, anaiptol nėra paprastas: kaip saujelė medikų, kunigų ir mėgėjų etnografų bei rašytojų (žinoma, išskyrus tokius atvejus kaip Maironis) privertė paprastus lietuvius patikėti tuo, kad galima sukurti lietuviškai kalbančią modernią Lietuvą? Juk suvokiant istorines, politines, kalbines ir kultūrines XIX amžiaus aplinkybes, buvo galima pagrįstai teigti, kad Lietuva yra istorinė ir geografinė, bet tikrai nebe politinė sąvoka.
Tad Czesławo Miłoszo pašmaikštavime, kad moderniąją Lietuvą sukūrė saujelė filologų, yra labai daug tiesos. Lietuvą sukūrė lemtingoji mažuma, be kurios nebūtų gimusi modernioji literatūra, muzika, teatras ir viešasis gyvenimas. Nebūtų ir pačios mūsų nepriklausomybės. Jokie tarptautiniai procesai savaime neatneša nepriklausomybės tautoms. Lygiai kaip ir tauta, neturinti savo lemtingos mažumos, tėra abstrakcija. Moderni tauta gimsta patikėjusi lemtingosios mažumos projektu.
Net ir tarpukario Lietuvą, kurioje demokratija gyvavo tik aštuonerius metus ir galiausiai užleido vietą autoritariniam režimui, toliau formavo lemtingoji mažuma, išsaugojusi joje visavertį viešąjį ir kultūrinį gyvenimą. Ne tik vizijos ir savanorių kovos, bet ir viešieji debatai, palaikyti tokių žmonių kaip Stasys Šalkauskis, Vaižgantas, Juozas Keliuotis, Valentinas Gustainis, kūrė pamatus, ant kurių kada nors ateityje buvo galima statyti modernią politiką ir kultūrą.
Lemtingoji mažuma buvo didieji išeivijos mąstytojai, svetur toliau kūrę Lietuvos projektą – Vytautas Kavolis, Aleksandras Štromas, Tomas Venclova ir kiti. Iš vasario 16-osios gimusi kovo 11-oji taip pat neįsivaizduojama be savo lemtingosios mažumos, kurios simboliu tapo Vytautas Landsbergis.
Neturėkime iliuzijų, kad tylinti arba, priešingai, triukšminga dauguma visada supranta ir įsiklauso į lemtingąją mažumą. Dažniausiai pastarajai tenka savo krašte likti idėjinėje izoliacijoje ir dirbti ateičiai.
Gali būti, kad dabar tai išryškėjo kaip niekada anksčiau. Gali būti, kad ir demokratinė bei vakarietiška Lietuva anaiptol nėra daugumos svajonė ir idealas. Gali būti ir taip, kad dėl masinės emigracijos mes jau pristigome kritinės masės žmonių, kurie suformuotų ne tik lemtingąją mažumą, bet ir vakarietiškam gyvenimui pasirengusią daugumą.
Kad ir kaip būtų, tai nekeičia reikalo esmės. Jei mes – mano karta ir artimos man patirties žmonės – nenusisekėme ir netapome lemtingąja mažuma, atėjo laikas mums mesti visas savo jėgas į ateities lemtingosios mažumos suformavimą. Mes privalome tyliai dirbti, kad ji atsirastų per dešimt ar penkiolika metų.
Nuoširdžiai tariu vasario 16-osios išvakarėse: tegyvuoja Lietuvos lemtingoji mažuma!
