Europą neseniai sudrebino tarptautinis skandalas, į vieną politinį ir teisinį rezginį įpainiojęs Sovietų Sąjungos karininką Michailą Golovatovą, Austrijos teisėsaugą, Lietuvos institucijas ir Europos sąjungos vienybę bei autoritetą. Įvykis sulaukė didžiulio žiniasklaidos dėmesio ir įvairių nuomonių. Mes nusprendėme sužinoti, kaip šį skandalą vertina du skirtingų sričių mokslininkai, kilę iš postsovietinių šalių ir įgiję išsilavinimą Vakarų Europos universitetuose.
Pirmasis mūsų pašnekovas – Lietuvoje gimęs Europos Taikos universiteto (Austrija) taikos ir konfliktų studijų magistrantas Dominykas Karpovič, besispecializuojantis derybų, tarpininkavimo bei konfliktų sprendimo srityse. Antrasis – Kazachstane gimęs, Lietuvoje gyvenęs Paryžiaus 1 universiteto, Londono koledžo ir Kolumbijos universiteto teisės mokslų daktaras Stanislovas Tomas, besispecializuojantis kritinėse teises studijose ir šiuo metu dirbantis teisiniu atstovu tarptautinėse bylose.
Dominykas Cze. Kokios buvo šio incidento priežastys? Jei teigsime, kad teisės požiūriu viskas vyko gerai, vis dėlto tektų pripažinti, kad buvo padaryta klaidų politiniu ir diplomatiniu lygmeniu. Kokios šios klaidos ir kodėl jos buvo padarytos?
Dominykas Karpovič. Žvelgiant labai paviršutiniškai, būtų galima teigti, kad Austrija vykdė teisinę procedūrą, kuri iškilo viešumon kaip svarbus, skaudus ir žeminantis įvykis. Pažvelgus giliau, Austrija žengė sėkmingą pirmą žingsnį, kada sulaikė M. Golovatovą, tačiau antrasis veiksmas buvo akivaizdžiai atliktas peržiūrint prioritetus, naudą bei grėsmes.
Kaip galėtų pabloginti susidariusią padėtį Rusija ir Lietuva, jei bus veikiama vienos iš jų nenaudai? Akivaizdu, kad Lietuva šiuo atveju reprezentuoja teisingumo siekį (ne teisingumą apskritai), o Rusija – naudą, kuria dažniausiai manipuliuoja galingosios valstybės. Sakyčiau, Austrijos sprendimas buvo logiškas, tačiau neteisingas.
Kadangi nesu teisės ekspertas, nedrįstu komentuoti teisinės procedūros. Tačiau Europos komisarė teisingumo, pagrindinių teisių ir pilietybės reikalams Viviane Reding pabrėžė, jog viskas buvo atlikta nenusižengiant įstatymams, vadinasi, greičiausiai tai pagrįstas teiginys. Šią poziciją neseniai patvirtino ir Lietuvos užsienio reikalų ministras A. Ažubalis.
Be abejonės, tokiuose konfliktuose svarbūs ir diplomatiniai bei politiniai aspektai. Būtent jie, mano nuomone, čia yra svarbiausi, nulėmę įvykio sampratą ir teisinį interpretavimą. M. Golovatovo paleidimo aplinkybes galima būtų palyginti su kovo pradžioje įvykusiu bosnių generolo Jovano Divjako sulaikymu. Įvykiai buvo beveik tokie patys, tačiau jų rezultatai – visiškai skirtingi. Atrodo, viskas paprasta – incidente, susijusiame su Lietuva, politinė ir diplomatinė dimensija buvo grindžiama loginiu išskaičiavimu, kada pinigai ar įtaka įgyja tokią pačią vertę kaip ir teisingumas aukščiausia jo prasme. Ar tai normalu? Istorija byloja, jog tai norma, o ne nuokrypis nuo jos. Bet ar taip elgdamiesi judėsime taikos link? Ne.
Stanislovas Tomas. Priklausau Kritinių teisės studijų mokyklai, kuri neigia teisės egzistavimą – teisiškai galima paaiškinti bet ką ir bet kaip. Mano daktaro disertacijoje aprašoma 100 teisės aiškinimo metodų, kurie skirstomi dar į 430 variantų. Tokio pobūdžio bylose teisė niekada nieko nenumato. Aš nevartočiau žodžio „teisingumas", kaip daro kiti komentatoriai.
Tai nėra konfliktas „Lietuva prieš Austriją ir Rusiją“, tai konfliktas „Lietuva prieš ES ir Rusiją“. Pažvelkime tiesai į akis – Europos Komisija turėjo galimybę pasakyti, kad „teisė" reikalauja iš austrų nuoširdžiau bendradarbiauti su lietuviais, bet nutarė to nedaryti ir de facto palaikė Austriją.
Svarbus klausimas – kas yra „Austrija"? Šiuo konkrečiu atveju tai ne Austrijos vyriausybė ir ne parlamentas, o pavienis žmogus – konkretus prokuroras, kuris priėmė sprendimą leisti M. Golovatovui išskristi. Austrijos vyriausybė privalo remti jo sprendimą, ką jis benutartų. Tai yra prokuroro veiklos nepriklausomybės principas – niekas, išskyrus teismą, negali nurodinėti prokurorui, ką jam daryti.
D. C. O ar buvo klaidų iš Lietuvos pusės?
S. T. Norėčiau pasveikinti M. Golovatovą su Lietuvos pareigūnų kvailumu. D. Grybauskaitė, A. Kubilius, Lietuvos URM ir Seimas darė spaudimą prokurorui bei teismams ir jau paskelbė M. Golovatovą kaltu, taip pažeisdami Europos žmogaus teisių konvencijos nekaltumo prezumpciją. Golovatovas laimėtų bylą prieš Lietuvą Strasbūre – Strasbūro teismas nepatikėtų, kad M. Golovatovas galėtų tikėtis Lietuvoje sąžiningo teismo.
Kita priežastis, dėl ko M. Golovatovas laimėtų Strasbūre – senaties terminas jo byloje jau pasibaigė, bet Seimas pakeitė Lietuvos įstatymus ir jį pratęsė. Negi Seimas tikisi, kad tai nėra Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimas (baudžiamosios teisės taikymas atgaline tvarka)?
Norėčiau pasveikinti M. Golovatovą ir su tuo, kad lietuviai sugalvojo išrašyti Europos arešto orderį tik 2010 m. Argi nejuokinga? Pirmieji bandymai iškelti jam bylą buvo atlikti nuo įvykių praėjus 15 metų!
Kaip rašo austrai, lietuviai tik aprašė istorinius įvykius ir nieko neparašė, kaip konkrečiai M. Golovatovas prisidėjo prie sušaudymo. Jeigu tai tiesa, išeitų, kad M. Golovatovas yra persekiojamas už politinius ir istorinius įvykius. Aš tų dokumentų nemačiau, bet Lietuvos prokuroras turėjo numatyti tokį scenarijų ir jam pasiruošti.
Austrai teigia, kad lietuviai iš pradžių paprašė suimti, o tik po to ėmė galvoti, kuo apkaltinti ir kaip įrodyti. Kodėl lietuviai neturėjo iš anksto paruošę visos medžiagos? Kodėl jie neturėjo šios medžiagos vertimo į vokiečių kalbą? Juk tai viena iš labiausiai paplitusių kalbų Europos Sąjungoje.
Kitas įdomus aspektas – Austrija pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. rugpjūčio 28 d. Iki šios dienos, formaliai žvelgiant iš austrų perspektyvos, Lietuvos nebuvo – buvo Sovietų Sąjungos teisėtvarkos organų veiksmai Sovietų Sąjungos teritorijoje su Sovietų Sąjungos piliečiais. Tai yra atviras klausimas – žinau, kaip į jį atsakytų šiuolaikinis Lietuvos teismas, bet nesu tikras, kokią nuomonę turėtų austrų, Europos arba JTO teisėjas.
D. C. Kas vyksta Europoje – kodėl vis dažniau Europos Sąjungos valstybės, nekreipdamos dėmesio į bendrijos užsienio politikos gaires, imasi individualių iniciatyvų bendradarbiauti su Rusija (prisiminkime Prancūzijos karo laivų istoriją)?
D. K. Pirmiausia norėčiau pabrėžti, jog Rusija nėra Europos Sąjungos priešė, atvirkščiai – būtų smagu matyti glaudų bendradarbiavimą. Tokie veiksmai žymi judėjimą į priekį, tačiau judama turėtų būti teisingumo kryptimi ir tik po to skaičiuojama nauda. Šiandien remiamasi tik nauda, apeinant tai, kas teisinga. Jei prioritetai būtų teisingi ir jų būtų laikomasi, joks bendradarbiavimas netūrėtų būti radikaliai kritikuojamas. Gerbiu Europos Sąjungos vienybės siekį, tačiau tai nereiškia, jog visi kiti yra priešai. Izoliacionizmas yra ydingas ir nesveikas, jis skatinama nesantaiką ir pyktį.
Reikia suprasti, jog įvykių interpretaciją lemia politinė padėtis, o ši priklauso nuo prioritetų piramidės, kurios viršūnėje turėtų stovėti teisingumas. Deja, kol kas svarbiausia yra nauda, todėl priimami ir atitinkami sprendimai.
Rusija nėra blogis, tačiau tai, kaip ji dažniausiai elgiasi ir kaip į jos veiksmus reaguoja kitos valstybės, yra neteisinga ir byloja apie prastą toną. Pastaraisiais metais stebime vis stiprėjantį Rusijos grįžimą į tarptautinę areną („perkrovimą", kelionę į Palestiną, paramą Libijai ir daugelį kitų įvykių bei faktų). Rusijai vis labiau afišuojantis tarptautinėse erdvėse, galima spėti, kad jose yra aptariami ir atliekami tam tikri strateginiai veiksmai.
Tuo pat metu JAV susilaukia daug kritikos už kišimąsi į kitų šalių reikalus ir pradeda (galbūt) jos prisibijoti. Be to, matomi aiškūs JAV ekonomikos silpnėjimo ženklai. Ar Rusija – kyla, o JAV – leidžiasi? Ar Europa po truputį praranda stiprų užnugarį? Nedrįsčiau to teigti, tačiau tokiai interpretacijai vietos tikrai yra.
S. T. Rusijos ambasadorius Vienoje pripažino, kad jų ambasada samdo nemokamą advokatą į bėdą patekusiems rusams. Šie veiksmai yra teisėti. Duokdie, kad Lietuvos ambasada teiktų tokias paslaugas. Kitų įrodymų dėl rusų įtakos nėra. Tiesą sakant, manęs tikrai neįtikina, kad rusai dėl tokio reikalo nutrauktų dujų tiekimą Europos Sąjungai.
D. C. Ką šis įvykis reiškia Rusijai, Austrijai ir sovietinę okupaciją patyrusioms valstybėms? Kokios gali būti to pasekmės Europos Sąjungai ?
D. K. Austrija yra nepalankioje situacijoje. Nors ji sutvirtino ryšius su Rusija, tačiau pakenkė savo reputacijai bei išprovokavo pyktį Europos Sąjungoje ir savoje valstybėje. Visa tai gali turėti ir greičiausiai turės pačių įvairiausių pasekmių, nuo elementarių ekonominių iki tiesioginio Austrijos gretinimo su Rusija, t.y. su savo sąjungininke.
Rusija pasiekė savo, įrodė turinti didelę galią ir galinti manipuliuoti net Europos centre – mums, atrodytų, saugioje ir patikimoje erdvėje. Ji nepakenkė savo reputacijai, nes veikė neperžengdama prieš tai žinomų ribų. Taigi Rusija viską išsprendė labai tvarkingai.
Sovietų okupaciją patyrusios valstybės dabar vienijasi (sunku pasakyti, ar ilgam), nes atsirado bendras priešininkas. Psichologai teigia, kad pasaulyje įsivyrautų taika, jei būtume užpulti ateivių ir susivienytume. Jei šios šalys susivienys, gali tapti stipria ir vieninga jėga Europos Sąjungoje. Gali būti, jog pagerės Lietuvos santykiai su sese Lenkija.
Visa tai naudinga Lietuvai. Tačiau ar bus žengtas rimtas ir tvirtas žingsnis, priklauso nuo daugelio faktorių, pradedant pačios Lietuvos pozicija. Europos Sąjunga šiandien krečiama įvairių nemalonių skandalų. Ima drebėti patys ES pamatai – bendra ekonomika ir ją sudarančių šalių tarpusavio pasitikėjimas. Tačiau norėtųsi tikėti, kad tai tik laikinas reiškinys.
Vertimas iš Nouvelle Europe
