„Žmonės neskiria pabėgėlių nuo imigrantų, kol neišsiaiškina, kodėl jie yra Lietuvoje. Todėl sunku pasakyti, koks yra jų požiūris į mus. Apie žmones manau taip – jei jie netolerantiški, tai taip jau yra, todėl į tai žiūriu paprastai“, - radijo „Laisvoji banga“ laidoje „Ant bangos“ sakė dešimtmetį Lietuvoje gyvenanti pabėgėlė iš Etiopijos Eskedar.
Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos atstovė Gintarė Guzevičiūtė patvirtino etiopės mintis. „Lietuvoje apie pabėgėlius ir imigrantus dažnai kalbama kaip apie vieną kategoriją. Ir kai žmonės supranta, kad pabėgėlis yra žmogus, kuris buvo priverstas pabėgti, nes jam grėsė kalėjimas arba mirtis, tada požiūris būna pozityvus ir noras padėti stiprus“, – pasakojo G.Guzevičiūtė.
Pasak pabėgėlės iš etiopijos, Lietuvoje jai sunkiausia buvo ir vis dar yra bendrauti lietuvių kalba. Visa kita, esą, klostėsi gana gerai. Pirmąjį darbą viename iš greitojo maisto kavinių moteriai pavyko susirasti gana greitai, o vėliau įsidarbinti kitur, esą, taip pat nebuvo ypač sudėtinga.
Daugiausiai pabėgėlių Baltijos šalyse – Lietuvoje
Lietuvos Raudojo kryžiaus draugijos atstovės G. Guzevičiūtės teigimu, palyginus su Latvija ir Estija, Lietuvoje pabėgėlių yra daugiausiai. Šiuo metu jų čia gyvena apie du šimtus. O per metus gaunama apie tris šimtus prieglobsčio prašymų, iš kurių patenkinami apie šimtas.
„Lietuvos įstatymai reglamentuoja, kad pabėgėlis prieglobsčio gali prašyti kirtęs Lietuvos sieną, raštu arba žodžiu. Tačiau tos sienos jis neprivalo kirsti teisėtai. Tai yra asmuo, kuris atleidžiamas nuo atsakomybės neteisėtai kirtus sieną, kai jo tikslas yra prieglobsčio siekimas“, – sakė „Laisvosios bangos" pašnekovė.
„Kai žmogus pateikia prieglobsčio prašymą, jis keliauja į Užsieniečių registracijos centrą. Ten yra apgyvendinamas ir laukia Migracijos departamento sprendimo dėl jo statuso. Sprendimą departamentas turi priimti per tris mėnesiuis. Tačiau yra galimybė ir trims mėnesiams sprendimo priėmimą nukelti“, – apie procedūras laukiančias į Lietuvą atvykusių pabėgėlių kalbėjo G. Guzevičiūtė.
Anot Lietuvos Raudojo kryžiaus draugijos atstovės, pabėgėliams Lietuvoje yra išduodami du skirtingi leidimai. „Kai žmogus gauna pabėgėlio statusą, jam suteikiamas ir nuolatinis leidimas gyventi Lietuvoje, todėl vėliau jau nieko papildomai daryti nereikia. Tačiau žmogus gali gauti ir papildomą apsaugą, t.y., kai jis neatitinka pabėgėlio statuso, nėra persekiojamas dėl politinių, socialinių, religinių, etninių ar rasinių priežasčių, bet negali būti išsiųstas į savo gimtąją šalį, nes ten vyksta karinis konfliktas, žmogaus teisių pažeidimai, ar paaiškėja, kad ten su juo būtų elgiamasi žeminančiai. Tuomet čia jam suteikiama papildoma apsauga ir leidimą gyventi Lietuvoje jis gauna metams. Po šio laikotarpio Migracijos departamentas vėl vertina situaciją ir, jei paaiškėja, kad pabėgėliui vis dar pavojinga grįžti į savo šalį, leidimas pratęsiamas dar metams“, – situaciją aiškino Raudonojo kryžiaus atstovė.
Didelis dėmesys pabėgėlių integracijai
„Žmogus, pripažintas pabėgėliu Lietuvoje, keliauja į Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą, kur gyvena iki aštuonių mėnesių ir mokosi lietuvių kalbos, profesinių įgūdžių, ruošiasi savarankiškam gyvenimui Lietuvoje. Tada jis keliauja į pasirinktą miestą, bando susirasti darbą, būstą, vaikams mokyklą, gyventi įprastą gyvenimą. Tačiau jam valstybė skiria kuratorių, kuris padeda tvarkyti dokumentus ir pan.“, – apie pabėgėlių pasirengimą gyvenimui Lietuvoje pasakojo G. Guzevičiūtė. Raudonojo kryžiaus draugija turi ir pabėgėlių centrą, kur iškilus rūpesčiams, pabėgėliai gali kreiptis, tiesiog ateiti, pasibūti, pabendrauti su kitais pabėgėliais.
Anot pašnekovės, gyvenant svetur pabėgėliams iškyla ir krizinių situacijų – darbo, būsto netekimas. Pasitaiko ir svarbios medicininės pagalbos poreikio. Tuomet susikalbėti su gydytojais jiems padeda kuratoriai. Tačiau, esą, kai turi darbą ir nuolatinį pajamų šaltinį, šie žmonės dažniausiai būna labai savarankiški, ko ir siekiama.