Visiems gerai žinoma, kad valstybės gyvavimo sėkmė priklauso nuo finansų būklės, realiai gaunamų pajamų ir tų pajamų efektyvaus panaudojimo. Taigi, galime daryti prielaidą, kad sėkmingas finansų valdymas yra valstybės ekonomikos ir žmonių gerovės pagrindas.
Deja, susipažinus su pagrindinių partijų, pretenduojančių būti valdžioje, rinkimų pažadais, susijusiais su finansų tvarkymu ir mokesčių politika, tenka apgailestauti, kad dauguma jų, ypač šiandien esančių valdžioje, finansų ir mokesčių politikai skyrė visiems pabodusius populistinius siūlymus. Juk labai lengva siūlyti pagerinti verslo sąlygas (beje, jau 15 metų dauguma partijų tai ir siūlo), kritikuoti, kad „valstybės finansuose trūksta tvarkos“, kad būtina steigti „Tautos banką“. Tokiais ir panašiais visiems pabodusiais pasiūlymais siekiama vėl prisivilioti rinkėjus.
Finansai — programos ašis
Viena iš nedaugelio politinių partijų, suprantančių, kad kiekvienos rinkimų programos „šerdis“ turi būti finansai, yra Darbo partija, tad nenuostabu, kad būtent šios partijos rinkimų programos skyrius „Finansų ir mokesčių politika“, mano nuomone, tarp kitų partijų programų yra parengtas profesionaliausiai. Ir tai neturėtų stebinti, juk Darbo partijos gretose yra daug valstybės finansus ir ekonomiką gerai išmanančių ir analizuojančių specialistų (pvz., Seimo Audito komiteto pirmininkė Loreta Graužinienė, Seimo narys, buvęs Ūkio ministras Kęstutis Daukšys, Kauno technologijos universiteto profesorė Žaneta Simanavičienė ir kt.)
Darbiečiai savo programoje finansų ir mokesčių skyrių susistemino pagal 5 pagrindines sritis, kuriose išskirti ne tik siektini tikslai, bet ir numatytos tų tikslų įgyvendinimo kryptys ir net atskiros priemonės.
Vienas iš šiandien labiausiai diskutuojamų Darbo partijos siekių — minimalią mėnesinę algą 2013 m. metų pabaigoje pakelti iki 1 509 Lt.
Kai kam atrodo, kad tai nėra realu. Tačiau noriu priminti, kad Lietuva su apgailėtinai maža 800 Lt., minimalia alga tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių yra paskutiniame trejetuke (prieš Bulgariją ir Rumuniją), o nuo pirmaujančiųjų (Airijos, Nyderlandų, Belgijos) atsiliekame beveik 10 kartų. Paskutinį kartą Lietuvoje MMA ženkliai buvo padidinta nuo 460 iki 800 Lt (beveik dvigubai!), ir tai buvo padaryta 2005–2007 metais (beje, kaip tik tuomet, kai valdžioje buvo Darbo partija).
Tad šis pasiūlymas šiandien yra realus ir įgyvendintinas. Pabandysiu paaiškinti, kodėl. Kitų valstybių vadovai, siekiantys garantuoti savo šalies piliečiams normalias pragyvenimo sąlygas (ypač gaunantiems mažas pajamas), pastarąjį dešimtmetį, didėjant infliacijai, kasmet atitinkamai didino darbo užmokestį. Net tokios neva „socialiai atsilikusios“ valstybės, kaip Rusija ir Baltarusija, pastarąjį dešimtmetį kasmet po 2 kartus, didėjant infliacijai, indeksuodavo ir darbo užmokestį.
Darbo užmokesčio burbulas
Konservatorių Vyriausybės vadovų nuomone, šalyje infliacija nieko bendro su darbo užmokesčiu neturi, nes pastarasis nulemtas „rinkos reguliavimo“. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Apgailestauju, kad šalies vadovai nepasidomėjo kas yra „kainų defliatorius“, kitaip vadinamas kainų pasikeitimo indeksu, kuris rodo, kaip kasmet pakilo prekių ir paslaugų kainos ir keitėsi uždarbis. Šis rodiklis nuo 2008 iki 2012 metų kasmet augo po 30–32 proc. (2009 m. padidėjo net 39,1 proc.).
Paprastai visuomenei viešai pateikiamas tiktai vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (VDU), kurio dydis, pasak konservatorių, Lietuvoje yra normalus (toks geras įspūdis gali susidaryti nekonvertuojant jo į eurus).
2012 m. VDU sudarė 2084 Lt., tačiau vis dar nesiekė 2008 metų lygio — 2152 Lt. Išanalizavus dar du Finansų ministerijos teikiamus rodiklius tampa aišku, kodėl šalies vidutinis mėnesinis darbo užmokestis išliko „pakankamai aukštas“. 2008–2011 metais vidutinis metinis sąlyginis darbuotojų skaičius (samdomųjų darbuotojų skaičius, perskaičiuotas į dirbančiųjų visą darbo dieną) sumažėjo nuo 1167 iki 989 tūkst. (net 178 tūkst. darbuotojų), kartu 5881 mln. Lt. sumažėjo ir metinis darbo užmokesčio fondas — nuo 30 125 iki 24 244 mln. Lt. Taigi, abiem rodikliam kintant, skaičiuojant VDU jo dydis beveik nesikeičia.
Priminsiu, kad Lietuvoje 2011 m. spalio mėn. dirbusių darbuotojų šalies ūkio sektoriuose gaunančių minimalią mėnesinę ir mažesnę algą, dalis sudarė 20,8 proc., o gavusių iki 1 000 Lt — net 30,6 proc. nuo visų dirbančių. Dirbusių privačiame sektoriuje bei gavusių MMA ir mažiau buvo net 25,9 proc., o iki 1000 Lt., — net 36,9 proc. Tenka apgailestauti, kad šalies vadovai pamiršta informuoti visuomenę apie šalies gyventojų nuskurdinimą (realų pragyvenimo lygį ir gaunamas darbines pajamas) ir vis džiūgauja, kad didėja vartojimas, deja, jie nenori pripažinti, kad vartojimas (paskaičiuotas pinigine išraiška) didėja dėl kainų ir mokesčių augimo, o ne dėl to, kad dauguma Lietuvos gyventojų tapo turtingesni.
Stabilumas mokesčių įstatymų džiunglėse
Dar vienas Darbo partijos programos punktas, kurio įgyvendinimas net 20 metų išlieka aktualus verslo veiklai ir investuotojams, tai mokesčių administravimo įstatymo pakeitimas, numatantis, kad mokesčių įstatymai negali būti keičiami dažniau kaip du kartus per ketverius metus, neleidžiant mokesčių įstatymų keisti kartu su pateiktu valstybės biudžeto projektu.
Pasaulio ekonomikos forumo užsakymu 2011–2012 m. atlikti tyrimai šešiose kaimyninėse valstybėse, siekiant išsiaiškinti, kokie yra 3 didžiausi verslo trukdžiai, parodė, kad Lietuvoje didžiausias verslo trukdis yra valstybės biurokratų nekompetencija — 18,3 proc., antroje vietoje mokesčių reguliavimas — 13,1 proc. ir tik trečioje — vietoje mokesčių lygis — 12,8 proc. apklaustųjų. Mokesčių reguliavimas nebuvo paminėtas nė vienoje kitoje valstybėje (Latvija, Estija, Lenkija, Olandija ir Rusija). Dažnas mokesčių keitimas investuotojams suteikia verslo nestabilumo jausmą, tad visi rimti investuotojai tokias valstybes aplenkia.
Paminėsiu kai kuriuos skaičius. Pelno mokesčio įstatymas nuo 1990 iki 2012 metų buvo pakeistas 73 kartus. Gyventojų pajamų apmokestinimo tvarka buvo tobulinama 93 kartus. Nuo 1994 m. iki 2012 metų PVM įstatymas pakeistas 76 kartus! Finansų ministerija tik 1995 metais, vietoj Mokesčių kodekso parengė Mokesčių administravimo įstatymą, kuris iki 2012 metų buvo keistas net 72 kartus!
Dažnas įstatymų keitimas leidžia daryti išvadą, kad Vyriausybės institucijos 21 metus kūrė nekokybiškus produktus — mokesčių įstatymus, kuriais turėjo vadovautis verslininkai. Nekokybiškų įstatymų kūrėjai nebuvo baudžiami. Nors verslininkus už prastos kokybės produktus baudžia ir gan griežtai.
Norėčiau paminėti, kad 1995 m. buvo administruojama 14 mokesčių, naujame įstatyme nuo 2004 m. gegužės 1 d. jau buvo administruojami 24, o 2012 m. — 27 mokesčiai.
Dar viena problema, aktuali tiek valstybei, tiek ir verslui — daugelio mokesčių administravimo ir kontrolės kaštai viršija surenkamas į nacionalinį biudžetą pajamas iš tų mokesčių. 2011 metais galiojo ir buvo administruojami 26 mokesčiai, bet nacionalinis biudžetas gavo pajamų tik iš 20 mokesčių ir net 83 proc. biudžeto pajamų buvo gauta iš 4 mokesčių (PVM, Akcizų, GPM, Pelno mokesčio).
Taigi, Vyriausybė yra paskendusi mokestinių įstatymų ir jų tarifų (ir ne tik mokestinių) keitimo liūne. Mūsų mokesčiai netarnauja ekonomikos ir verslo aktyvinimui.
Norint surinkti į Valstybės biudžetą daugiau pajamų iš mokesčių, reikia verslui sudaryti sąlygas kurti naujas darbo vietas, o žmonėms — daugiau uždirbti. Kaip tik tai ir yra akcentuojama Darbo partijos programinėse nuostatose.
Mokesčių įstatymams — nepriklausomų ekspertų vertinimas
Dar vienas svarbus ir aktualus Darbo partijos programos punktas — neleisti mokesčių įstatymų keisti kartu su pateiktu valstybės biudžeto projektu. Gerai prisimename garsią konservatorių Vyriausybės 2008 metais gruodžio mėn. „Kalėdinę“ akciją, nukreiptą prieš verslo įmones ir įvykdytą priimant 2009 metų valstybės biudžetą. Tada kartu su valstybės biudžetu buvo pakeista apie 30 mokestinių įstatymų, kurie įsigaliojo jau po 2 savaičių. To pasekmes iki šiol jaučiame ir versle, ir ekonomikoje.
Jau keli dešimtmečiai asocijuotos verslininkų struktūros Vyriausybei teikia pasiūlymus dėl mokestinių ir kitų įstatymų projektų. Verslininkai vis dar prašo, kad būtų atliekamas nepriklausomų ekspertų ir asocijuotų verslo struktūrų atstovų įvertinimas rengiant mokesčių įstatymus. Deja, dauguma ministerijų įstatymų projektų aiškinamuosiuose raštuose „automatiškai“ parašo (be jokių paskaičiavimų, ar atliktos ekonominės analizės), kad priėmus šį projektą neigiamų pasekmių verslui nebus. Šis aspektas irgi nepamirštas darbiečių programoje, į kurią yra įtraukta nuostata teikiant mokesčių įstatymus vertinti jų poveikį biudžetui, verslui ir dirbantiesiems.
Dėl išvardintų bei kitų Darbo partijos rinkiminių programinių nuostatų tikslingumo ir svarbos abejonių nekyla. Partijos gretose yra daug profesionalų, gerai išmanančių savo darbą, tad esu tikra, kad Darbo partijai atėjus į valdžią bei užtikrinus pakankamą balsų skaičių Seime jos programinės nuostatos bus tikrai įgyvendintos. To ši partija ir siekė 2005–2007 metais, tik gaila, kad valdžioje ji išbuvo labai trumpai.
Docentė, soc. m. dr. Zita Pagirskienė
Nr. 2551
