Visų žvaigždžių gyvenimai dabar kaip ant delno ir neslėpsiu, įdomu ir man pasmalsauti, kaip jie gyvena, juk nieko blogo ir nedarau – žiūriu tai, kuo jie dalinasi.
Smalsumas – geras bruožas, padeda išlikti jauniems, bet kai prisižiūriu visko pagalvoju, kad taip bežiūrint į kitų gyvenimus ir išprotėti galima!
Vis pagalvoju, kad jei žmogus koks silpnesnis arba jauni žmonės, kurie gyvena tuose socialiniuose tinkluose, labai greitai pradeda lygintis, kad ir tiek nekeliauja, ir tokių namų neturi, ir tobulų santykių taip pat ne.
„Atsibodo tas melas“
Pati vis pasižiūriu, kaip tos mūsų įžymybės gyvena ir galvojau, kad jau su kitais tikrai nesilyginsiu, bet nejučia įsivariau kažkokį kompleksą, kad va, kaip kiti gyvena, o mano kasdienybė nėra tokia blizganti.
Vienos tobulai susitvarko su vaikais, kitos, atrodo, visada keliauja, trečios atsikelia jau tobulai gražios, tobula oda ir plaukais, dar kitos statosi prabangiausius namus, rengiasi prabangiausiais vardiniais drabužiais ir visada atrodo kaip ką tik nužengusios nuo podiumų.
Tada apsidairau ir žiūriu, kad atsikeliu susivėlusi, namai neblizga, čia ir sienos apdaužytos, ir nevyrauja tobula švara, neturiu visokių įmantriausių prietaisų, o vaikai kartais taip užsiožiuoja, kad kalbėk su jais ką nori, kaip tik nori – nesukalbami.
Nesąmoningai imi lygintis su tomis žvaigždėmis ir jauti tarsi kažkokią kaltę, kad gal aš kažką blogai darau, kad neišeina gyventi taip, kaip joms? Žiūri į veidrodį ir imi kompleksuot, kad nepluši dienų dienas sporto salėj, nesirengi kasdien taip, lyg eitum į kokį prabangų renginį, šukuok plaukus nešukavusi ir vis tiek jie nestovi taip, kaip norėtųsi, o kitoms, atrodo, visiškai net stengtis dėl to nereikia.
Gerai, kad tokiais momentais įsijungia protas – juk nėra ko čia lygintis ir parodo jos tik dalį to tikrojo gyvenimo, kokį gyvena visi žmonės. Rodo visą tą tobulybę, o juk to, kas ne taip jau gražu, niekas rodyti ir nenori – ar apverstų namų, ar užsispyrusių vaikų, daug smagiau parodyti, kaip šypsaisi kartu su vaiku apsikabinęs, kaip vyras neša gėles glėbiais.
Ar aš kažkuo prastesnė dėl to, kad mano drabužiai ne vardiniai, namai neblizga ar vyras gėles dovanoja tik progomis? Ar aš verta mažiau dėl to, kad negaliu sau leisti keliauti kartą per mėnesį ar važinėju ne nauju prabangiu automobiliu, o senu geru „Ford“?
Tai ką aš noriu tuo pasakyti – tiek žmonės kompleksų įsivarę per visus tuos tobulus gyvenimus, o aš manau, kad nebūna tobulų gyvenimų. Atsibodo jau tas melas – bepigu džiaugtis, kaip viskas tobula, kai vaikus prižiūri auklės, namus tvarko valytojai, o pats sau gali leisti tuo metu ne rūpintis buitimi ir kitais rūpesčiais, o šokti į lėktuvą ar vaikščiot po parduotuves.
Tebūnie tai priminimas, kad tai, ką mes matome, yra tik lašelis jūroje ir nėra namų be dūmų – normalu gyventi normalų, įprastą gyvenimą ir nereikia su niekuo lygintis.
Autorė: skaitytoja Vilma
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
