Vita Ličytė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Kas keturias sekundes, Jungtinių Tautų duomenimis, vienas žmogus dėl konfliktų ar politinio persekiojimo turi palikti namus. Kai kurie pabėgėliai, siekdami išgelbėti savo gyvybes, atkeliauja į Lietuvą. Vieniems mūsų šalis tampa naujo saugaus gyvenimo pradžia, kitiems – dar vienų išbandymų keliu.
Tarp tokių išbandymų yra ir dalies visuomenės neigiamas požiūris į pabėgėlius bei jo sukeliamos pasekmės – sunku susirasti darbą, būstą ir pan. Raudonojo Kryžiaus Pabėgėlių reikalų skyriaus projektų koordinatorė Gintarė Guzevičiūtė žmonėms, kurie ne visada svetingai žiūri į pabėgėlius, siūlo prisiminti pačių lietuvių istoriją: prasidėjus sovietų invazijai ir Antrajam pasauliniam karui, daugybė mūsiškių taip pat bėgo į kitas šalis.
Žmonės žūva net bažnyčiose
Užsieniečių registracijos centre Pabradėje nigerietis Čipikė laukia atsakymo iš Migracijos departamento, ar jam bus suteiktas prieglobstis Lietuvoje. Čipikė – katalikas, dėl to jis ir jo tėvas nukentėjo nuo Nigerijoje siaučiančios islamo ekstremistų grupuotės „Bokho Haram“: „Dabar gali žūti bet kurią akimirką, kad ir bažnyčioje. Bombos sprogimas – ir tu jau miręs, niekur negali jausti saugus, niekas nenori padėti.“
Čipikė pasakoja, kad tėtis mirė ant jo rankų, o jis pats buvo labai sunkiai sužalotas. „Likau be nieko, bijojau netekti gyvybės, todėl ir palikau savo šalį. Sugrįžti į Nigeriją būtų tikra savižudybė“, – neslepia jis.
Kaune esančiame Pabėgėlių dienos centre, kurį įkūrė Raudonasis Kryžius, renkasi žmonės, pradėję savarankišką gyvenimą. Čia jie randa reikiamą informaciją, gauna paramą ar tiesiog leidžia laiką kartu. Raudonasis Kryžius ir „Caritas“ – nevyriausybinės organizacijos, kurios padeda prieglobsčio ieškantiems žmonėms vos kirtus Lietuvos sieną ir vėliau.
Raudonojo Kryžiaus Pabėgėlių reikalų skyriaus projektų koordinatorė Gintarė Guzevičiūtė sako, kad su Valstybės sienos apsaugos tarnyba yra susitarta, jog, prieglobsčio prašytojui atvažiavus į Lietuvos pasienį, Raudonojo Kryžiaus darbuotojai važiuoja stebėti pirminių procedūrų ir suteikti pirminės teisinės pagalbos, kad žmonės žinotų, kas jų laukia ir kokia Lietuvoje tvarka.
„Pabėgėliai ir kiti emigrantai, kurių kita kultūra, kalba, religija, susiduria su panašiais iššūkiais. Kartais jų prisibijoma, galvojama, kad jie nepatikimi ir pan. Jiems sudėtinga susirasti darbą, būstą. Bet, jei žmogus nenuleidžia rankų, turi noro susikurti naują gyvenimą, jis savo vietą randa“, – pastebi G. Guzevičiūtė.
Prieš 15 metų iš Čečėnijos pabėgusi Dilana Lietuvoje savarankiškai gyvena seniai. Ji, kaip ir kiti pabėgėliai, sako, kad to, ką patyrė namuose, negalima pavadinti gyvenimu. Lietuvoje jai ir jos šeimai prisitaikyti nebuvo sudėtinga. Kalbėti lietuviškai ji išmoko bendraudama su žmonėmis Marijampolėje.
Dilana nenurodė jokių išskirtinių integracijos problemų, o somalietis Mustafa, Lietuvoje gyvenantis jau 17 metų, sakė, kad, ieškodamas darbo, susidūrė su sunkumais. Jis čia turėjo ne vieną darbą – tvarkė gatves, išvežiodavo gėles, netgi vaidino. Tačiau po rimtų sveikatos sutrikimų gydytojai parašė pažymą, kuria galimybės dirbti apribojamos. Mustafa galėtų gauti neįgaliojo pašalpą, tačiau ji nebūtų skaičiuojama pagal visą jo darbo stažą, nes tokių duomenų iš Somalio gauti neįmanoma dėl ten vykstančių neramumų.
Už nelegaliai kirstą sieną nebaudžiami
Pernai Lietuvoje prieglobsčio prašė apie 400 žmonių iš 28 skirtingų valstybių, 150 asmenų jį gavo. Dažniausiai prieglobsčio prašo gruzinai, afganistaniečiai, rusai. Žmonėms, kurie ne visada svetingai žiūri į pabėgėlius, G. Guzevičiūtė primena lietuvių istoriją. Juk, prasidėjus sovietų invazijai ir Antrajam pasauliniam karui, daugybė lietuvių taip pat bėgo į kitas šalis. „Taigi turėtume suprasti tuos žmones, kurie dabar yra tokioje varganoje padėtyje ir bando gelbėtis“, – pabrėžia ji.
Anot G. Guzevičiūtės, problema ta, kad žmonės, kertantys Lietuvos sieną, ne visada atpažįstami kaip prašantys prieglobsčio ir sulaikomi kaip nelegaliai kertantys sieną: „Jei žmogus nelegaliai kerta šalies sieną, tačiau jo tikslas – gauti prieglobstį, jis atleidžiamas nuo bet kokios atsakomybės už nelegalų sienos kirtimą. O kai žmogus pasodinamas į kalėjimą, pažeidžiamos žmogaus teisės.“
Raudonojo Kryžiaus atstovė primena neseniai plačiai nuskambėjusį atvejį, kai du nepilnamečiai afganistaniečiai tris mėnesius praleido Lukiškių kalėjimo izoliatoriuje, kur buvo dar ir žeminami. Anot teisme juos gynusių teisininkų, vaikinai atvykę bandė pasakyti, kad bėga nuo Talibano ir ieško prieglobsčio. Vėliau valstybė pripažino pažeidusi žmogaus teises ir už patirtą žalą buvo kompensuota.
Gyvenimas – tarsi kalėjime
Pabradės Užsieniečių registracijos centre sulaikyti užsieniečiai apgyvendinti viename pastate, iš kurio negali išeiti. Šalia esančiame pastate, vadinamajame atvirajame korpuse, apsistoję prieglobsčio prašytojai, kurie turi teisę išeiti už centro ribų.
Centre atsakymo dėl prieglobsčio laukiantis nepalietis sako, kad dažnai aplinkiniai į juos žiūri kaip į nusikaltėlius: „Patiriame nuolatinę įtampą, gyvename nesibaigiančiu laukimu. Mes palikome savo šeimas bėgdami nuo problemų, ir, nors galime čia jaustis saugiau, kartais atrodo, kad esame tarsi kalėjime.“
Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros atstovė Lietuvoje Renata Kuleš sako, kad jų organizacija ne kartą viešai kėlė klausimą, ar prieglobsčio prašytojams Užsieniečių registracijos centre sukuriama pakankamai gera psichologinė aplinka. Sulaikytieji ir laisvai judėti galintys prieglobsčio prašytojai čia gyvena vienoje teritorijoje, kuri aptverta spygliuotomis tvoromis ir kurią saugo ginkluoti pareigūnai su šunimis.
R. Kuleš teigimu, sąlygos iš dalies gerinamos, bet Užsieniečių registracijos centras yra teisėsaugos institucija, o ne socialinė įstaiga, todėl tai irgi turi įtakos žmonių savijautai: „Mes juos vadiname pažeidžiamais asmenimis – tai žmonės, patyrę ir smurtą, kankinimus, taip pat – vaikai ar šeimos su vaikais. Aplinka nėra jiems visiškai tinkama. Kvietėme pagalvoti, ar tikrai Užsieniečių registracijos centras yra vienintelė vieta, kur galima priimti prieglobsčio prašytojus.“
Užsieniečių registracijos centro vadovas pulkininkas Remigijus Volikas tikina, kad sąlygos centre gerinamos. Šiais metais prieglobsčio prašytojų korpuse valstybės lėšomis buvo įdiegta apsaugos sistema – stebėjimo kameros ir avarinio iškvietimo sistema, kad ten gyvenantys asmenys, paspaudę mygtuką, galėtų susisiekti su centro budėtoju ir išsikviesti medicininę ar pareigūnų pagalbą.
Būtina gerinti ir buitines, ir psichologines sąlygas
Užsieniečių registracijos centre metų pradžioje lankėsi Seimo Žmogaus teisių komiteto atstovai bei Seimo kontrolierius. Buvo aiškinamasi, ar sąlygos centre nepažeidžia žmogaus orumo. Neseniai Seimo kontrolierius pateikė išvadas ir rekomendacijas centro vadovui.
Anot Seimo kontrolieriaus Augustino Normanto, ypač reikia gerinti sulaikytųjų apgyvendinimo sąlygas. Pavyzdžiui, kad skirtingų religijų atstovai gyventų skirtinguose blokuose ir taip būtų išvengta konfliktų. Be to, reikia, kad būtų įmanoma gyvai susitikti su advokatais, su kuriais dabar sudėtinga susisiekti net telefonu, nes sulaikytųjų korpuse yra tik vienas bendro naudojimo telefonas.
A. Normantas neslepia, kad buvo akcentuotas ir detalus specialiųjų priemonių [jėgos – LRT.lt] panaudojimo reglamentavimas, nes buvo gauta skundų, kad pareigūnai ne visada jas panaudoja atsakingai.
Vis dėlto ir A. Normantas, ir R. Kuleš sako, kad sąlygos centre gerėja dėl atliekamo remonto, tačiau kai kuriems pokyčiams lėšų nereikia. Pavyzdžiui, nieko nekainuotų suteikti galimybę prieglobsčio prašantiems asmenims bendrauti su gynėjais arba, R. Kuleš pastebėjimu, tiesiog gerai su ten gyvenančiais žmonėmis elgtis.
Nuvilia ir Migracijos departamentas
„Teigiamo atsakymo laukiame jau dešimt mėnesių, tačiau atrodo, kad Migracijos departamentas mumis netiki. Jie mano, kad čia atvykome tik ieškodami geresnio gyvenimo“, – sako iš Gvinėjos pabėgęs Gasparas. Jis ir jo brolis gimtojoje šalyje buvo persekiojami dėl išpažįstamos katalikybės. Po tragiškų įvykių šeimoje broliai pabėgo į Lietuvą, nes buvo įsitikinę, kad čia gaus prieglobstį. Vis dėlto jų prašymas buvo atmestas jau antrą kartą.
Vaikinai mano, kad Migracijos departamentui centre esantys žmonės nerūpi. „Teisininkai pasakė, kad supranta, kokia sudėtinga padėtis mūsų šalyje, bet Migracijos departamentas nesuteikia prieglobsčio, – nusivylimo neslepia broliai. – Per tuos dešimt laukimo mėnesių tik afganistaniečiai gavo prieglobstį, tarsi mes ir kiti centre esantys žmonės savo šalyje problemų neturėjo. Mes negalime grįžti į savo šalį, jei galėtume, tikrai grįžtume.“
Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus vedėjas Viktoras Ostrovnojus sako, kad, sprendžiant suteikti prieglobstį ar ne, apie prieglobsčio prašytojo tėvynę informacijos beveik visada turima. Vis dėlto, nors ir retai, pasitaiko atvejų, kai, apskundus neigiamą Migracijos departamento sprendimą, vėliau prieglobstis būna suteikiamas. Taip dažniausiai nutinka dėl skirtingų teisės aktų interpretacijų.
„Kiekvienas prašymas yra to žmogaus gyvenimo istorija – individuali, unikali. Tinkamai jos neįvertinus, neįmanoma priimti pagrįsto sprendimo. Teismas konstatavo tris atvejus, kai departamentas neteisingai pritaikė tam tikras teisines nuostatas, o dar viena byla buvo grąžinta, nes, teismo nuomone, departamentas nepakankamai įvertino individualias prieglobsčio prašytojo aplinkybes“, – neslepia V. Ostrovnojus.
Didžiausia baimė – būti išsiųstiems atgal
Gvinėjietis Gasparas prisipažįsta, kad gyventi Pabradėje nėra labai lengva, bet, kad tai būtų galima suprasti, reikia čia pagyventi bent savaitę. „Iš pradžių buvo sunku. Tačiau vėliau stengėmės integruotis. Prisijungiau prie vietinės Pabradės futbolo komandos. Ten susiradau draugų, – pasakoja jis. – „Carito“ centre gali atsipalaiduoti. Jie turi internetą, ten galima žiūrėti futbolą, nes pas mus esantis vienas televizorius nerodo kanalo, kuris transliuoja futbolą.“
Į Gasparo minimą „Carito“ dienos centrą „Kultūrų įkalnė“ pabėgėliai ateina naudotis internetu, kurio Užsieniečių registracijos centre nėra. Taigi jie tik čia gali susisiekti su artimaisiais, su kuriais teko išsikirti. Taip pat „Carito“ centre pabėgėliai bendrauja su vietos bendruomenės nariais, mokosi lietuvių kalbos, sportuoja ir švenčia kartu. Daug užsiėmimų rengiama pabėgėliams vaikams.
Nors, Gasparo teigimu, sąlygos Pabradės užsieniečių registracijos centre nėra pačios geriausios, nigerietis Čipikė sako, kad jam čia svarbiausia, jog negresia pavojus gyvybei: „Negaliu skųstis, nes prašau prieglobsčio. Turiu priimti visas šios šalies teikiamas sąlygas, nes mano tėvynė nesaugi ir ten grįžti negaliu. Tačiau valdžios organai turėtų atidžiai peržiūrėti kiekvieno ieškančio prieglobsčio atvejį, ir manau, kad, išlaukus čia metus, turėtų būti suteikiamas nors kažkoks leidimas pasilikti, nes labiausiai bijau, kad nereikėtų grįžti namo.“
Čipikė – vienas iš 50 mln. pasaulio pabėgėlių. Daugiau nei pusė jų savo šalyje turėjo pasitraukti į kitą vietą, o daugiau nei 15 mln. pabėgo į kitas valstybes. Jungtinės Tautos skelbia, kad kas keturias sekundes vienas žmogus dėl konfliktų, politinių persekiojimo turi palikti namus, o pabėgėlių skaičius pasiekė Antrojo pasaulinio karo laikų mastą.
