stiprybė

„Verkiu ir negaliu sustoti. Ašaros rieda upeliais ir nors mokausi nepriimti kitų skausmo ir gyventi savo gyvenimą, vis dėlto negaliu atsiriboti nuo kitų žmonių skausmo“, – rašo tv3.lt laišką atsiuntusi Edita. Nemoku žodžiais apsakyti, kaip man gaila Indrės Burlinskaitės. Jauna ir graži. Stilinga, protinga. Žavi! O kokia jauna. Ir kokį skausmą jai tenka patirti. Kai pamačiau video, kuriame jai skutami plaukai, prapliupau verkti.

Dažnai žinia apie onkologinę ligą prilygsta perkūno trenksmui iš giedro dangaus, mat gyvenimas tarsi apsiverčia aukštyn kojomis. 28-erių Rūta prieš kurį laiką ir pati pajuto, ką reiškia išgirsti grėsmingą diagnozę. Tačiau ji ne tik įveikė likimo siųstą išbandymą, bet ir šiandien padeda kitiems sunkią akimirką neprarasti tikėjimo, kad viskas bus gerai. Mažame Lietuvos miestelyje gyvenanti moteris šiandien didelę gyvenimo dalį skiria savanorystei, bendravimui su kitais žmonėmis.

Praėjusių metų birželio 26 dieną vilniečių Irmos ir Artūro gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Tos dienos vakarą motociklu važiavusį Artūrą partrenkė automobilis ir jis paniro į komą. Šiandien 26-erių metų vyrą medikai vadina tikru stebuklu, nes jis pamažu atgauna jėgas ir stiprėja, tačiau kol kas negali nieko matyti – tam reikia atlikti daug kainuojančią operaciją.

Prieš 8-nerius metus Eglė Maziliauskienė su vyru laukė į pasaulį pasibeldžiančio stebuklo – išsvajotosios dukrelės. Deja, šiam norui tada nebuvo lemta išsipildyti – mergaitė gimė negyva. Moteris neslepia, kad jai prireikė laiko išsilaižyti sielos žaizdas, tačiau šiandien ji yra laiminga ir atradusi save mėgstamose veiklose. Vienkiemyje Šilutės rajone su šeima gyvenanti moteris šiandien spinduliuoja džiaugsmu ir jaučiasi stipri kaip niekada.

Šiandien 23-ejų Eva Majauskaitė šiltai šypsosi ir sako, kad tik stipriems žmonėms gyvenimas duoda tokius nelengvus išbandymus. Prieš mažiau nei metus merginai buvo diagnozuota ūminė leukemija, o gydymo metu kone kasdien teko perpilti kraują. Tačiau sunki patirtis Evos nepalaužė – ji džiaugiasi, kad gali toliau gyventi ir tikisi greitai grįžti į kasdienę rutiną.

Vilnietė Natalija Syčinskaja svajojo, kad jos kūdikis pasaulį išvystų kovo 11-tąją. Šis moters troškimas išsipildė, tačiau gimdymas nebuvo toks sklandus, kokio norėjosi. Vaikelį teko traukti vakuumu, gimęs jis nekvėpavo, o pirmasis artimas naujagimio susitikimas su mama įvyko tik trečiąją jo gyvenimo dieną. „Labai myliu Lietuvą ir galvojau, kad būtų be galo gražu ir džiaugsminga, jei vaikelis gimtų tokią prasmingą mūsų šaliai dieną“, – atvirą pokalbį pradeda Natalija.

Vieną dieną demonstruoji savo sportines galimybes kovos menų aikštelėje, o po kurio laiko jau grumiesi su kur kas agresyvesniu priešininku – vėžiu. Taip aukštyn kojomis apvirto 17-mečio Eimanto gyvenimas. Tačiau tvirtas sportininko charakteris ir besąlygiškas kitų žmonių palaikymas vaikinui padeda nepalūžti ir suteikia tikėjimo, kad jis šios kovos nepralaimės.

Kai Vaida Tirevičė su vyru Mantu sužinojo, kad jų šeimą aplankys ilgai lauktas stebuklas, džiaugsmas liejosi per kraštus, o visos ateities svajonės buvo kone idiliškos. Tačiau beveik prieš trejus metus pasaulį išvydusi jų dukrelė Vakarė nuo pirmų akimirkų siuntė nerimą keliančius signalus, kol galiausiai paaiškėjo – mergaitė bus kitokia nei jos bendraamžiai. Vakarė yra pirmasis ir kol kas vienintelis Tirevičių šeimos vaikas.

Daugeliui žmonių gimtadienis yra viena mėgstamiausių dienų metuose, ne išimtis ir vilnietė Eimantė Masilionytė. Tačiau praėjusių metų kovą 29-tąjį gimtadienį minėjusi mergina sulaukė toli gražu ne svajonių dovanos. „Ne tortą nusipirkau, o gavau dūrį į kaklą ir pleistrą tai dienai“ – prisimena Eimantė. Būtent kovo 12-tąją, per savo gimtadienį, ji pirmą kartą išgirdo apie tai, kad į jos gyvenimą pasibeldė onkologinė liga.

Turbūt ne vienas pabendravęs su kitu žmogumi nors kartą yra pasakęs – nuo jo tiesiog sklinda ramybė. Šie žodžiai puikiai apibūdina ir 21-nų Aušrinę Kėvalaitę, kuri prieš beveik dešimtmetį susirgo kaulų vėžiu ir girdėjo prognozes, kad ateityje negalės valdyti pusės veido. Tačiau mergina ne tik ištvėrė sudėtingą gydymą, bet ir paneigė niūrias prognozes, o šiandien savo istorija dalijasi tam, kad kiti patikėtų, kad stebuklų gyvenime tikrai būna.

Jonavoje gyvenanti Katinų šeima šiandien spinduliuoja ramybe ir džiaugsmu, tačiau po juo slypi ir sudėtingi likimo siųsti išbandymai. Prieš metus Paulina ir Augustinas susilaukė dvynukų, kurie pasaulį išvydo kur kas anksčiau, nei buvo planuota. Tą akimirką prasidėjo atkakli ir daug jėgų pareikalavusi kova, kuri tik dar labiau sustiprino šią šeimą. „Vaikai mūsų gyvenime buvo labai laukti ir planuoti, tik viskas įvyko ne taip, kaip mes galvojome ir tikėjomės“, – atvirą pokalbį pradeda Paulina.

Prieš dvejus metus vilnietės aktorės Jevgenijos Karpikovos (30) kasdienybę sudrumstė nelaimingas nutikimas, kuris baigėsi tuo, kad dabar ji neturi dalies blauzdos. Tačiau šis įvykis moters nepalaužė, o priešingai – sustiprino ir įkvėpė reikšmingiems darbams. Savo patirtimi ir išgyvenimais Jevgenija dabar dalijasi su kitais ir siunčia žinutę, kad gilūs kūno randai nėra žmogaus defektas.

Po ilgos kovos su ketvirtos stadijos vėžiu prieš metus šį pasaulį paliko ne vienam įkvėpimo simboliu tapusi Rasa Rojienė. Medikai jai buvo davę gyventi vos kelis mėnesius, tačiau moteris net aštuonerius metus kasdien kilo į naują mūšį ir mėgavosi kiekviena jai suteikta akimirka. „Aš iki šiol nelabai tikiu, kad jos nėra“, – sako jos sesuo Loreta Tallat-Kelpšienė. Ir iš tikrųjų: Rasa vis dar gyvena ne tik savo šeimos, bet ir kitų žmonių širdyse.

Prieš penkerius metus pabradiškės Rimos Gruodienės (35) gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Tada moteris išgirdo retos ligos diagnozę, kuri ne tik privertė sulėtinti kasdienybės tempą, bet ir labiau vertinti kiekvieną akimirką, laiką su šeima. Šiandien Rima nenori pernelyg spėlioti apie tai, kas jos laukia ateityje, tačiau tiki, kad gali įvykti stebuklas. „Dabar jaučiu tokį lėkimą ir skubėjimą, jeigu būtų įmanoma ir galėčiau valdyti laiką, tą tempą tikrai sulėtinčiau.

Dažnai sakoma, kad tai, kuo daliniesi su aplinkiniais, anksčiau ar vėliau sugrįžta tau pačiam. Ne kartą pagalbos ranką kitiems tiesęs kaunietis Viktoras Jermolovas (24) dar tik mokosi ją priimti iš kitų ir neslepia, kad tai daryti jam ypač sunku. Tačiau kovojant su grėsminga liga, kitų žmonių palaikymas jam yra ir neįkainojama dovana, leidžianti suprasti, kad šioje kovoje jis nėra vienas. Viktoras yra apdovanotas už nesavanaudiškus darbus ir jau spėjęs užsitarnauti Kauno geradario vardą.

Su vilniete Akvile Budryte kalbamės jai vaikštinėjant pajūriu. Čia moteris atvyko išpildyti savo 11-metės dukters Smiltės noro, mat dėl užklupusios grėsmingos ligos ir intensyvaus gydymo tokius planus vasaros pradžioje teko atidėti. Dabar mergaitė yra šiek tiek sustiprėjusi ir atgavusi jėgas, jos veidą puošia plati šypsena ir, nors liga dar nėra atsitraukusi, Akvilė neabejoja, kad viskas bus gerai.

Turintys įvairias negalias ar patiriantys kitokių gyvenimo sunkumų žmonės neretai savęs klausia – kodėl tai nutiko būtent man? Su panašiomis mintimis ilgą laiką gyveno ir kojos protezą nešiojanti 22 metų Indrė Kručaitė iš Vilniaus. Tačiau šiandien mergina savo fizinę negalią laiko ne kokia nors bausme, o likimo jai siųsta dovana ir išskirtinumu. „Mano negalia yra įgimta, gimiau su dešinės kojos šlaunikaulio trūkumu.

Klaipėdietė Valda Plisienė (33) – plačiai besišypsanti ir mėgstama veikla užsiimanti dviejų žavingų dukrelių mama. Tačiau dabar iš jos sklindanti ramybė slepia sunkias gyvenimo negandas – patirtus du persileidimus ir pogimdyvinę depresiją. Ji neabejoja, kad gera mama nebūtinai yra laiminga, o visus išbandymus įmanoma ištverti šalia savęs turint žmonių, į kurių pečius galima atsiremti.

Kone kiekvienas iš mūsų turime žmonių, kurie yra tarsi saulės spinduliai tamsiomis ir sunkiomis akimirkomis. Toks aplinkiniams yra ir 13-metis Domantas Mažėtis iš Kauno. Berniukas nuo vasario mėnesio kovoja su IV stadijos Hodžkino limfoma ir, nors gydymas reikalauja daug jėgų, liūdesiui ir negatyvioms emocijoms laiko jis neturi. Domanto mama Daiva Mažėtienė prisimena, kad pirmieji sveikatos negalavimai berniukui prasidėjo praėjusių metų gruodžio mėnesį.

Dažnas iš mūsų kasdienybėje pasineria į darbų ir įvairių veiklų sūkurį, visur skuba, lekia ir ranka numoja į organizmo siunčiamus signalus. Taip nutiko ir 50-metei Giedrei Liobytei iš Vilniaus, kuri plėšėsi per du darbus, viena augino dvi dukras ir, kaip pati sako, visiškai neturėjo laiko pasirūpinti savo sveikata. Šiandien moteris kovoja net su keliomis ligomis, tačiau geba džiaugtis kiekviena akimirka ir tiki, kad kartais gyvenime nutinka stebuklų.

„Reikia džiaugtis šia diena, o ne fantazuoti apie ateitį“, – užtikrintai sako kaunietė Aušra (54), ištvėrusi net 62 metastazių gydymą. Prieš beveik dvejus metus įprastas moters gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai jai staiga pakilo temperatūra. Nuo tos akimirkos kaunietė pradėjo sunkią kovą ir ne kartą mintyse save laidojo, tačiau šiandien ji yra kaip niekad stipri ir pasiryžusi kovoti toliau. Aušra pasakoja, kad 2018 metų pabaigoje jai labai pakilo temperatūra.

Niekam nėra paprasta kalbėti apie netektį, ypač mažo angelėlio, neseniai išvydusio šį pasaulį. Tačiau klaipėdietė Giedrė Rudinskienė neabejoja – tai daryti būtina tam, kad panašioje situacijoje atsidūrusioms šeimoms būtų lengviau tai ištverti. Moteris prieš beveik dvejus metus turėjo atsisveikinti su vienu iš gerokai per anksti gimusių dvynukų, tačiau po šio įvykio nepalūžo ir mano, kad jos sūnelis dabar danguje yra laimingesnis.

Dažnai sakoma – kai užsidaro durys, atsiveria langas. Simona Daškevičienė iš Jonavos neabejoja, kad net ir ne vienas. Išgyvenusi skaudžią vyro netektį, moteris ne tik pati atsistojo ant kojų, suteikė stiprybės savo trims vaikams, bet ir įkūrė verslą. Šiandien ji lepina kitus gardžiu maistu, moko kulinarinių paslapčių ir, svarbiausia, savo pavyzdžiu įrodo, kad bet kokioje situacijoje yra viltis ir galimybė.

Viena iš didžiausių vaikelio atėjimo į pasaulį laukiančių mamų svajonių – paimti ką tik gimusį kūdikį ant rankų ir priglausti prie savo kūno. Šį troškimą prieš kelerius metus puoselėjo ir vilnietė Aistė Fernandez, tačiau likimas jai buvo paruošęs kitokį planą. Placentos atšoka, kraujo klane gulintis kūdikis, skubus jo gabenimas į naujagimių reanimaciją ir kraujo perpylimas pačiai Aistei – visa tai ir dar daugiau jai teko patirti per gimdymą.

Dažnai sakoma, kad, pasidalijus skausmu, jis sumažėja, o, pasidalijus džiaugsmu, jo atsiranda dvigubai daugiau. Dalintis sunkiomis gyvenimo akimirkomis su kitais dažniausiai nėra lengva, tačiau vilnietė Erika Karpavičė tam ryžosi vildamasi, kad jos patirtis gali būti naudinga ir pamokanti.

Garsiai kalbėti apie patirtą smurtą artimoje aplinkoje ryžtasi dar palyginti mažai žmonių. Tačiau šiuos ledus vis labiau pralaužti bando Prienuose gyvenanti Roberta Ažukaitė (33). Besiskirianti moteris ėmė dalintis savo patirtimi ir, suvienijusi jėgas su kitomis bendramintėmis, įkūrė iniciatyvą „Neliečiama“ po to, kai susidūrė su vyro šmeižtu ir savo kailiu patyrė, kaip sunku įrodyti, kad prieš tave buvo smurtauta.

Kiekvienas gyvenime tarsi traukiame loterijos bilietus. Vienų jie būna pavydėtinai sėkmingi, be didesnių vargų ir sunkumų. Kitiems tokia laimė, deja, nenusišypso. Iš Gargždų kilusi Algimantė Daugėlaitė (20) per savo gyvenimą jau du kartus ištraukė bilietą su liga – vėžys. Abu kartus ji ligą nugalėjo ir dabar yra visiškai pasiruošusi naujų bilietų traukimui.

Kiekvienas žmogus į grėsmingos ligos diagnozę reaguoja skirtingai: kai kurie puola į paniką, kiti nė dienos neištveria be ašarų, treti jaučiasi taip lyg žemė slystų iš po kojų. Iš kaunietės Tomos Chomskienės, trylikametės leukemija sergančios Emilijos mamos, sklinda ramybė ir tikėjimas, kad viskas bus gerai. Visa Chomskių šeima niekada neleido sau galvoti apie blogiausius scenarijus ir neabejoja, kad šis išbandymas juos tik sustiprino. Praėjusių metų kovo 15 dieną šeima prisimins visą gyvenimą.

Kai kurie įvykiai kiekvieno žmogaus gyvenime primena patį baisiausią košmarą, iš kurio niekaip nepavyksta atsibusti. Taip neseniai nutiko ir šiuo metu Danijoje gyvenančiai lietuvei Viktorijai Petersen. Vienas stebuklingiausių įvykių – vaikelio laukimas ir gimimas, jai buvo paženklintas skaudžia patirtimi, ašaromis ir net gydytojų siūlymu darytis abortą. Tačiau Viktorija nepasidavė ir šiandien ant rankų su vyru sūpuoja dukrelę Aidą, kurią myli visa širdimi.

Sakoma, kad žaibas antrąkart į tą pačią vietą netrenkia, tačiau tai, atrodo, negalioja Gintarės ir Tomo Plungių šeimai, gyvenančiai Priekulėje. Jų penkerių metukų dukrai Medai nuo kūdikystės buvo diagnozuotas mišrus specifinis raidos sutrikimas, kitokia epilepsija ir regos nervų subatrofija. Per penkerius metus mergaitė turėjo daug reabilitacijų ir gydymų, po kurių sustiprėjo ir buvo labai pažengusi.

Prieš beveik penkerius metus vilnietės Anželikos Šreder (33) gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Ką tik vestuves iškėlusios ir iš medaus mėnesio su vyru grįžusios moters laimę apkartino susikaupę tamsūs debesys. Jai buvo diagnozuotas smegenų auglys, atlikta operacija, kurios padarinius Anželika jaučia ir šiandien. „Niekada gyvenime negalvojau, kad man gali kas nors atsitikti. Turėjau ir turiu milijoną planų ir idėjų, tik tikriausiai prieš operaciją taip nevertinau gyvenimo ir laiko.

Diena iš dienos sunkiai treniruojiesi, tobulini krepšinio įgūdžius ir svajoji apie profesionalaus sportininko karjerą. Tačiau gyvenimas yra parengęs kiek kitokį planą. Taip prieš beveik ketverius metus nutiko tuo metu vos keturiolikos metų palangiškei Anželikai Dekontaitei. Sporto salę jai teko iškeisti į ligoninės palatą, o laiką su krepšinio kamuoliu rankose – į ilgas gydymo procedūras.

Prieš beveik dešimtmetį kauniečio Šarūno Vonžodo gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Jaunas vaikinas neaiškiomis aplinkybėmis iškrito iš devynių metrų aukščio pastato ir patyrė itin sunkią traumą, po kurios beveik mėnesį gulėjo komoje, turėjo mokytis iš naujo sėdėti, vaikščioti ir kalbėti. Šiandien 28-erių Šarūnas – pavyzdys, kad užsispyrimas ir atkaklus tikslo siekimas padeda ne tik atsistoti ant kojų, bet ir gyventi pilnavertį gyvenimą. „Yra sakoma, kad tik pamatęs mirtį, išmoksti gyventi.

Beveik tobula kasdienybė vos per kelias akimirkas sudūžta į šipulius, o namų jaukumą pakeičia slogios ligoninės sienos ir aplinka. Tokie išbandymai daugelį palaužtų, tačiau Dalia Dedurienė su dukra Greta plačiai šypsosi ir džiaugiasi kiekviena diena, kuri joms – dar vienas laimėtas mūšis prieš klastingą ligą. „Dabar prasidėjo dešimti ligos metai ir jie taip greitai prabėgo, tiek visko per tą laiką įvyko, kad sunku net apibūdinti.

Vieną akimirką džiaugiesi gyvenimu, o kitą – kovoji dėl savo gyvybės. Kartais tos akimirkos apsiverčia taip greitai, kad atrodo tik viso labo baisus sapnas. Būtent tai prieš beveik dešimtmetį išgyveno Vitalija Karpavičienė, kurios penkiametė dukra Deimantė žaibiškai atsidūrė ant mirties slenksčio. Net ir praėjus tiek laiko, kalbėdama apie šį įvykį, moteris nesulaiko ašarų. „Su metais jau prisimiršta, bet, kai pradedi pasakoti, viskas vėl pas mane atgimsta“, – pokalbį pradeda V. Karpavičienė.

Abiturientai paskutiniais metais mokykloje patiria nemažai streso: jų ne tik laukia baigiamieji egzaminai, bet ir nauji iššūkiai, ateities pasirinkimai. Dvyliktokei alytiškei Gerdai Tumynaitei (18) pastaruoju metu reikėjo galvoti ne tik apie mokyklos baigimą, bet ir kovoti su piktybine liga. Jaunos merginos šis išbandymas nepalaužė, priešingai, ji tapo stipresnė nei bet kada anksčiau.

Motiejus šį pasaulį išvydo būdamas vos 6 mėnesių. Jo mama Sigita Gofman ką tik gimusį kūdikį matė viso labo kelias sekundes, bet per jas suprato, kad viskas privalo būti gerai. Ir buvo. Šiandien Motiejus visus stebina savo aktyvumu, o po kelių mėnesių švęs antrąjį gimtadienį. „Abu su vyru vis laukėm to gražaus pilvuko, bet pasidžiaugti juo praktiškai neteko“, – savo išgyvenimus prisimena moteris.

Nors dabar atrodo, kad garsenybių trenerė Rasa Vilkienė išgyvena gražiausią savo gyvenimo periodą, ir gali džiaugtis ne tik sėkmingu asmeniniu gyvenimu, bet ir puikia karjera, iš tiesų žinoma moteris yra susidurūsi ir ne su vienu iššūkiu.  Vis dėlto kaip ji pati sako, sunkus darbas ir sunkumai galiausiai užgrūdina, o pikti komentarai nebepalieka tokios žymės, kaip anksčiau. Nors dabar esate be galo sėkminga, ne paslaptis, kad gyvenimas jums buvo metęs ir labai rimtų iššūkių.

„Spėju ir sportuoti ir tėvų ūkį prižiūrėti“, – plačiai šypsosi Egidijus Valčiukas. Egidijus gimė kur kas mažesnio ūgio nei kiti. Jis prisimena – iš pradžių su šia mintimi susitaikyti buvo sunkoka dėl aplinkinių dėmesio, tačiau bėgant laikui vyriškis ėmė nekreipti į tai dėmesio ir begalinės motyvacijos sėmėsi sportuodamas. „Aš tiesiog neklausiau, ką kiti kalba. Stengiuosi nuolat judėti į priekį, o tie, kurie šneka, dažniausiai ir lieka šnekėtojais“, – tikina 133 centimetų ūgio atletas.

Jos auga kekėmis. Jos auga ant vynmedžių. Jos būna žalios, raudonos, violetinės ar įvairiausių apvalių formų. Ir taip, jos labai skanios. Atspėjote – kalbame apie vynuoges. Ko dar nepaminėjome – tai faktas, kad vynuogės yra vienas maistingiausių maisto produktų. Jose yra kalio, angliavandenių, baltymų, vitamino A, vitamino C, kalcio, geležies, vitamino B6 ir magnio. Neįtikėtina, bet tai tiesa – mažytėse vynuogėse yra viso to ir dar daugiau.

Jau seniai norėjosi pastiprinti moteris ir atpalaiduoti jas nuo per didelės atsakomybės už santykius su vyrais. Ypač norisi nesutikti su kai kuriais vyrais - specialistais, kurie iš savo vyriškos varpinės užkrauna ant gležnų moterų pečių dauguma vyrų nesėkmių. Jei ne mamai, tai žmonai. Jei ne žmonai, tai meilužei. Aš teigiu: vyrai yra pakankamai stiprūs. Ir tą pripažinti jiems gali būti tiesiog nenaudinga.

NATO atsakas į bandymus suskaldyti transatlantinį aljansą turi būti paremtas sąjungininkų vienybe, nuoseklia ir tvirta laikysena, teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius balandžio 15 dieną prasidėjusiame Bratislavos globalaus saugumo forume GLOBSEC 2016. Diskusijoje „Protecting Europe: Boosting Capabilities“ ministras pabrėžė, kad NATO tenka svarbi pareiga sustiprinti savo kolektyvinę gynybą ir atgrasą grėsmių iš rytų akivaizdoje, kuri neturi būti nuvertinama ar ignoruojama p...

Kartą vėjas ir saulė susiginčijo, kuris stipresnis. Keliu ėjo šiltai apsirengęs žmogus ir jiedu nutarė išbandyti jėgas, kuris greičiau nuplėš nuo jo apsiaustą. Vėjas stipriai pūtė vis bandydamas nuplėšti drabužius. Kuo stipriau jis pūtė, tuo žmogus stipriau stengėsi apsimuturiuoti savo apsiaustu. Tada saulė išbandė savo jėgas: ji taip stipriai šildė žmogų, kad jis pats ėmė ir nusivilko. Saulė nugalėjo ir dėl to, kad veikė kitokiu, savu, būdu, ir todėl, kad ji aiškiai žinojo, ką ji gali ir ko ne.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo Kaune vykusiame Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 25 metų minėjime, į kurį susirinko daugiau nei 3 tūkstančiai dalyvių iš visos lietuvos. Sveikindama minėjimo dalyvius šalies vadovė pabrėžė, jog Lietuvos tremtiniai ir politiniai kaliniai, ištvėrę nežmoniškus išbandymus ir nepalūžę sunkiausiomis sąlygomis, išsaugojo meilę Tėvynei ir žmogiškąsias vertybes.

Mes pratę manyti, kad valia – tai tam tikras vidinis atkaklumas, leidžiantis įveikti mūsų (arba kažkieno) nenorą kažko daryti! Valingas žmogus vaizduojamas kaip brutalus patinas, “slegiančiu” žvilgsniu, gebantis priversti dirbti bet ką… Na, taip! Šis personažas taip pat turi savo vietą, tačiau jame galime įžvelgti tik vieną kintamąjį, sudarantį įdomų algoritmą – valią! Be to, minėtas valios naudojimas byloja apie rimtus sistemos sutrikimus, kuriuos tenka “remontuoti” radikaliu...

 JAV pagrindą sudaro imigrantai. Kone visų gyventojų, išskyrus saujelę vietos amerikiečių, šaknys yra kitose valstybėse. Nenuostabu: net ir neseniai į šalį atvykę imigrantai turi galimybę užimti aukštus politinius postus ar sukurti verslo imperijas.Vis dėlto pastaraisiais metais tarp JAV politikų sustiprėjo antiimigracinės nuotaikos. Migracijos klausimas tapo itin svarbus renkant Respublikonų partijos kandidatą į JAV prezidentus.

Ar kada pagalvojote, kad verkti – sveika? Taip! Verkite kiek tik norite, nes tai suteikia ne tik psichologinį palengvėjimą, bet ir... Daro mus stipresniais. Kiekvienas verkimas sustiprina žmogaus vidinę būseną. Suteikia palaimą ir palengvėjimą. Dažnai būna, kad išsiverkus ant geriausios draugės peties palengvėja. Ir tai visiškai natūralu – su verkimu iš organizmo pasišalina neigiamos emocijos, prasta savijauta. Pašalina toksinus.