Šiandien dar gyvenu , bet kaip prisimenu , kai šeimos gyd. sakydavo gerai atrodot , neprisigalvokit sau ligų ,tai būdavo taip skaudu , kad skaudžiau už skausmą ir neturėjimą jėgų . O vieną dieną buvo toks skausmas iki begalybės. Paskambinau sūnui ir paprašiau vežk mane į Vilnių. Turėjau gerą draugę ji mane su savo draugų pagelba paguldė į ligoninę , tyrimai ir t.t. išlindo tokios ligos , kad kaip parvežiau atsakymus jau nebesakė , kad nieko tokio . Taip nesigiriant kovoju , bet dar su šeimos pagalba esu šioj žemėj ir visiems sakau , kad gimėm , kad gyventumėm , mylėtumėm vieni kitus . Užuojauta Raselės artimiesiems.

Pritariu Rasai ir aš Rasa .Smagu kai sergantysis turi tokia nuostabią šeimą šalia savęs kai padeda kovoti su tokiomis ligomis bet aišku tai kad daug kas priklauso ir nuo pačio ligonio kai jis pasiduoda gydomas savo artimųjų ir šalia esančiųjų kovoja pats dėl ligos- laiko.Sielos ramybės visiems .Dar per trumpas laikas bet paleisti reikia.

Greičiausiai visa jos pratęsto gyvenimo paslaptis - stipri šeima, geriausias įmanomas gydymas ir gera materialinė padėtis. Greičiausiai moteris sirgdama nedirbo arba dirbo labai mažai ir jai neteko rūpintis ką ji ir jos vaikas valgys ar kuo rengsis. Štai iš kur optimizmas ir nesvietiškas noras gyventi. Deja, dauguma sergančiųjų tokių sąlygų neturi, suvargsta darbuose, palūžta ir miršta pagal gydytojų prognozes.. Čia tik šiaip pastebėjimas, nieko pikto pasakyt nenoriu. Amžiną atilsį Rasai.