Prieš porą savaičių sėdau sau į automobilį ir išvažiavau į mūsų pajūrį – vykau pravėdinti galvą, atsipūsti nuo buities ir rutinos, pasivaikščioti prie jūros, susitikti su draugais.
Man tai buvo pasakiškai gera savaitė, bet apie tai per daug nesiplėsiu. Sakyčiau, buvo gera iki tol, kol vieną dieną vaikščiojau prie jūros sau viena, toks geras atsipalaidavimas, žmonių nebuvo daug, tik viena kita šeima, poros, tokie patys vienišiai vaikščiotojai kaip aš.
„Šlykštynė kokių reta“
Švietė saulė, galvoju, prisėsiu pasėdėti, pasimėgauti, turėjau pasiėmusi knygą, na, svajonių poilsis. Prisėdau sau, dairausi aplink ir kaip tik pro mane praėjo porelė. Iš tolo mačiau juos anksčiau, bet kai priartėjo, iškart supratau, kad vyro veidas labai matytas ir greitai galvoje susidėliojo visos mintys – čia juk mano vaikystės draugės vyras.
Sakysit, kas čia tokio? O va tokio, kad jis buvo ne vienas ir tikrai šimtu procentų ne su žmona, o su visiškai jauna mergina, ne perpus, bet kokiais 15 metų tikrai jaunesne. Sakytum, gal su kokia dukra, bet tikrai žinau, kad jie vaikų neturi ir kažin ar kas eitų su vaiku meiliai susiglaudęs ir apkabinęs per liemenį itin žemai padėjus ranką ant nugaros. Taip žemai, kad jau, galima sakyti, nebe ant nugaros, jei suprantat, apie ką aš.
Tuo metu per daug apie tai negalvojau, bet grįžus neapleido mintis, kad tikrai matytas vyras yra ne šiaip nepažįstamasis, o mano draugės vyras. Jo per daug nepažįstu, bet esu porą kartų mačiusi, nes ir su drauge susitinkam ne taip jau dažnai, daugiau bendraujam telefonu, nes gyvenam skirtinguose miestuose.
Įsijungė kažkoks vidinis detektyvas, pradėjau žiūrėti jų nuotraukas socialiniuose tinkluose ir supratau – na tikrai jis, nes turi vieną jį aiškiai išskiriantį bruožą. Vėl save raminau, kad gal apsipažinau, bet viskas tapo aišku kaip dieną, kai paskambinau draugei ir beplepant ji pasakė, kad jos vyras išvažiavęs į pajūrį darbo reikalais.
Tada ir užvirė viduje pyktis – šlykštynė kokių reta! Čia tik vienas epitetas, apie kurį pagalvojau, ant liežuvio galo jų buvo daug daugiau. Galvojau dabar jau viskas jam, skambučio metu pasakysiu draugei, kokie tie jo darbo reikalai, kad mačiau jį su jauna mergina, bet... Taip ir nepasakiau. Nežinau, kodėl, bet atrodo liežuvis nesivertė tai pasakyti.
Ir iki dabar neišdrįsau jai to pasakyti, nors kalbėjome per tą laiką ne kartą ir ne du. O ant širdies kažkoks akmuo guli – kaip man pasielgti? Pasakyti, ką mačiau, nors neturiu jokių įrodymų tik tai, ką mačiau savo akimis, ar geriau pasilikti tai sau, nes galbūt aš kažko nežinau, gal ne taip supratau visą tą situaciją?
Tikriausiai nėra dienos, kad apie tai nepagalvočiau – ką daryti? Vis svarstau, galvoju, dėlioju galvoje įvairiausius scenarijus, kaip tai reikėtų padaryti, ar manimi patikėtų, ar tik įskaudinčiau draugę, ar kaip tik palengvinčiau jai gyvenimą. Nežinau, ar kada rasiu tinkamą sprendimą, bet noriu įspėti visas moteris – kartais tos kelionės „darbo reikalais“ yra visai nesusiję su darbu ir už nugaros gali vykti šlykštūs dalykai...
Autorė: skaitytoja Vaida
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
