Gabrielės istorijai surašyti, ko gero, reikėtų visos knygos – vos per keletą pirmųjų metų ji patyrė tiek, kiek kitiems likimas neduoda ir per visą gyvenimą. Bet, kaip sako Renata, tai nėra liūdna istorija, tai – istorija apie viltį, kad nėra nieko neįmanomo ir kad visos svajonės pasiekiamos.
Būtent taip ji ir pavadino Gabrielės vardu įkurtą labdaros ir paramos fondą: „Gabrielės svajonė“. Svajonė vėl atsistoti, vėl žengti žingsnius ir kiek įmanoma priartėti prie kuo savarankiškesnio gyvenimo.
Kaip sako pašnekovė, visus tuos metus daro viską, kad tik svajonė taptų realybe, dabar reikia tai nenutrūkstamai tęsti. Reikia meilės, vilties, tikėjimo ir finansinės pagalbos susimokėti už visus užsiėmimus, padedančius užtikrintai artėti prie užsibrėžto tikslo.
Vos gimusią ištiko klinikinė mirtis
Tačiau nusikelkime 19 metų atgal, į 2005 m. gegužės 6-ąją – dieną, kai gimė sveika mergaitė Gabrielė. Tik šis džiaugsmas truko neilgai: valandos bėgyje ją ištiko klinikinė mirtis. Profesionalų medikų komanda nedelsiant ėmėsi veiksmų ir išgelbėjo jos gyvybę, tačiau iškart diagnozavo cerebrinį paralyžių.
„Gydytojų prognozes išgirsti buvo labai sunku, jie minėjo, kad ji niekada nesėdės, tik gulės, nekalbės, net ir valgyti ji pati negalės. Bet mano mama, Gabrielės močiutė, buvo labai užsispyrusi, bandė padėti broliui ir jo žmonai, sakė, kad viskas įmanoma, jeigu myli vaiką ir siekiamybė buvo niekada neatiduoti jos bet kokia kaina“, – prisimena Renata.
Du-tris mėnesius Gabrielė praleido ligoninėje, o sugrįžus namo jos tėvai nusprendė grįžti į darbus ir dukrą palikti pas močiutę. Iš pradžių tai būdavo vos dvi-trys valandos per dieną, tačiau laikui bėgant šis laiko tarpas vis ilgėjo – galiausiai Gabrielė pas ją būdavo paromis.
Kai mergaitei buvo vos treji, įvyko tai, apie ką jai iki šiol skaudu girdėti, o Renatai pasakojant šią istorijos dalį vis dreba balsas. 2008-ųjų birželio 10 diena iki šiol giliai įsirašiusi atmintin.
„Tai buvo diena, kai ji paskutinį kartą matė savo tėvus ir nuo tos dienos mes tiesiog nieko apie juos nežinome. Jie ją paliko be nieko, be jokių dokumentų, neturėjome net gimimo liudijimo – reikėjo nueiti ilgą kelią, kol močiutę patvirtino jos globėja, tai užtruko gerus trejus metus“, – graudinasi pašnekovė.
Nuo tos dienos ne tik Gabrielė nieko negirdėjo apie savo tėvus – negirdėjo ir jos močiutė, ir Renata. Ji pasakoja, kad iš pradžių bandė jų ieškoti, kreipėsi net į policiją, jie buvo paskelbti kaip dingę be žinios.
Galiausiai paaiškėjo, kad tėvai gyvena užsienyje, šeima bandė išgauti jų adresą, kad galėtų nuvykti ir pasikalbėti, tačiau bergždžiai:
„Buvo pasakyta, kad adresas neskelbiamas. Taip nieko nežinome iki pat šiandienos. Mums pasakė, kad jie nėra nusikaltėliai ir vaiko palikimas nėra nusikaltimas, jie visai nenori grįžti.“
Mirus mamai sulaukė vienintelio klausimo
Nuo pat trijų mėnesių Gabrielė augo su močiute, Renata, jos sūnumi ir vyru, tačiau dabar jie likę tik trise: Gabrielė, Renata ir jos sūnus, prieš trejus močiutės gyvybė užgeso ir tai buvo skaudus smūgis mergaitei. Tada Renata išgirdo vienintelį klausimą: „Ar tu jos neatiduosi?“
„Kaip tąkart pasakiau, kad tikrai ne, taip tesiu tai ir šiandien – aš jos niekada niekam neatiduosiu. Būna sunku, bet susitaikai su tuo, kad kitaip negali būti, tu taip gyveni.
Ir aš dariau ir darysiu viską, kad jai būtų geriau, kad ji būtų kuo savarankiškesnė. Kiti manęs klausia, kam tiek investuoju į Gabrielę. Anksčiau sakydavau: turiu padaryti viską, kad kai būsiu sena ir negalėsiu ja pasirūpinti, ji galėtų pasirūpinti savimi.
Šiandien galiu pasakyti tą patį, tik šiandien dar didesnis noras, kad mano likimo neperimtų sūnus, kad jam nereikėtų saugoti, globoti, slaugyti Gabrielės, kad jis galėtų gyventi savo gyvenimą. Galbūt tai savanaudiškas noras“, – sako pašnekovė.
Visus tuos metus ir močiutė, kol buvo gyva, ir Renata deda visas pastangas, kad padėtų cerebrinį paralyžių turinčiai Gabrielei stotis ant kojų. Kaip ji sako, visada laužė gydytojų prognozes ir įrodydavo, kad nėra nieko neįmanomo: Gabrielė su vaikštynės pagalba vaikščiojo, nors nuolat buvo kartojama, kad tai niekada neįvyks.
Tik paauglystėje įvyko tai, ko pasekmes stengiamasi ištaisyti iki šiol – aptikta daugybė kontraktūrų, dėl kurių išsisuko rankos ir kojos, Gabrielė nieko nebegalėjo daryti, tik gulėti.
Prašo visų pagalbos
Anksčiau močiutė rūpindavosi, kad Gabrielė lankytųsi pas kuo daugiau specialistų ir stiprėtų, Renata dirbo 1,5 etato, kad tik viskam užtektų lėšų. Dabar to jau nebegali – anksčiau Gabrielės rankos ir kojos buvo močiutė, dabar jomis tapo Renata. Ir lėšos per trejus metus nuo močiutės mirties išseko, mat tenka mažiau dirbti, kad galėtų rūpintis Gabriele, o užsiėmimų – daugybė ir visi jie kainuoja.
„Gabrielė nuo pat gimimo vyksta į reabilitacijas: turi masažus, kineziterapiją, ergoterapiją, logoterapiją, burnos masažus, 10 metų po du kartus į metus turėjo akupunktūras, kol dar buvo galima, lankė manualinius masažus. Ji lankė ir kaniterapiją, dailės, delfinų terapijas.
Prieš gerus pusantrų metų sužinojau ir apie neurostimuliaciją Kaune – išbandžius pamačiau, kad tai veikia ir iki šiandien čia atvykstame. Ir visos procedūros yra mokamos, nėra nieko finansuojamo, apart 15 procedūrų iš poliklinikos per pusmetį, bet visas jas išnaudojame poer vieną savaitę“, – pasakojo Renata.
Ji skaičiuoja, kad vienas užsiėmimas vidutiniškai kainuoja apie 40 eurų, per mėnesį susidaro apvali suma – nuo 1200 eurų ir daugiau. Bet matydama, kaip Gabrielė stengiasi, kiek motyvacijos ji turi, sako negalinti nuleisti rankų ir pasiduoti, tačiau tenka prašyti pagalbos – sako, šis žingsnis sunkiausias, bet be to verstis nebepavyksta:
„Procedūros pabrango, kainos išaugo dvigubai ir matai, kad tenka mažinti užsiėmimų kiekį, bet supranti, kad jeigu mažini kiekį, tai kenkia jos kūnui. Labai sunku prašyti pagalbos, bet teko nusiimti ambicijas, kad aš to neprašysiu, nes galiu pati – šiandien prašau žmonių pagalbos, kas gali, skirti 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio.
Turint finansus, aš galiu nenutraukiamai ją vesti į masažus, kurie padeda gyventi be skausmo, kineziterapiją, kuri padeda atstatyti jos raumenis, neurostimuliaciją, kurių metu išjudinami neuronai, kad kiekvienas susistatytų į savo vietas ir kiek įmanoma atstatytų tai, kas liko po gimdymo traumos.“
Maži pasiekimai – didelės pergalės
Tai, ką jau pavyko pasiekti, kažkam atrodytų kaip visai nedidelis postūmis į priekį, tačiau Renata pabrėžia – jiems tai didelis pasiekimas. Vien tai, kad ji ranka, kuri anksčiau dėl kontraktūrų buvo suspausta į kumštį, šiandien yra atlaisvėjusi ir Gabrielė gali ją judinti, kad ir nedaug, ją remtis ar prilaikyti daiktus, prilygsta stebuklui.
„Po vienos neurostimuliacijos jai grįžus atsegiau sagutes ir ji savaime nusiėmė megztinį – anksčiau kūnas jai neleido to daryti, ji pati sakė: „Nežinau, kas įvyko, aš pati nusirengiau“. Dauguma pasakytų: kas čia tokio, juk dvejų metukų vaikas tai sugeba, bet mums reikėjo 19 metų, kad tai įgyvendintume.
Ji išmokusi ir kalbėti. Kiti žmonės nelabai ją supranta, o man atrodo, kad ji labai aiškiai kalba. Nors suprasdavome ją ir tada, kai ji buvo tyloje – iš akių, iš mimikų, elgesio“, – pasiekimais džiaugiasi ji.
Vis tik didžiausias tikslas – pirmiausia pastatyti Gabrielę ant kojų, o vėliau ir vėl išmokyti vaikščioti vaikštynės pagalba, vėliau gal ir ramentų ar net savarankiškai. Net su ja dirbantys specialistai stebisi, kad ji puikiai žino, kaip atlikti šį veiksmą – prieš metus atlikdama terapijas baseine prilaikoma ji ėjo, ėjimo veiksmas jai pažįstamas ir žinomas, tik galimybes riboja kūnas.
Dėl kontraktūrų išsisukusias kojas pirmiausia bandoma atstatyti įtvarų pagalba. Už tai, kad turi šią galimybę, Renata dėkinga ortopedams technikams, kurie pasiryžo imtis darbo ir pritaikyti Gabrielei tinkančius įtvarus, nes anksčiau visur būdavo užveriamos durys pasakius, kad to padaryti neįmanoma.
Pašnekovė prisimena, kaip pirmuosius kartus uždėjus įtvarus Gabrielė su jais per didžiulius skausmus išbūdavo vos dvi minutes, o šiandien išbūna jau ir daugiau nei dvi valandas.
Ji tvirtai tiki, kad vieną dieną svajonė stovėti ir net eiti išsipildys, nes mato Gabrielės norą ir užsidegimą, motyvaciją atkakliai siekti užsibrėžto tikslo – ji pati supranta, kad jeigu neatsistos, negalės išpildyti dar vienos svajonės:
„Kas ją labiausiai motyvuoja – delfinų terapijoje direktorės žodžiai pirmo susitikimo metu, kad Gabrielė yra jų šypsena ir jeigu ji atsistos, jie priims juos dirbti. Jos siekiamybė yra eiti ir galėti dirbti delfinų terapijoje.“
Renata sako, kad konsultuojasi ne tik su Lietuvos, bet ir su Lenkijos, Amerikos, Italijos specialistais, ekspertais iš Paley instituto, kai jie lankosi Lietuvoje. Ir nors prognozės nedžiugina, ji sako: „Bandau net ir jų prognozes laužyti ir įrodyti, kad viską gali tikėjimas ir meilė.“
Laukia dar didžiulis darbas, tačiau Renata sako – laiko jie turi, dabar reikia galimybės toliau dirbti, tobulėti ir tikėti, kad laukiamas stebuklas įvyks.
Prisidėti prie „Gabrielės svajonės“ galima skiriant 1,2 proc. GPM arba pervedant norimą sumą žemiau nurodytais rekvizitais:
Gavėjas: Labdaros ir paramos fondas „Gabrielės svajonė“; Paramos gavėjo kodas: 306732451; Sąskaitos nr. LT43 7044 0901 1092 3430; Paskirtis: Parama Gabrielei
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
