Štai paprastų piliečių nuomonė apie spermos banką: „Žiauru, kad žmones užsišaldai kaip kokią mėsą ar picą, o paskui išdaliji dešimčiai moterų...“ „Kur čia gali būti siela, jei užšaldai kelių ląstelių embrionus, kurie atrodo lyg taškas mano sakinio gale.“ Ši nuomonė atspindi tam tikrą konfliktą tarp naujų medicinos technikos stebuklų ir senamadiškų etikos dalykų. Medikams žmogaus pradžia yra ląsteliena, pica, o kunigams – dvasia. Lyg matematiko ir lyriko konfliktas. Jausdama begalinį norą turėti vaikų žmonija prisiima Dievulio misiją – konstruoti žmones už didelius pinigus. Jei Dievas yra impotentas, jam gali padėti žmogus?
Šių metų Nobelio medicinos premija (1,5 mln. USD – 3,8 mln. Lt) skirta britų biologui Robertui Edwardsui už tyrimus dirbtinio apvaisinimo srityje. „Dėl jo laimėjimų tapo įmanoma gydyti nevaisingumą – medicininį sutrikimą, dėl kurio kenčia didelė dalis žmonijos, 10 proc. pasaulio porų“, – paskelbė komisija. Profesorius nepaisė vyriausybės ir Bažnyčios nepritarimo ir 1978-aisiais sukūrė pirmąjį vaiką mėgintuvėlyje. Iki tol gydytojai nevaisingas poras galėjo tik užjausti. Jų nuopelnas, kad milijonai vaikų atėjo į šį pasaulį. R.Edwardsas naktis praleisdavo atlikdamas bandymus su pelių, kurioms ovuliacija vyksta naktimis, kiaušinėliais. Jis rado būdą perkelti ovuliacijos periodą į dieną. Mokslininkas taip pat plėtojo kiaušinėlių apvaisinimą mėgintuvėlyje.
Fantastika tapo realybe
Pirmasis pasaulyje „vaikas iš mėgintuvėlio“ buvo Louise Brown. Louise gimė 1978 m. Didžiojoje Britanijoje. Prieš trejus metus ji natūraliai pastojo ir susilaukė sūnaus. Tai, kad ji sėkmingai susilaukė kūdikio, išsklaidė abejones, kad mėgintuvėlyje pradėti vaikai gali būti nevaisingi. Jau tapo įprasta užšaldyti embrionus, kad kas kartą nereikėtų jų auginti. Didžiojoje Britanijoje gimė berniukas iš embriono, užšaldyto prieš 20 m. Kyla keistokų klausimų – ar vaikas nėra ankstesnės kartos žmogus? Gal jis yra sniego žmogus? 42 metų moteris pagimdė kūdikį, kuris išsivystė iš embriono, užšaldyto pri
eš 20 m. Iki tol ilgiausiai laikytas užšaldytas embrionas, iš kurio gimė kūdikis, buvo 13 m. Prieš 20 m. pora susilaukė vaikų pasitelkdama dirbtinį apvaisinimą, o likusius užšaldytus embrionus anonimiškai pasiūlė kitiems žmonėms. Nors vaikus skiria 20 m., biologiškai jie yra broliai ir seserys. Atvejis aprašytas žurnale „Fertility and Sterility“. Tai gali būti geras siužetas fantastiniams filmams. Bet tokiu atveju negali žinoti, ar tavo vyras nėra tau brolis...
Bažnyčia smerkia
Vatikanas dirbtinį apvaisinimą laiko amoraliu, nes atliekant šias procedūras sunaikinama daug vystytis pradėjusių gemalų. Vatikanas sukritikavo sprendimą skirti Nobelio premiją už laimėjimus medicinoje apvaisinimo in vitro (IVF) pradininkui R.Edwardsui, kurio darbas užtikrino tėvystės džiaugsmą milijonams nevaisingų porų. „Jeigu ne R.Edwardsas, nebūtų rinkos, kurioje parduodama milijonai kiaušialąsčių, taip pat pasaulyje nebūtų daugybės gemalų pilnų šaldiklių, – teigė popiežiui atstovaujantis Gyvybės akademijos vadovas Ignacio Carrasco de Paula. – Geriausiu atveju jie perkeliami į gimdą, tačiau labiausiai tikėtina, kad jie bus apleisti arba sunaikinti. Tai problema, už kurią atsakingas naujasis Nobelio premijos laureatas.“
Bažnyčios manymu, per dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje pažeidžiamas žmogaus gyvybės principas: gyvybė suskirstoma į daugiau ir mažiau vertingą. Vienoms suteikiama teisė egzistuoti, o „atliekamosios" užšaldomos, išmetamos į šiukšlių dėžę. Juk pagal vieną iš visuotinių moralės normų niekas neturi teisės atimti žmogaus gyvybės. Dėl šios normos pažeidimo Bažnyčia yra prieš dirbtinį apvaisinimą in vitro. Naujos gyvybės pradžia laikomas apvaisinimo momentas. Nuo pat naujos ląstelės atsiradimo yra ir siela – juk pasakyta: kai tik atsiranda kūnas, Dievas įkvepia sielą. Ir tokia kaina – atimant gyvybes – negalima siekti tikslo, kuris savaime yra gražus – kad gimtų vaikas.
Verslas yra verslas
Kol mes įteisinsime mažutį žmogiškosios spermos bankelį, pasaulyje gal gimdys vyrai? Užtat Lietuvoje jau yra šunų spermos bankas. O pasaulyje sparčiai auga žmonių spermos fabrikai ir duoda milijoninių pelnų. Štai žinios lyg iš biržos. JAV spermos bankas krizės akivaizdoje mažina kainas. „Xytex International“ paskelbė, kad tam tikrų donorų sperma bus parduodama iki 200 dolerių pigiau. Pigiau bus parduodama sėkla tų vyrų, kurie sėkmingai duoda spermos kelis kartus per savaitę, todėl sukauptos didelės jos atsargos. Dabar jų spermos galima įsigyti už 250–350 dolerių. „Standartinė“ spermos porcija kainuoja nuo 385 iki 585 dolerių. Didžiausios pasaulyje spermos banko Danijos „Cryos“ verslas sparčiai auga. „Cryos“ eksportuoja 85 proc. iš 15 000–20 000 spermos dozių į 400 klinikų 60 pasaulio valstybių.
Su spermos bankais susiję visokių aferų. Antai du britai įkūrė nelegalų spermos banką ir sugebėjo užsidirbti 250 tūkst. svarų sterlingų. Jie priviliojo beveik 800 moterų. Vyrai sukūrė interneto svetainę, kurioje moterys, norinčios pasinaudoti donoro sperma ir susilaukti vaiko, galėdavo išsirinkti tėvelį. Sumokėjusios 80 svarų sterlingų prisijungimo mokestį moterys dar turėdavo sumokėti 300 svarų sterlingų už spermą, kurios joms vėliau kurjeris atveždavo tarsi picą už 150 svarų sterlingų pristatymo mokestį. Draudimas spermos donorystės Lietuvoje nesunaikino, tik nustūmė į pogrindį. Ir Lietuvoje būta nelegalių spermos bankelių. Valstybės kontrolieriai patikrinę vieną sostinės įmonę nustatė, kad joje buvo saugoma apie 3 000 žmogaus spermos mėginių, nors įmonės įstatai numatė tik jaučių ir kuilių spermos gamybą, kaupimą ir platinimą. Galima rasti tokių skelbimų: „Už atlygį galėčiau būti spermos donoru. Esu sportuojantis, nevartoju alkoholio, nerūkau. Esu vedęs ir turiu du nuostabius sveikus vaikus. Konfidencialumą garantuoju. Esu rimtas.“ Jei yra spermos prašančių moterų skelbimų, kodėl negalėtų atsiliepti Jonas?
Kur nesutarimas?
Vaisingumo centro vadovė Gražina Bogdanskienė sutinka, kad embrionų užšaldymas šiandien kelia bene daugiausia diskusijų ir moralinių vertinimų. Bažnyčios atstovai užšaldytus ir nepanaudotus embrionus vadina žmogaus žūtimi, o medikai teigia, kad embrionas tėra ląstelė. „Mes nesakome, kad ji nieko neverta, – sako G.Bogdanskienė. – Tai žmogeliuko pradžia. Atliekant dirbtinio apvaisinimo procedūras dalis jų žūva. Tačiau užauginti daugiau embrionų būtina, nes ne visi įsitvirtina gimdoje. Nepanaudotus embrionus būtina šaldyti, nes jeigu šeima norės dar vieno vaikelio, moteriai nereikės kartoti sudėtingo gydymo kurso, gerti vaistų, stimuliuojančių kiaušides, kad subręstų daugiau kiaušialąsčių. Teliks atšildyti ir perkelti embrionus į gimdą. Taip šeima sutaupys ir nemažai pinigų.“ Moteris pumpuojama steroidiniais hormonais – žalojama jos sveikata. Tai brangu ir neracionalu.
Aišku, neįdėti į moters gimdą embrionai tiesiog toliau nesivysto. Šiuo metu išrasta terpių, kuriose embrionai gali vystytis iki savaitės. Vėliau jie paprasčiausiai sunyksta – tai galima pavadinti išmetimu ir laikoma pasikėsinimu į naują gyvybę. Katalikų bažnyčia skaičiuoja naujos gyvybės pradžią nuo pradėjimo momento. Bet Lietuvos įstatymai juk leidžia nėštumo nutraukimą iki dvylikos savaičių – tai lyg ir legali žmogžudystė. Vadinasi, pagal įstatymus iki dvylikos savaičių – embrionas yra ne žmogus, nes dar nėra susiformavę organai, o dvyliktą savaitę – jau žmogus? Jei jau įstatymai leidžia „legalią“ žmogžudystę, kodėl rūpinasi embrionų žūtimi?Aišku viena – draudimais nieko neišspręsi: jei uždraus Lietuvoje, moterys važiuos kitur. Tai vyksta.
Kraujomaiša?
Juokeliai, esą vyrai nežino, kiek jų vaikų vaikšto žemėje, gali būti tiesa. Turiu omenyje ne neištikimybę. Lietuvoje nėra spermos banko ir donorystės. Draudimo motyvas – rimtai būgštaujama kraujomaišos. Mūsų yra ne taip daug – svainių kraštas esame tiesiogine prasme. Tad yra didelė tikimybė glaudžiai susigiminiuoti – neva niekas neatseks, kai broliai ims tuoktis su seserimis. Bet ar žinome, kiek mūsų vyrų nueina į šoną? Dabar lietuvės donorų ieško Latvijoje. Latvijos spermos bankas yra mažas ir tie patys donorai gali būti naudojami ne vienai moteriai. Bet kas gali garantuoti, kad neturi brolių ten? Tarkime, Anglijoje įvestas registras – nuo to paties donoro negali gimti daugiau nei dešimt vaikų. Bet mūsų mažame krašte ir tie dešimt brolių sukeltų painiavą...
Kam reikalingi spermos bankai? Nors ir kaip vyrai didžiuojasi savimi, daug šeimų negali susilaukti vaikų dėl vyrų spermos patologijos – joje nėra spermatozoidų arba jie negyvi. Tokiu atveju šeimai padėti susilaukti palikuonių gali tik donoras. Bet pas mus manoma, kad tai atlikti gali kaimynas. Kaip sakoma, nė vienas vyras nėra tikras, ar augina savo vaiką. Pasaulyje egzistuoja spermos bankų, kur donorų sėkla laikoma užšaldyta. Tokia sperma tikrinama dėl įvairių infekcijų, o ypač dėl AIDS. Kai kuriose šalyse į spermos bankus atėję pacientai gali pasirinkti donorą net iš nuotraukų, tam tikro amžiaus, ūgio, išsilavinimo, akių spalvos.
Tėvas su uodegėle
Pateikiame daugiau painiavos. Žavintis technologine pažanga pamirštamas žmogaus dvasingumas. Dirbtinio apvaisinimo problema dar opesnė negu įvaikinimas. Santuoka – dviejų asmenų vienybė, o donoras ją ardo. Vaikas turi prigimtinę teisę į abu tėvus. Šiuo atveju ši teisė pažeidžiama – toks vaikas paprastai nė nežino, kas yra jo tėvas. Psichologų nuomone, vaikui suvokti, kad jis „pagamintas mėgintuvėlyje“, gali būti labai sunku. Kai vaikas sužino esąs „dirbtinis“, nežinia kaip pradėtas, nežinia kokio tėvo, jį ištinka šokas. Tai gali paveikti asmenybės vystymąsi, keičiasi savęs, savo vertės suvokimas. Kiekvienam svarbu turėti tėvą. Geriau girtuoklis tėvas Jonas, kuris tave paliko kūdikystėje, negu tobulas tėtušis supermenas Spermatozoidas. Apie mėgintuvėlių vaikus sklando visokių pramanų. Tai prilyginama klonavimui. Bet su klonavimu dirbtinio apvaisinimo procedūra neturi nieko bendra. Pasaulį išvydo milijonai tokių vaikų.
Statistika rodo, kad Skandinavijos šalyse po dirbtinio apvaisinimo yra gimę apie 1 proc. kūdikių, Nyderlanduose – 4 proc., Danijoje – 5 proc., kai kurie iš jų jau patys turi vaikų. Nemaža „mėgintuvėlių vaikų“ dalis jau yra pilnamečių, jie teigia esą sveiki, saugūs ir nesijaučia kitokie nei kiti. Po pirmojo vaiko „iš mėgintuvėlio“ gimimo įrodyta, kad apsigimimų skaičius – lygiai toks pat, kaip ir pastojus natūraliu būdu. Medikai nesikiša į tėvų genetiką. Jie tiesiog padeda susijungti kiaušialąstei Onytei su spermatozoidu Jonu, kai tai padaryti organizmo viduje šie neturi galimybių. Ligų ar apsigimimų rizika taip pat nepadidėja, nes naudojamos moters kiaušialąstės. Jeigu motinų genetikoje užkoduota kokia nors liga, nesvarbu, ar moteris pastos natūraliai, ar ne, vaikutis ją perims.
Ligų nelygybė
Tarptautinėje ligų klasifikacijoje nevaisingumas įvardytas kaip liga, kurią būtina gydyti. Nevaisinga vadinama pora, kuri gyvena normalų lytinį gyvenimą, nenaudoja kontraceptinių priemonių ir negali pastoti ilgiau nei metus. Lietuvoje bene dešimtmetį vyksta aršių diskusijų dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo. Lietuva vienintelė iš ES valstybių jo vis dar neturi. Maloningai leidžiamas tik apvaisinimas sutuoktinio sperma ir neleidžiama spermos, kiaušialąsčių ir embrionų donorystė. Lietuva ir Latvija – vienintelės Europos Sąjungoje nekompensuoja išlaidų nei nevaisingumui gydyti, nei vaistams. Kitur kompensuojama arba viena, arba kita. Lietuvoje kas penkta šešta pora negali susilaukti vaikų.
Kasmet atliekama apie 500 dirbtinio apvaisinimo procedūrų. O neišgalintiems sumokėti 10 tūkst. litų už dirbtinio apvaisinimo procedūrą atimta paskutinė viltis susilaukti vaikelio. „Dirbtinio apvaisinimo procedūra turėtų būti nemokama, nes nevaisingumas yra liga, kaip ir kiti sveikatos sutrikimai, o jo kamuojami žmonės moka tokius pat mokesčius, kaip visi gyventojai“, – teigia Seimo narė Birutė Vėsaitė. Lietuvoje parengtos dvi šio įstatymo redakcijos – palankesnė produktyviam medikų darbui ir griežtesnė, draudžianti dirbtiniu būdu vienu metu apvaisinti daugiau nei tris iš moters kiaušidžių paimtas kiaušialąstes. „Jeigu bus pasirinktas griežtasis variantas, nevaisingoms šeimoms liks mažiau vilčių susilaukti trokštamo kūdikio, nes apvaisinimo procentas sumažėja“, – prognozuoja gydytoja akušerė ginekologė Audronė Usonienė. Šis variantas įteisintas Italijoje.
Traukinys nelaukia
Kas gali pasakyti, kas geriau – „egoistiškas“, bet prigimtinis noras turėti vaikų bet kokiomis neprigimtinėmis priemonėmis, ar nevaisingumas – nežinia, Dievo ar civilizacijos sukelta rykštė. Nevaisingumas – didelė šeimos krizė, kenkia ne tik partnerių tarpusavio santykiams, bet ir kiekvienam jų asmeniškai: pradedama savęs nevertinti, žlunga ateities svajonės, patiriamas aplinkos spaudimas. Ši tema sutuoktiniams labai skaudi ir dažnai būna šeimos iširimo priežastis. Visi žino, kad realiai dirbtinis apvaisinimas šalyje vyksta, tačiau procesų kontrolės mechanizmo nėra. Kasmet atliekama apie 500 dirbtinio apvaisinimo procedūrų.
Lietuvoje jau gimė apie 1 200 vaikų „iš mėgintuvėlio“. Pirmosios dvynukės, gimusios po Lietuvos medikų atliktos dirbtinio apvaisinimo procedūros, šiemet atšventė šešioliktąjį gimtadienį. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei 55 tūkst. vaisingo amžiaus sutuoktinių porų, kurios neturi atžalų. Apie 50 tūkst. iš šių šeimų gali būti nevaisingos. Turint omenyje kritišką šių dienų Lietuvos demografinę padėtį, didėjančią emigraciją, polinkį į alkoholizmą, savižudybes, avaringumą keliuose, tikėtina, kad po kokių dvidešimties metų išnyksime kaip dūmas.
