Politinėje Lietuvos erdvėje tarp menamos „kairės – dešinės“, kuri akivaizdžiai sukasi ratu pati aplink savo ašį, jokių priešpriešų ar įtampų seniai nėra. Tiek ankstesnysis 2K projektas, tiek dabartiniai Seimo gyventojai jokia realia pozicija – opozicija, turinčia bent jau teoriškai įtvirtinti demokratiją, netapo, o gal net nesistengė. Gedmino Kirkilo mažumos vyriausybė be „opozicinių“ konservatorių palaikymo nebūtų išgyvenusi, o nemėgstamiausio Lietuvos politiko laurus visą kadenciją išlaikęs tarytum dešinysis Andrius Kubilius, kurį rodos tereikėjo stumtelėti ir to užtektų, nebuvo rimčiau judinamas nė vienos save atseit kairėje pozicionuojančios frakcijos. Todėl ir sakau, kad čia nėra jokių objektyvių orientyrų, o tik klaidžiojimas ratu ir dar rūke.
Demokratija irgi nelabai kvepia...
Ieškant giluminių šaknų, ant kurių išauga visos Lietuvą žudančio vėžio metastazės (kalbu visų pirma apie nesiskaitymą su piliečiais „vsio zakonno“ principu, nors ne tik apie tai), teorinės demokratijos virtimas „klanokratija“ yra pati storiausia ir giliausia šaknis. Iš jos išauga visi kiti ūgliai. Tačiau kaip tik tokioje situacijoje pasitvirtina tiesa, kad sunkiausi iššūkiai ištraukia į pirmąjį planą didžiausius herojus. Nuo savęs pridursiu, kad ne tik ištraukia, bet ir sukuria.
Ir išties, pastarųjų Seimo rinkimų rikiuotei išaiškėjus, matome nebe butaforinę sisteminėmis besiskelbiančių partijų dichotomiją, o realią priešpriešą, kurią sistemai sudaro mano minėtieji herojai. Kad tai nebūtų dar vienas teoretikų pafilosofavimas, eikime tiesiai prie pavyzdžių.
Štai kelios, mano požiūriu itin ryškios ir charakteringos konkurentų rinkiminėse apygardose poros: Algirdas Patackas ir Rasa Juknevičienė, Liudvikas Jakimavičius ir Albinas Čaplikas, Tomas Viluckas ir Raimundas Palaitis. Žinoma, tokių priešpriešų yra ir daugiau, bet šios trys man atrodo vienos iš ryškiausių bei pakankamų, kad galėtume apie tai kalbėti kaip apie politinį reiškinį, o ne atsitiktinumą.
Pradėkime nuo pirmosios poros. Abu politikai – landsberginio politikos sparno senbuviai ir pagal apibrėžimą dešinieji. Taigi, senoji takoskyra aiškiai netinka – tačiau abu kandidatai į Seimą susiduria tiesiog kaktomuša. Tad kas gi juos skiria?
Rasa Juknevičienė, aktyvi konservatorių partijos narė ir dabartinė Krašto apsaugos (šnekamojoje kalboje – karo) ministrė, nuosekli funkcionierė, priklausanti konservatorių elitui ir atvira A.Kubiliaus rėmėja. Partijos rinkimų sąraše (nomenklatūroje) ji viena pirmųjų. Štai ką randu jos oficialioje biografijoje:
„ Kovo 11 d. Akto signatarė, 1990-1992 m. buvo išrinkta į Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. Nuo 1993 m. Tėvynės Sąjungos Lietuvos konservatorių narė.
1996, 2000, 2004 ir 2008 m. išrinkta į LR Seimą. Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė. Seimo valdybos pirmininko pavaduotoja, NATO reikalų komisijos pirmininkė. 1996 - 2000 m. Seimo delegacijos Tarpparlamentinėje sąjungoje narė, Parlamentinių ryšių su Siaurės Europos šalimis grupės pirmininkė. 2000 m. Seimo delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje vadovė. Daug dėmesio skyrė parlamentinei veiklai bei ryšiams su kitų šalių parlamentais, Lietuvos saugumo, integracijos į NATO klausimams, yra paskelbusi straipsnių periodinėje spaudoje, nuolat dalyvauja įvairiose radijo, televizijos laidose, rengia spaudos konferencijas Seime.
Nuo 2008 m. lapkričio 18 d. NATO Parlamentinės Asamblėjos vicepirmininkė. 2008 m. gruodžio 9 d. Prezidento dekretu paskirta penkioliktos Vyriausybės krašto apsaugos ministre.“
Trumpai drūtai – gėrėkis, Lietuva! Puikus elitizmo bei etatizmo simbolis, visiškai atitinkantis tą sampratą, remiantis kuria infrastruktūra yra vertingesnė už žmogų, o biudžeto eilutė – už tūkstančius emigrantų.
Tuo tarpu Algirdas Patackas visu savo gyvenimu, kiekvienu nelengvos biografijos randu yra gyvas priekaištas bet kokiam elitizmui ar valdiškai nužmoginimo sistemai, bent kiek prasilenkiančiai su jo kompromisų nepripažįstančiu vidiniu cenzoriumi, besiremiančiu ant askezės ribos balansuojančiu tiesumu visame kame. Jo, Nepriklausomybės Akto signataro, biografijoje skaitau:
„Baigė Kauno politechnikos institutą (dabar - Technologijos universitetas), įgijo inžinieriaus technologo kvalifikaciją. Vėliau buvo Mokslų akademijos aspirantas, mokslinis bendradarbis. Dėl pogrindžio veiklos mokslinio darbo turėjo atsisakyti. Nuo 1982 metų - melioracijos darbininkas. 1986-1987 m. kalėjo kaip pogrindžio leidinių „Lietuvos ateitis“, „Pastogė“ redaktorius.
Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos, pirmojo ir antrojo Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys. 1990 m. išrinktas Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo deputatu, 1992 metais - į Seimą kaip Sąjūdžio kandidatas Kauno Žaliakalnio rinkimų apygardoje. Dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros, vėliau - Nacionalinio saugumo komitete.
Skaito baltų kultūros ir etikos kursą Kauno Technologijos ir Vytauto Didžiojo universitetuose.“
Nei tau NATO, nei Parlamentinių asamblėjų, nei kitų kandeliabrais tviskančių fonų su atitinkamomis pareigomis ir privilegijomis. Užtat yra epizodas, kur nubaustas už antitarybinę veiklą buvęs mokslinis bendradarbis dirba darbininku melioracijoje. Aukštos prabos žmogiškumas atsiskleidžia ir 2008 m. vasario 16 – ios epizode, kai (cituoju):
„Kovo 11-osios Akto signataras, Laisvės kovų dalyvis Algirdas Patackas ištesėjo savo atsisakymą dalyvauti Vasario 16-ąją surengtoje valstybinių apdovanojimų įteikimo ceremonijoje. Šeštadienį signataras nepasirodė Prezidentūroje vykusiose iškilmėse, kur jam turėjo būti įteiktas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius.
Jo teigimu, taip jis pasielgęs iš pagarbos Lietuvos valstybei ir jos žymenims.
„Yra giliai neteisinga, kai tuo pačiu ordinu apdovanojamas kalinys ir jį tardęs KGB tardytojas. (...) Todėl atsisakau dalyvauti apdovanojimo ceremonijoje, kol nebus surasta garbinga išeitis iš padėties, kol nebus atstatyta tiesa ir teisingumas“, - viešai išplatintame pareiškime teigė A. Patackas.“
Taigi, du kraštutinumai, du simboliai, kurių vienas mėgaujasi labiausiai „jėginės“ ir mažiausiai atskaitingos (kadangi karinės, taigi, ir įslaptintos) žinybos privilegijomis, o kitas yra disidentas iš pašaukimo. Štai čia ir atsiveria toji takoskyra tarp konformizmo ir jį lydinčios sėkmingos karjeros iš vienos pusės – ir pasišventimo bei griežtos vidinės disciplinos tarnaujant Lietuvai ir net sunkiausiomis sąlygomis neišduodant Tiesos siekio.
Čia būtų galima dėti tašką, tačiau labai noriu paminėti dar vieną dalyką, kuris Algirdo Patacko pasaulėžiūroje kaip niekur kitur suliedina į vieną dvasingumo erdvę senąją lietuvių sarmatą, jų dora remtą pasaulėžiūrą bei darną su supančia gamta ir tą grynąją krikščionybę, kuria galbūt mėgavosi dykumose gyvenę atsiskyrėliai ir pranašai. Prisipažinsiu, man tai yra pati patraukliausia šio iškilaus žmogaus savybė, gal ne iškart įžiūrima po išorinio atšiaurumo šarvu.
Kitoje dalyje – apie T.Vilucką ir R.Palaitį.
