Apskritai Lietuvos politikai mėgsta daug ir garsiai kalbėti, tačiau jų klausa bloga. Šaukia jie, žadėdami įsiklausyti į piliečių balsus, ypač prieš rinkimus, tačiau mažai kas iš jų tuos balsus išgirsta. O partijų vadovai – visiški kurčiai, be to – dar ir akli. Kiek daug balsų sklido radijo ir televizijos bangomis, kiek daug žodžių plaukiojo laikraščių puslapiais apie nevykusios rinkimų sistemos pakeitimą, tačiau, atrodo, nė vienas neužkliuvo nei už kurio nors politiko ausies, nei už akies. Pusę Seimo vėl išrinksime partijų sąrašais, taigi beveik visus tuos pačius politikus, kurie praėjusiame arba užpraėjusiame seimuose , o kai kurie net nuo nepriklausomybės pradžios, šioje vyriausiojoje Lietuvos valstybės įstaigoje šiltai sėdi ir kurių daugumas mūsų ten matyti nebenori. O tai jau labai ryšku, nes per visus ketverius šio Seimo kadencijos metus piliečių pasitikėjimas juo svyravo tik nuo 7 iki 17 nuošimčių. Kandidatų sąrašų sudarinėjimas jau prasidėjo. Įnirtingiausiai žymisi konservatoriai, kurie, pavasarį prisijungę krikščionis demokratus ir tautininkus, žada laimėti bent 50 vietų ir vyrauti sudarant vyriausybę. Sudarinėtojai - partijos vadovybė Vilniuje, į kurią įeina Tėvynės sąjungos ir prie jų prijungtų partijų buvę vadovai. Piliečiai, nors ir partijos nariai, čia balso neturi.
Gerai būtų tokia gausa bendraminčių po vienu skėčiu, atstovaujanti konservatoriams, tremtiniams bei politiniams kaliniams, krikščionims demokratams ir tautininkams. Laimėjimu džiaugtųsi ir kiti Lietuvos dešinieji, atsikratę aštuonerius metus valstybei vadovavusių ir, jų nuomone, žmonių gyvenimą nuolat bloginusių kairiųjų, tačiau vos tik jungtinės partijos kandidatų sąrašą sudaryti pradėjus, pasirodė ir bėdos. Pasigirdo gandai apie galimą prieš mėnesį prie konservatorių prisijungusių tautininkų atskilimą. Priežastis – politinė ideologija, ženklinanti, kad toji bendramintystė nėra jau tokia tvirta. Tėvynės sąjunga – uoli Europos Sąjungos šalininkė, rėmėja, jos nutarimų vykdytoja. Briuselis jai – vos ne kaip buvusiems komunistams Maskva. Tautininkai gi – “euroskeptikai”. Jų vadovas Gintaras Songaila, kuriam už įsijungimą bendrame naujos partijos rinkiminiame sąraše pažadėta vieta pirmajame dešimtuke, remdamas Airijos sprendimą, neseniai viešai pasisakė prieš Lisabonos sutartį, kuriai Lietuvos Seimo pritarimą lėmė konservatorių balsai. Dėl tokio tautininkų frakcijos vadovo naujoje partijoje pareiškimo jos taryba nepatvirtino Songailai numatytos kandidatūros vienmandatėje Kėdainių rinkiminėje apygardoje. Žinoma, tai tautininkus supykdė.
Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnai Vytautas Damulis ir Kastytis Braziulis ryškino šios įstaigos negeroves, liudydami jos veiklą tiriančiam Seimo sudarytam Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK). Šių dviejų liudytojų pateikti duomenys padėjo Tėvynės sąjungai (TS) iš pareigų pašalinti už šias negeroves atsakingą VSD direktorių kGB atsarginį Arvydą Pocių. Dėl to jie abu neteko darbo. Dabar jie panoro kandidatuoti į Seimą TS sąrašuose. Partijos prezidiumas jų, kaip netinkamų bei nepatikimų kandidatų, prašymą atmetė. Atpildas už partijai labai reikalingą ir naudingą paslaugą. Tačiau “mėgstančiam taurelę pakilnoti Nagliui Puteikiui, keistais “rekordais” pagarsėjusiam Vidmantui Urbonui, neaiškias peripetijas su nekilnojamu turtu paskui save velkančiam ir VSD skandalo metu net iš TS frakcijos Seime pabėgusiam Vidmantui Žiemeliui, prieš metus iš liberalų į konservatorius peršokusiai Rūtai Rutkelytei tas pats partijos prezidiumas nė kokių nuodėmių neįžiūrėjo” – rašo “Bernardinai.lt” (2008-07-02) apžvalgininkas Tomas Viluckas. Aišku, kad kažkam, gal net ir dabartiniam VSD vadovui buvusiam konservatoriui Povilui Malakauskui rūpėjo, kad nenuolaidūs saugumiečiai iš būsimos politinės kovos būtų eliminuoti, pastebi Viluckas, primindamas dar, jog tai ženklas, kad egzistuoja ir dešiniųjų valstybininkų grupė, turinti įtakos ir jungtinės TS – LKD vadovybei. Būdinga dar, kad šioje erdvėje labai veiklus buvo, sau bene penktą vietą TS – LKD rinkiminiame sąraše užsitikrinęs, nauja, greitai kylanti partijos žvaigždė jaunas politikas Mantas Adomėnas.
Šį čia minėtą vaizdelį priėmęs dėmesin, kiekvienas supras, kaip veikia dabartinė rinkimų sistema. Nė kokios abejonės nebelieka, kad bent šios jungtinės partijos kandidatus į Seimą parenka ir jų sąrašą sudarinėja jos vadovybė, tuo parinkimu susikurpianti ir sau paslaugią partijos vidaus politiką, ir kartu užsitikrinanti jos apsaugą. Juk čia jokia demokratija, bet tik partijos vadų kieta diktatūrinė ranka. „Švelnus“ partinis susidorojimas su dviem už patarnavimą jai nukentėjusiais kontržvalgybininkais ir tautininkų vadovu yra gyvas pavyzdys, kad daroma taip, kaip demokratinėje santvarkoje negalima ir nereikia daryti, visiškai nekreipiant dėmesio į dėl tokio partijos elgesio jau gerokai pasipiktinusią aplinką. Net gausias žinomų apžvalgininkų pastabas ir ypač savų žymių politikų tikrai išmintingus patarimus. Ir, deja, ne ji viena tokia, bet ir visos kitos.
„Tam, kad būtų plečiama demokratija bei skatinamas naujų kompetentingų žmonių atėjimas į politiką, sprendimai dėl kandidato parinkimo apygardoje turėtų būti priimami tos apygardos partijos narių ir jos rėmėjų susirinkime, slaptai balsuojant ir sudarant galimybę rinktis iš kelių kandidatų“, - sakė Tėvynės frakcijos Seime narys Kęstutis Čilinskas, atsisakydamas būti įrašomas į TS rinkiminį sąrašą partijos vadovybės sprendimu. Kandidatu mane gali išrinkti ne kas kitas, bet tik šioje apygardoje balsuojantys partijos nariai, teigė jis. Tik taip ir turi būti. Ir įrašyti ne į partijos bendrą, bet tik į šios apygardos kandidatų sąrašą kaip TS atstovą. Bendrų partijos sąrašų net neturi būti. Apie tai kalba daug piliečių ir jau daug metų. Bet jeigu tokiam piliečių būgnijimui partijų vadovybės vis tiek lieka kurčios ir, prie sąrašų prilipusios, taip užsispyrusiai jų laikosi, tai bent sąrašinių kandidatų parinkimą turėtų atiduoti apygardoms. Tačiau čia - dar kietesnė ranka: kas gi užtikrins, kad partijų vadovai į sąrašus paklius, kai dabar jie patys į juos įsirašo.
Taigi ir šiuose Seimo rinkimuose darysim taip, kaip nereikia daryti? O gal įpykę ir nieko nedarysim? Net balsuoti neisim? O tai būtų jau labai blogai. Kas nors vis tiek balsuos ir Seimą išrinks. Tik gal dar blogesnį negu dabartinis. Geresnė išeitis – nebalsuoti už sąrašus, bet tik už pavienius kandidatus vienmandatėse apygardose, nors jose irgi daug tų pačių sąrašinių. Jeigu taip darytų visi rinkėjai, be abejo, būtų didelis sukrėtimas ir poveikį partijoms tikrai turėtų. Tačiau taip irgi nebus, tokie drausmingi nesame. Belieka tik paskutinė išeitis – balsuodami už sąrašą jį būtinai pernumeruokim. Iš pirmųjų vietų ištrenkti partijų vadai ir dėl to nepatekę į Seimą gal supras savo “rinkiminės politikos” beprasmiškumą ir galvoseną pakeis. O tiek drausmės ir kantrybės gal ir galėtumėm turėti.
