tomas viluckas

Politinėje Lietuvos erdvėje tarp menamos „kairės – dešinės“, kuri akivaizdžiai sukasi ratu pati aplink savo ašį, jokių priešpriešų ar įtampų seniai nėra. Tiek ankstesnysis 2K projektas, tiek dabartiniai Seimo gyventojai jokia realia pozicija – opozicija, turinčia bent jau teoriškai įtvirtinti demokratiją, netapo, o gal net nesistengė.

„Lietuvoje vis dar atrofuotas bendruomeniškumo jausmas, o daugiausiai problemų bažnyčios ir politikos santykiuose kyla, kai krikščioniškas vertybes deklaravę politikai jas ignoruoja“, – mano politikos apžvalgininkas Tomas Viluckas. – Sulaukęs 75-erių metų amžiaus, Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis pareiškė norą atsistatydinti.

Tomas Viluckas – žinomas vertėjas, rašytojas. Tačiau mažai kam žinoma, kokius sunkumus jam tenka nuolat įveikti ir kodėl jis tiesiog neįsivaizduoja gyvenimo be žmonos pagalbos. Mąstyti giliau – reiškia savanoriškai komplikuoti gyvenimą. To niekas nenori, nebent ir taip tas gyvenimas būtų užtektinai komplikuotas. Šį sekmadienį kviečiame susipažinti su Jolita ir Tomu Viluckais. Jolita – gražuolė moteris, socialinių mokslų daktarė.

Akivaizdu, kad su „Snoru“ susiję klausimai yra jautrūs, bet yra didelė abejonė, ar laikinoji Seimo komisija gali ką nors čia naudingo nuveikti, mano politikos apžvalgininkas Tomas Viluckas. „Viena vertus, šių komisijų išvados yra grynai politinės, jos negali pareikalauti teisinės atsakomybės, tad komisijų sudarymas ir tyrimas yra naudingas, tik kai kalbama apie politinius sprendimus. Kita vertus, šių komisijų išvados nepalieka kažin kokių pasekmių valstybės gyvenime.

Apskritai Lietuvos politikai mėgsta daug ir garsiai kalbėti, tačiau jų klausa bloga. Šaukia jie, žadėdami įsiklausyti į piliečių balsus, ypač prieš rinkimus, tačiau mažai kas iš jų tuos balsus išgirsta. O partijų vadovai – visiški kurčiai, be to – dar ir akli.  Kiek daug balsų sklido radijo ir televizijos bangomis, kiek daug žodžių plaukiojo laikraščių puslapiais apie nevykusios rinkimų sistemos pakeitimą, tačiau, atrodo, nė vienas neužkliuvo nei už kurio nors politiko ausies, nei už akies.

Pastaruoju metu padaugėjo priekaištų politikos komentatoriams ir žurnalistams už jų esą destruktyvią, pasitikėjimą politikais ir net Lietuvos valstybę griaunančią kritiką. Tai šaukte šaukiasi pasvarstymų apie tai, kokia kritika paprastai išsakoma Lietuvoje ir ar visais atvejais ji tokia jau destruktyvi ir žalinga.Pamazgos – ne kritikaPradėkime nuo to, kad neįmanoma sugriauti to, kas yra tvirta ir tikra.

Eilinis diskusijų apie neseną Lietuvos praeitį raundas prasidėjo, regis, nuo Rimo Bružo televizijos laidos „Amžininkai“ (01.27), kurioje buvo kalbama apie pokario partizaninio karo tamsiąsias puses, konkrečiai – apie tai, kad kartais partizanai nepagrįstai žudydavo civilius žmones. Dėl tokios laidos sumanymo ir įgyvendinimo kyla dvi opios problemos.