Eilinis diskusijų apie neseną Lietuvos praeitį raundas prasidėjo, regis, nuo Rimo Bružo televizijos laidos „Amžininkai“ (01.27), kurioje buvo kalbama apie pokario partizaninio karo tamsiąsias puses, konkrečiai – apie tai, kad kartais partizanai nepagrįstai žudydavo civilius žmones. Dėl tokios laidos sumanymo ir įgyvendinimo kyla dvi opios problemos.
Viena vertus, turint galvoje skandalingą padėtį, kad po 17-os naujosios nepriklausomybės metų ginkluoto tautos pasipriešinimo okupacijai faktas dar neturi visuotinai pripažinto teigiamo vertinimo, kai kurie laidos akcentai sudėlioti, tarkim, neatsargiai. Antra vertus, vis dėlto, manyčiau, iš esmės yra neteisūs tie, kurie mano, kad partizaninio sąjūdžio juodųjų dėmių klausimo apskritai nevalia kelti.
Reikia pabrėžti, kad laidoje kalbėjo ne tik Liudas Truska (kurio gal irgi nereikėtų demonizuoti, nors, mano nuomone, jis išpūstai akcentuoja „banditizmo“ elementą), bet ir Arvydas Anušauskas, Kęstutis Girnius, Bernardas Gailius, kurių palankiu požiūriu į pokario ginkluotą pasipriešinimą okupantams niekas neabejoja.
Į laidą buvo reaguota bent keletu straipsnių internete: Tomas Viluckas retoriškai klausė, „Ar beprasmiška partizanų kova?“ („Bernardinai“, 01.31); pats R. Bružas supeikė „Primityvųjį patriotizmą“ („Balsas“, 02.13) ir buvo nuosaikiai pakritikuotas Vytauto Landsbergio „Bernardinuose“ (02.19) bei su šventu patosu pasmerktas Povilo Jakučionio „Balse“ (03.02). Be to, apie partizanų vertinimo problemą dviejų dalių straipsnį „Balse“ paskelbė Bronius Nainys; matyt, būta ir daugiau publikacijų.
Kaip ir daugeliu panašių atvejų, tie, kurie linkę iš esmės nuvertinti ar suniekinti partizanų kovą, iš savo šiltų apkasų galvos neiškišo (nors P. Jakučioniui regisi, kad toks yra R. Bružas), bet galime neabejoti, kad tokių yra nemažai. Tad galiausiai Broniui Nainiui, „Veido“ redaktoriui Liudvikui Gadeikiui ir daugeliui mūsų tenka klausti, kodėl šalies sostinėje nėra paminklo Lietuvos partizanams? (Tiesa, vyriausiajam vadui Jonui Žemaičiui paminklas yra, bet tai vienam asmeniui.) Kodėl oficialiame Vasario 16-osios minėjime „Lietuvos partizanai, šis pagrindinis lietuvių kovų dėl savos nepriklausomos valstybės veiksnys, kaip ankstesniais metais, taip ir šį kartą, buvo visiškai ignoruotas“, o garbingose vietose galima pamatyti „sėdinčius buvusius kagėbistus ar net partizanus naikinusius stribus, dargi ordinais ir medaliais apdovanotus“? Net nelabai aišku, kam šiuos klausimus adresuoti.
Kai yra tokia padėtis ir kai į aukštus postus iškilo tiek daug „buvusiųjų“, žmonės, sunkiai nukentėję nuo sovietinio režimo (toks yra ir Seimo narys P. Jakučionis), visai teisėtai jaučia nuoskaudą. Bet jie gali tik įvaryti save į aklavietę, jeigu byloja kategorišku, rėksmingu tonu, visada viską dažo tik juoda ir balta spalva, kitaip sakant, jeigu laikosi, R. Bružo žodžiais vadinant, „primityviojo patriotizmo“ pozicijos. Deja, tam tikruose visai padoriuose sluoksniuose ši pozicija gana populiari.Tokiems žmonėms atrodo, kad bet kokia abejonė šimtaprocentiniu partizanų moralės tobulumu gali nepataisomai apjuodinti pačią pasipriešinimo idėją ir jo istoriją. Kiekvienas partizanas ar bent jau vadai įsivaizduojami ne kaip gyvi žmonės, o kaip tobuli paminklai.
Šioje kontroversijoje į kraštutinumus puolama ir vienoje, ir kitoje pusėje. Vieni giria filmą „Niekas nenorėjo mirti“, išaukštinantį su „banditais“ kovojusius stribus, kiti mano, kad šį laikotarpį galima vaizduoti tik taip, kaip jis parodytas filme „Vienui vieni“. Tačiau tokios vienpusiškos tonacijos filmą gal dar buvo prasmė statyti 1990 m., bet ne 2003 m. Filmo „Vienui vieni“ bėda ta, kad personažai tėra idėją iliustruojančios figūros, o ne trimačiai charakteriai.
Čia tereikia suvokti labai paprastą dalyką – savaime aišku, kad šiame kare buvo teisūs tie, kurie ginklu priešinosi okupantams, ir neteisūs buvo okupantai, galinga ginkluota jėga smaugę ir partizanus, ir civilius gyventojus. O jau kitas dalykas, kad kai kuriais atvejais ne visi teisiosios pusės kariai elgėsi teisingai, nes, kaip pabrėžė Bernardas Gailius, kiekvienas karas yra labai bjaurus dalykas.
Bet Tomas Viluckas minėtame straipsnyje rašė: „Mes turime visu smarkumu mušti pavojaus varpą dėl to, kaip istorija dėstoma mūsų mokyklose“. Kadangi tas varpas jau ir anksčiau buvo mušamas, atsiverčiu „Naujausiųjų laikų istoriją“ X klasei („Kronta“, 2005). Skyrius „Partizanų pasipriešinimas (1944/45–1953)“ užima šešis puslapius, nieko antipatriotiško jam negalima prikišti, nebent kai kuriems primityviems patriotams nepatiktų trumpa išlyga apie civilių žudymą: „Dalis nužudytųjų buvo slapti sovietų saugumo agentai arba valdžios talkininkai, bet buvo ir nekaltų žmonių, netgi vaikų aukų“. Jeigu šią aplinkybę vadovėlis būtų nuslėpęs, mokiniai, susižinoję apie tai iš kitur, nebepasitikėtų visa vadovėlio medžiaga. Kitas klausimas, kaip šią temą nušviečia konkretūs mokytojai, bet tai sunku būtų išsiaiškinti.
Tas pats laikotarpis turi ir kitą, okupacinės valdžios represijų aspektą. „Veido“ (03.08) viršelyje su pasipiktinimu klausiama: „Lietuvoje genocido nebuvo?“. Atsakyti galima paprastai: buvo, bet ne tas apie kurį kalbama – Lietuvoje karo metu vykdytas žydų genocidas. O Sovietų valdžia vykdė masines represijas, kurios vis dėlto neatitinka genocido apibrėžimo. Svarbiausia pripažinti, kad tai yra termino tikslumo klausimas, ir atsakymas į jį nesietinas su atsakančiojo patriotizmu arba jo stygiumi. Jeigu totalitarinė sovietinė sistema, turėdama neribotą valdžią, būtų vykdžiusi tikrą genocidą, tauta tiesiog nebūtų išlikusi tokiu pavidalu, kad galėtų atkurti savo nepriklausomą valstybę.
Antra vertus, šis termino klausimas daugelyje kontekstų nelabai svarbus, ir, pvz., visoms šios „Veido“ publikacijos išvadoms galima visiškai pritarti (budeliai turi būti teisiami už nusikaltimus žmoniškumui), ypač suvokiant, kad žodis „genocidas“ vartojamas kaip retorinė priemonė, kaip hiperbolė arba metafora.
Stipri yra ta tauta, kuri gali sau leisti kritiškai pažvelgti į visus savo istorijos laikotarpius, o tautos viduje stiprūs tie, kurie, gindami laisvės ir istorinio teisingumo pozicijas, sugeba pripažinti šių idealų gynyboje padarytas klaidas ir negeroves. Čia galima užbaigti šioje diskusijoje gana nuosaikiai pasisakiusio Vytauto Landsbergio žodžiais: „Kažin ar kas piktintųsi pastaba, kad knygnešiai nešdavo ir spiritą, jog į Lietuvos kariuomenę 1919 m. greit pradėta šaukti ir privaloma tvarka, kad karuose būta ir išdavysčių, ir žalingų apsileidimų, ir keršto“.
