Po paskutinių Seimo rinkimų ir kartu su jais vykusio patariamojo referendumo, kuriame dauguma balsavusiųjų pasisakė prieš atominę energetiką, Lietuvos valdžia lūkuriuoja ir nurodo vis naujas datas, kada apsispręs – tęsti ar ne praėjusios Vyriausybės pradėtą branduolinį projektą. Pastaruoju metu premjeras, Lietuvos socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius tvirtino, kad apsispręsta bus balandį. Tiesa, tai jau ne pirma ir ne trečia nurodoma data.
Projektas atpigo?!
Projekto vykdymo išlaidos tampa vis didesne mistika. Palyginkime du atsakymus, kuriuos VAE atstovė spaudai Giedrė Krinicina pateikė portalui balsas.lt prieš daugiau nei metus ir rengiant šį straipsnį. Oficialūs 2013 metų gegužės duomenys apie tai, kiek Lietuvai jau kainavo atominis projektas: „2008 metais įkurta speciali naujosios AE projekto vystymo bendrovė Visagino atominė elektrinė, tęsusi 2007 metais AB „Lietuvos energija“ pradėtus parengiamuosius projekto darbus <...> Per 5 metus UAB Visagino atominė elektrinės išlaidos yra apie 135 mln. litų, iš jų apie 80 mln. litų, tikėtina, bus įvertintos kaip Lietuvos įnašas į naujos AE projekto vystymo bendrovę.“
Šiandien, pasitarusi su teisininkais, ar galima teikti informaciją (nes vyksta parlamentinės komisijos tyrimas), G. Krinicina rašo, kad „<...> nuo 2006 metų iki 2013 metų imtinai išlaidos yra apie 130 mln. litų, iš jų apie 80 mln .litų turėtų būti įvertinta kaip Lietuvos įnašas į naujos AE projekto vystymo bendrovę. Atkreiptinas dėmesys – jums 2013 metų gegužės mėnesį buvo pateiktos visos bendrovės Visagino atominė elektrinės, kuri buvo ne tik VAE projektą vykdanti, bet ir patronuojanti energetikos įmonių bendrovė bei vykdė įmonių grupės valdymą ir kontrolę, išlaidos, todėl skaičius buvo didesnis už dabar pateiktą.“ Taigi, jei praeis dar metai, koks nors reformatoriis vėl supainios ir sukeis iškabas, projektas dar atpigs?! Kiekvieno valia tuo tikėti ar ne, bet čia, spėtina, dar neįtrauktos įvairių aplink veikiančių bendrovių ir bendrovėlių išlaidos bei išlaidėlės, tad tikro bendro skaičiaus iš niekur ir negausi.
Aplinkiniai projektai
Vyriausybė vis tariasi su gudragalviais ekspertais ir besispyriojančiais partneriais, o kitos šalys eina į priekį. Gruodį Suomijos industrinių kompanijų grupė „Fennovoima“ pasirašė sutartį su Rusijos bendrove „Rosatom“, ir pastaroji iki 2024 metų turėtų pastatyti 6 mlrd. (eurų) vertės 1 200 megavatų galios reaktorių šiaurinėje Suomijoje. Be to, Suomijoje yra nebaigta statyti jėgainė, mat ją stačiusi prancūzų kompanija „Areva“ netilpo į jokius numatytus grafikus.
Visai netoli Lietuvos sienos – Astrave kaimynė Baltarusija, nepaisydama diplomatinių Lietuvos demaršų dėl galimo poveikio aplinkai, plėtoja savo projektą, kurį įgyvendinus išdygs dar du rusiški reaktoriai. Kaliningrado srityje laikinai įšaldytas dar vienas Baltijos atominės elektrinės projektas. Čia norėta statyti rusiškus reaktorius, bet projektas sustojo iš dalies dėl Lietuvos noro desinchronizuoti savo tinklus, susijungiant juos su europiniais. Tokiu atveju Kaliningrado energetikos sistema būtų izoliuota, ir statyti reaktorius, kurių bendras pajėgumas viršytų 2 gigavatus, nebebūtų prasmės, nes neliktų galimybės eksportuoti, o šildyti jūrą, kaip juokauja ekspertai, nėra prasmės. Dabar svarstoma galimybė Baltijos atominėje elektrinėje įrengti nedidelius – iki 40 megavatų – reaktorius, kurių galėtų būti iki aštuonių. Politinį sprendimą statyti savo jėgainę neseniai priėmė ir Lenkija, prieš tai pasitraukusi iš bendro Baltijos šalių projekto. Čia iki 2035 metų planuojama įrengti 3 000 megavatų galios jėgainę. Vengrijos parlamentas neseniai palaimino sutartį su tuo pačiu „Rosatom“ ir įsigys 10 mlrd. eurų vertės reaktorius.
Iš rusų varpinės
Kaip nuogąstauja kai kurie mūsų šalies ekspertai, dėl Lietuvos ir Rusijos tinklų desinchronizacijos į keblią padėtį gali patekti Kaliningrado sritis, o tai turėti įtakos naujiems nesutarimams per blokadas mėsai, pienui ar dar kam nors.
Ką apie atominius ir energetinius Lietuvos planus mano Rusijos specialistai? Tarptautinių tyrinėjimų instituto analitinio centro ekspertas Leonidas Gusevas sako: „Lietuvos Vyriausybė ketina diversifikuoti energetinį balansą, plėtodama VAE projektą (tik Lietuvos Vyriausybė to niekaip nepasako – „Balsas.lt savaitė“) ir mažindama naftos bei dujų importą iš Rusijos. Panaši diversifikacija, žinoma, yra logiškas ir suprantamas žingsnis siekiant energetinės nepriklausomybės. Tačiau energetinio balanso turėtų būti siekiama ir atsižvelgiant į ekonominį pagrįstumą bei regiono energetinės rinkos konjunktūrą.
<...> Bet kuriuo atveju atominės elektrinės statyba Lietuvoje kol kas neatrodo ekonomiškai pagrįsta: jėgainė taps ilgalaike brangia statyba, o energetikos problemas reikia spręsti jau šiandien. Lietuva nesvarsto galimybės pirkti elektrą iš Baltijos arba Astravo jėgainių, ketina atsijungti nuo bendrų Rusijos ir Baltarusijos energetikos tinklų ir sinchronizuotis su europine sistema. Su tuo susijusias išlaidas turės padengti vartotojai arba Europos Sąjunga. Šiame kontekste labiau pagrįsta pozicija laikyčiau Lietuvos ir kitų Baltijos šalių siekį ne desinchronizuotis, o kurti bendrą elektros energijos rinką su visomis šalimis kaimynėmis. Tokiu atveju jungčių įrengimo išlaidas pasidalytų visi naujos rinkos dalyviai, o Lietuva galėtų pirkti elektrą už adekvačią kainą. Tai būtų rinkos santykius atitinkantis sprendimas, kuris sumažintų šalies priklausomybę nuo naftos ir dujų importo bei atitiktų europinius dekarbonizacijos planus.“
Tokius rusų siūlymus skeptiškai vertina net prorusiška laikomos Darbo partijos atstovas, Seimo energetikos komisijos pirmininkas Kęstutis Daukšys. „Aš suprantu, kad norima dalyvauti versle. Jungtys su Švedija ir Lenkija mums suteikia galimybę prekiauti elektros energija iš pietų į šiaurę, iš rytų į vakarus ir atvirkščiai. Jei tai yra mūsų jungtys, mes jas valdome, tai ir tam tikrą pelną gauname. Čia kaip su magistraliniu dujotakiu. Žinoma, jei viskas bus protingai daroma. Beje, mes savo elektros rinką (biržą – „Balsas.lt savaitė“) jau pardavėme skandinavų kapitalui. Jungtį su Lenkija finansuojame mes ir lenkai, jungtį su švedais – mes ir švedai. Ar čia reikalingi nauji partneriai, nežinau“, – sakė jis. Naujas kontekstas
Rusijos agresija Ukrainoje sustiprina nuogąstavimus dėl Rusijos, kaip partnerės. Tai šiek tiek keičia kontekstą.
Pasak K. Daukšio, pirmiausia tai pasakytina apie visuomenės nuomonę. „Didžiausia problema ir buvo referendume išsakyta neigiama visuomenės nuomonė. Būtent todėl, mano manymu, iki šiol nėra aiškumo. Tai nuomonei įtakos turi daug dalykų. Tada įtakos turėjo katastrofa Japonijos Fukušimos jėgainėje. Įvykiai Ukrainoje rodo, kad Rusija gali tam tikru momentu pasielgti neprognozuojamai, tad padėtis gali netikėtai pasikeisti. Kas bus, jei pas rusus „netyčia“ koks laidas sudegs, kaip kad staigiai ėmė ir surūdijo naftotiekis „Družba“, – ironizavo Seimo narys. Anot energetikos komisijos pirmininko, ne tiek baisi ir konkurencinė situacija. „Kaliningrado atominės kol kas nematyti, patys sustabdė, o kaip atrodys baltarusiai – irgi didelis klausimas. Baltarusiams ta jėgainė pirmiausia reikalinga patiems, – kalbėjo K. Daukšys. – <...> Atominės elektrinės klausimas iš esmė yra aktualus dviem aspektais. Pirmiausia, tai apsirūpinimas sava elektros energija. Jeigu mes elektrinės nestatome, turime mąstyti, kaip apsirūpinsime energija. Lietuva negali 70 proc. priklausyti nuo importo. Antras dalykas – sinchronizacijos (su Vakarais) klausimas. Jei nestatome atominės, ir sinchronizacijos nelabai reikia.“
Laukiame balandžio
Vis dėlto į klausimą, ar statysime, kada statysime ir su kuo statysime, iki šiol nėra jokių atsakymų, nors laikas bėga, o pinigai kapsi. Jau minėtas referendumas taip sujaukė kortas, kad artėjant prezidento rinkimams net šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, kuri yra kritikavusi premjerą A. Butkevičių už mindžikavimą bei sakiusi, kad Lietuva ima kvailai atrodyti partnerių akyse, vargu ar ryšis griežtai reikalauti tęsti projektą – poveikis reitingams būtų neaiškus.
„Dabar yra keli lygmenys. Vienas dalykas – grynai ekonominiai skaičiavimai, reikalingi, kad teisingai būtų apskaičiuotos išlaidos, atsipirkimo laikotarpis, nes keičiasi palūkanos ir kiti veiksniai. Kitas dalykas – politinė koncepcija, kad stato trys Baltijos šalys. Mes politine prasme matome šiokių tokių abejonių“, – švelniai akivaizdų Estijos nenorą statyti Baltijos atominę elektrinę komentavo K. Daukšys.
Tiesa, yra pasirodę pareiškimų, kad Lietuva gali projektą įgyvendinti viena. Šešėlinis energetikos ministras konservatorius Dainius Kreivys prieš daugiau nei mėnesį žiniasklaidai sakė: „Šiaurės Lenkijoje yra didžiulis elektros energijos trūkumas, Karaliaučiuje rusai matė komercinę šio projekto perspektyvą, o mes savo šalyje nematome? <...> Dabartinė Vyriausybė, kuri buvo kategoriškai prieš atominės elektrinės projektą, iki šiol jokios alternatyvos nepateikė, tik maždaug 15 kartų nukėlė datą, kada pateiks atsakymą dėl VAE.“
K. Daukšys tokią nuomonę vertino atsargiai. „Kažin, ar Lietuva galėtų viena pastatyti atominę. Teoriškai gal ir įmanoma, – teigė jis. – Reikia labai didelių investicijų. Tam prireiktų mažiausiai 50 mlrd. litų. Žinoma, jei viską sudėtume, ką ketiname investuoti į energetiką, panašiai ir išeitų. Viena galbūt neišgalėtų, bet, tarkim, su lenkais, su kuriais dabar nesišnekame tuo klausimu, pavyktų. O jiems galbūt būtų įdomu.“
Buvęs Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas socialdemokratas Dainius Budrys sakė, kad įgyvendinti tokį projektą būtų įmanoma nebent gavus Europos Sąjungos paramą. „Tauta savo nuomonę pasakė, bet įvykiai Ukrainoje verčia susimąstyti, net jei partneriai trauktųsi. Tik už kokius pinigus? Tokiu atveju turėtų remti ES. Tik ar tai tikėtina? Ignalinos atominę sustabdėme, numatytos paramos negauname. „Rail Baltica“ projektui tikimės iki 85 proc. ES paramos“, – aiškino D. Budrys.
Vyriausybės tūpčiojimą vengė kaip nors komentuoti ir šalyje veikiančios užsienio kapitalo energetikos įmonės. Suomių kompanijos „Fortum Heat Lietuva“ generalinio direktoriaus Vitalijaus Žutos nuomone, atsakymą galima surasti tik atlikus išsamias studijas ir skaičiavimus, kuriuos Vyriausybė nuolat skelbiasi vykdanti. „Po Fukušimos avarijos atominėms jėgainėms pradėti kelti gerokai didesni saugumo reikalavimai, o tai brangina tokių jėgainių statybas. Todėl būti ar nebūti atominei energetikai Lietuvoje, turi spręsti Vyriausybė, turėdama išsamius skaičiavimus arba, kitaip tariant, verslo planą, kurį gali arba patvirtinti, arba ne“, – sakė jis savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“.
Taigi, laikas eina, pinigai leidžiami, o aiškumo nedaugėja. „Premjeras žadėjo, kad balandį jau bus aišku, tikiuosi, kad taip ir bus“, – gūžčiojo pečiais K. Daukšys. Mes irgi laukiame, kad eilinis premjero pranešimas šia tema netaptų eiliniu balandžio pirmosios pokštu.
********
Dar 2011 metų gruodį Vilniuje pasirašytame susitarime dėl VAE Koncesijos sutarties pagrindinių nuostatų buvo nustatyta, kokią dalį Japonijos bendrovė „Hitachi“, veikianti konsorciume su amerikiečių kompanija „General Electric“, investuotų į jėgainę. Strateginiu partneriu statant naują atominę elektrinę Lietuvoje korporacija „Hitachi“ išrinkta 2011 metų liepą. „Hitachi“ pasiūlė Lietuvai maždaug 1 300 megavatų galios reaktorių.
Pagal ankstesnės valdžios skelbtus planus, kuriais abejojo ir opozicija, ir didelė dalis ekspertų, elektros gamybos savikaina VAE sudarytų 7–10 centų už kilovatvalandę, paskolų priežiūros (kapitalo) išlaidos 2021–2039 metais sudarys apie 10–25 centus už kilovatvalandę. Tuo metu prognozuota, kad elektros rinkos kaina Baltijos regione 2012–2028 metais nusistovės apie 17–25 centus už kilovatvalandę.
