„Yra sakoma, kad tik pamatęs mirtį, išmoksti gyventi. Aš daug apie tai mąsčiau ir supratau, kad būtent taip atsitiko ir mano gyvenime. Tik pamatęs mirtį, aš išmokau gyventi“, – atvirai sako Šarūnas.
Kaunietis neslepia, kad gyvenimą yra tarsi padalijęs iki nelaimingo atsitikimo ir po jo, o pats įvykis, kai jis patyrė traumą, visiškai išbrauktas iš atminties. Jis žino tik tiek, kad prieš beveik dešimtmetį, būdamas 19 metų, iškrito iš 9 metrų aukščio pastato:
„Tuo metu aš jau buvau išvykęs iš Lietuvos, mokiausi Anglijoje, koledže, o 2011 metų vasarą išvažiavau į Norvegiją paatostogauti ir pakeliauti. Ten bebūnant mes su draugais nuėjome į gimtadienio vakarėlį, tas vakaras ėjo ir praėjo. O sekantį rytą aš neaiškiomis aplinkybėmis iškritau“.
Būklė buvo itin sunki
Po nelaimingo atsitikimo Šarūnas patyrė daugybinius kūno sužalojimus bei galvos smegenų pažeidimus, dėl kurių net 24 paras praleido III lygio komoje. Praėjus dviem savaitėms po įvykio, dar vaikinui būnant komos būsenoje, jis su gydytojų palyda buvo pargabentas į Lietuvą, savo gimtąjį miestą Kauną.
Šarūno būklę Kauno klinikinėje ligoninėje nuolat stebėjo medikai, nes vaikino smegenys tino, jis buvo prijungtas prie kvėpavimo aparato. Tačiau po septynių dienų, praleistų reanimacijoje, Šarūnas išsikapstė ir jo gyvybei pavojus nebegrėsė.
Vaikino būklė stabilizavosi, tačiau jis pats buvo labai silpnas, todėl dar kiek daugiau nei tris mėnesius praleido ligoninėje, kur buvo intensyviai gydomas, ir pamažu pradėjo suvokti jį supančią aplinką. Jis neslepia, kad iš pasakojimų buvo pradėjęs susidaryti ir nelaimės vaizdą, tačiau taip ir nežino, kas tada iš tiesų įvyko:
„Buvau lygtais pradėjęs iš vieno draugo pasakojimo susidaryti nuomonę, kas atsitiko, bet vėliau atėjo kitas ir viską papasakojo visai kitaip. Dėl to aš nelabai ir žinau, ką čia galvoti, nes galiausiai tai gaunasi kaip sugedęs telefonas.
Tiesiog palikau viską tokioje nežinioje ir viskas. Manau, kad ir pačiam lengviau gyventi nebesukant galvos. Kas buvo, tas buvo, žinojimas nieko nebe pakeis“.
Teko mokytis iš naujo atsistoti ir vaikščioti
Po ilgo laiko, praleisto ligoninėje, sustiprėjęs Šarūnas buvo išleistas namo. Jis prisimena, kad tas periodas buvo sudėtingas, bet tuo pačiu ir padėjęs suprasti, kad savęs gailėti nereikia.
„Iš Kauno klinikų grįžau tų pačių metų gruodžio 7 dieną ir tas laikotarpis buvo labai sunkus. Visi tokiame šventime, o aš sėdžiu, negaliu nei atsistoti, nei į tualetą nueiti, nei pats televizorių įsijungti – išvis nieko negalėjau padaryti.
Aš mąstydavau, kad, gerai, dabar gyvenu su mama, ji mane prižiūri, bet kas toliau? Kokios perspektyvos? Tai man irgi turėjo įtakos, nes galiausiai aš susiėmiau, pasakiau sau: Šarai, yra kaip yra, reikia bandyti tvarkytis“, – dalijasi vaikinas.
Būtent užsispyrimas ir padėjo Šarūnui ne tik nepalūžti, bet ir atsistoti ant kojų. Jis neslepia, kad tam reikėjo daugybės pastangų:
„Aš pradėjau su savimi dirbti namuose ir pirmiausia turėjau išmokti atsistoti. Kadangi anksčiau užsiiminėjau boksu, turėjau pirštines, pradėjau imituoti tą stojimosi judesį. Jį atlikinėjau kokias tris savaites ir man prireikė gal tūkstančio kartų, kol galiausiai įsisavinau, kol smegenys suprato, ką reikia daryti“.
Palaipsniui vaikinas pradėjo mokytis ir vaikščioti. Tam jis naudojo specialią vaikštynę:
„Turėjau tokią didžiąją vaikštynę, su kuria pačiam visiškai nereikia laikyti pusiausvyros. Tai mama išeidama iš darbo mane pakeldavo, palikdavo vaikštantį, o aš su ta vaikštyne ir sukdavau ratus aplink kambarį. Buvo ir tokių dienų, kai ji po aštuonių valandų grįždavo iš darbo, o aš vis dar vaikščiodavau“.
Žingsnis po žingsnio ėjo pirmyn
Sunkus darbas netrukus atsipirko: didelę ir ne visada patogią vaikštynę pakeitė maža, dėl kurios Šarūnui ir pačiam teko didesnė atsakomybė, mat čia jau reikėjo laikyti pusiausvyrą. Tačiau vaikinas susidorojo ir su šiuo išbandymu ir galiausiai sanatorijoje pradėjo mokytis vaikščioti su ramentu.
„Man iš pradžių sakė imti du ramentus, bet aš kategoriškai atsisakiau, nes žinojau, kad, jei išmoksiu vaikščioti su dviem, tada reikės mokytis su vienu. Dėl to paprašiau, kad tą etapą praleistume. Nors buvo sunkiau, gal kiek ir daugiau svyravau, tačiau galiausiai pradėjau vaikščioti daug drąsiau“, – šypsosi vaikinas.
Taip žingsnis po žingsnio Šarūnas vis stiprėjo ir jau po kelių mėnesių vaikščiojo pats, be jokios pagalbos. Netrukus jo gyvenime atsirado ir plaukimas, kuris dar labiau padėjo sustiprinti kūną.
Sustiprėjęs fiziškai, Šarūnas išsikėlė sau naują tikslą – grįžti į mokslus. Jis neslepia, kad trauma turėjo pasekmių ir, pavyzdžiui, atminčiai, tačiau jo nesustabdė.
„Aš įstojau į kolegiją, į leidybos ir spaudos studijas. Man gan neblogai sekėsi, žinoma, buvo keblumų, nes po to įvykio nukentėjo atmintis, smulkioji motorika, kalba, koordinacija – viskas. Bet aš labai norėjau pamėginti ir ryžausi tam“, – prisimena Šarūnas.
Šias studijas jis pasirinko sekdamas mamos, dirbančios spaustuvėje technologe, pėdomis. Vaikinas pasakoja, kad kiekvieną dieną papildomai dirbdavo su korepetitoriais ir, nors ir sunkiai, tačiau moksluose yrėsi į priekį.
Pradėjo dalyvauti įvairiuose projektuose
Studijuojamas antrame kurse Šarūnas pradėjo svajoti apie naujus iššūkius gyvenime:
„Aš vis galvojau, kokį čia dar iššūkį išsikėlus, nes bandžiau sau daug ką įrodyti. Visą šitą įveikęs, aš supratau, kad atsigavau, kad man antra proga suteikta ne šiaip sau, aš turiu įrodyti, kad to nusipelniau“.
Kaunietis nusprendė sudalyvauti jaunimo mainų programoje ir išvykti savanoriauti į Italiją. Jo prašymas buvo patvirtintas ir vaikinas leidosi į dar vieną gyvenimo nuotykį.
„Savaitę pabuvau Italijoje, ten suvažiavo po šešis žmones iš septynių šalių, kartu dalyvavome projekte, skirtame pabėgėlių krizei. Man ten viskas labai patiko, grįžau pilnas įspūdžių ir jau netrukus pildžiau prašymus kitiems mainams“, – entuziastingai dalijasi Šarūnas.
Jis dar aplankė Vokietiją, Turkiją ir Graikiją, pabuvojo ir Europos Parlamento organizuotame renginyje jaunimui Prancūzijoje. Visos šios kelionės ir patirtys sustiprino jį kaip asmenybę ir padovanojo daug įsimintinų akimirkų:
„Aš per pirmą projektą sau pasižadėjau, kad vyksiu į penkis projektus, nes juose yra taikomi amžiaus apribojimai. O kadangi esu pratęs laikytis įsipareigojimų, nebeturėjau, kur dėtis, ir taip važiavau į vieną projektą po kito.
Aš tame mačiau didžiulę patirtį, kuri padėjo man praplėsti akiratį, pasisemti naujų žinių, pabendrauti su kitais žmonėmis ir prisiminti anglų kalbą, kuri mano mintyse po traumos buvo užblokuota“.
Sena asmenybė mirė
Šiandien vaikinas puoselėja ir dar vieną svajonę, išsikeltą sau vos nubudus iš komos – studijuoti kinezeterapiją ir padėti panašaus likimo žmonėms.
„Tai mano tikslas ir aš jo sieksiu, nes turiu ne tik žinių, bet ir patirties, kurią galėčiau pakankamai neblogai perduoti kitiems. Aš jau bandžiau stoti, man nepavyko, bet nenuleidžiu rankų, dabar mokausi giminišką specialybę – masažus, kad padidinčiau savo galimybes įstoti ir rugsėjį planuoju bandyti dar kartą“, – ryžtingai kalba vaikinas.
Šarūnas gyvenime nori pasiekti kaip įmanoma daugiau, todėl niekada nepasiduoda ir neapsiriboja vidutiniais rezultatais.
„Aš pats priėmiau, kad mano sena asmenybė tada mirė ir aš turėjau ją kurti naują nuo nulio. Galvojau, kodėl aš turiu ją daryti kaip vidutinybę, jei galiu turėti aukštos kokybės? Todėl aš gyvenu keldamas sau iššūkius vienas po kito ir bandydamas save realizuoti“, – tikina vaikinas.
Šarūnas neslepia, kad gyvenime tarsi reikėjo ką nors prarasti, jog kitaip pradėtų vertinti dalykus ir patį gyvenimą. Jis užtikrintai sako, kad neturi laiko nei savęs gailėjimui, nei kaltų ieškojimui. Viskas, į ką jis koncentruojasi, tai kaip tvarkytis su esama situacija, ir ką daryti, kad viskas klostytųsi tik geriau.
Kalbėdamas apie tai, kas jam padėjo nepalūžti, vaikinas užtikrintai sako, kad svarbiausias čia buvo būtent jo noras ir pasiryžimas.
„Taip, kiti žmonės ir aplinka man padėjo, sudarė sąlygas sveikti, bet žinau, kad aš pats buvau reikšmingiausias dėmuo šitoje istorijoje ir man reikėjo viską daryti pačiam.
Tarkim, aš nueinu į procedūras, gydytojas pakilnoja, palanksto mano koją pusvalandį – tiek, kiek jam priklauso laiko, ir vėliau aš iš ten išeinu. Viskas. Jei pats nieko nedarysiu, tai nieko ir nepasieksiu.
Manau, kad esmė ir buvo ta, kad įsisavinau, jog tik aš galiu viską pakeisti. Dėl to sau sakiau: Šarai, imk, kuo daugiau, daryk, kuo daugiau. Jei man sako daryti pratimą vieną kartą, tai aš turiu daryti tris kartus – visada turiu daryti daugiau ir viskas galiausiai man išeis. Ir išėjo“, – šypsodamasis sako Šarūnas.
