• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kai kurie įvykiai kiekvieno žmogaus gyvenime primena patį baisiausią košmarą, iš kurio niekaip nepavyksta atsibusti. Taip neseniai nutiko ir šiuo metu Danijoje gyvenančiai lietuvei Viktorijai Petersen. Vienas stebuklingiausių įvykių – vaikelio laukimas ir gimimas, jai buvo paženklintas skaudžia patirtimi, ašaromis ir net gydytojų siūlymu darytis abortą. Tačiau Viktorija nepasidavė ir šiandien ant rankų su vyru sūpuoja dukrelę Aidą, kurią myli visa širdimi.

Kai kurie įvykiai kiekvieno žmogaus gyvenime primena patį baisiausią košmarą, iš kurio niekaip nepavyksta atsibusti. Taip neseniai nutiko ir šiuo metu Danijoje gyvenančiai lietuvei Viktorijai Petersen. Vienas stebuklingiausių įvykių – vaikelio laukimas ir gimimas, jai buvo paženklintas skaudžia patirtimi, ašaromis ir net gydytojų siūlymu darytis abortą. Tačiau Viktorija nepasidavė ir šiandien ant rankų su vyru sūpuoja dukrelę Aidą, kurią myli visa širdimi.

REKLAMA

Moteris atvirai pasakoja, kad jos nėštumas buvo labai komplikuotas. Apie užsimezgusią gyvybę ji sužinojo stebuklingą Kalėdų rytą, tačiau jau po Naujų metų savijauta labai suprastėjo.

„Man buvo diagnozuota sunki hyperemesis gravidarum forma. Tai tokia būklė, kai rytinis pykinimas yra šimtus kartus blogesnis ir trunka 24 valandas. Beveik visą laiką badavau ir vėmiau, atsidūriau ligoninėje. Ten gavau pykinimą kontroliuojančių vaistų, bet jie veikė tik tol, kol gulėdavau, vos tik atsistodavau, imdavo stipriai pykinti“, – išgyvenimais dalijasi Viktorija.

REKLAMA
REKLAMA

Dėl sunkaus nėštumo ji beveik visą laiką praleido namuose, nes pykinimas kankino kasdien, iki pat kūdikio gimimo:

„Iš namų praktiškai nebuvau iškėlusi kojos, o draugams mus lankant, aš visada gulėdavau ant sofos. Taip ir vakarieniaudavom, ir stalo žaidimus žaisdavom. Daktarai žadėjo, kad vystantis nėštumui, pykinimas turėtų bent jau sumažėti, bet nesumažėjo iki pat tos akimirkos, kai gimė Aida“.

REKLAMA

Viktorija bandė aiškintis, kodėl tai vyksta, o gydytojų atsakymas buvo labai paprastas – rytinį pykinimą sukelia nėštumo hormonai.

„Atlikus kraujo tyrimus, jie pamatė skaičius, kurie būtų logiški, jei laukčiausi trynukų, nes hormonų skaičius buvo labai aukštas. Tad tiesiog susitaikiau su situacija ir ramiai laukiau nėštumo pabaigos“, – pasakoja moteris.

Naktį netikėtai nubėgo vandenys

Viktorija po kelių mėnesių apsilankė pas gydytojus, kurie atliko echoskopiją, ir pasakė, kad vaisius yra visiškai sveikas, gims mergaitė ir nustatė preliminarią gimdymo datą. Tačiau po trijų dienų jai naktį netikėtai nubėgo vandenys, nors vaisiui buvo tik 20 savaičių ir dvi dienos.

REKLAMA
REKLAMA

„Daktaras liepė vykti į artimiausią ligoninę, nes gali prasidėti gimdymas. Kai atvykome, visi sutikti gydytojai ir seselės ėmė reikšti užuojautą, nes žinojo, kodėl atskubėjome. O man galvoje viskas netilpo. Atrodė, jog sapnuoju košmarą ir tuoj tuoj turėčiau nubusti“, – prisimena Viktorija.

Gydytojas ultragarsu apžiūrėjo vaisių ir pasakė, kad širdutė dar plaka, tačiau membrana yra visiškai įtrūkusi, todėl aplink vaisių nebėra vaisiaus vandenų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Jis informavo, kad greičiausiai per tris ateinančias dienas pagimdysiu „miegančią“ dukrytę, todėl mane paguldė į ligoninę laukti. Šalia buvo ir vyras, iš Didžiosios Britanijos atskrido ir sesuo, kad palaikytų“, – pasakoja moteris.

Tačiau laikas bėgo, o Viktorija taip ir negimdė. Ji buvo labai susirūpinusi ir nerimavo, vis prašė, kad gydytojai apžiūrėtų dukrelę. Dar kartą atlikus echoskopiją, paaiškėjo, kad vaisiaus širdies ritmas stabilus, tačiau vandenų praktiškai nebuvo. Kitą dieną moteris išgirdo širdį draskančius žodžius.

REKLAMA

„Atėjo gydytojas ir ėmė kalbėti apie abortą. Perspėjo, jog aš dabar statau savo gyvybę į pavojų, nes organizmas yra atviras infekcijoms ir yra reali grėsmė numirti nuo sepsio. Kūdikis, anot jo, šansų be vandenų išgyventi praktiškai neturi, nes negali vystytis plaučiai. Taip pat kūdikis dabar gimdoje yra spaudžiamas, tad gali būti labai smarkiai deformuotas. Pradėjau patirti spaudimą dėl aborto...“, – dalijasi Viktorija.

REKLAMA

Šansai išgyventi buvo itin maži

Ji pasitarė su vyru, ką turėtų daryti, ir nusprendė – kol mažylė kovoja ir dar nerodo ženklų, kad jau gana, tol nėštumo nenutrauks.

„Prieš išleidžiant namo, padarė dar vieną ultragarso tyrimą ir pastebėjo, jog mažylė nuolat gamina vaisiaus vandenis, tačiau jie tuoj pat išbėga lauk. Dėl to paskyrė lovos režimą, liepė tris kartus per dieną matuotis temperatūrą ir, atsiradus bet kokiems negalavimams, iškart skubėti atgal į ligoninę“, – prisimena moteris.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jai buvo paskirtas ir gydytojas, kuris kas savaitę turėjo atlikti ultragarso tyrimą, kas antrą dieną iš venos imti kraują ir stebėti, ar nėra kokios infekcijos. Buvo planuojama sulaukti 24 nėštumo savaičių ir tada vykti į vieną geriausių Danijos ligoninių, kur Viktorijai būtų suteikta reikalinga pagalba:

„Į ligoninę atvažiavome, kai vaisiui buvo 23 savaitės ir 5 dienos. Po apžiūros ir būtiniausių tyrimų iš karto paguldė į nėščiųjų skyrių ir pradėjo leisti steroidus, kurie buvo būtini norinti pagerinti vaikučio plaučių vystymąsi.

REKLAMA

Kas rytą buvo matuojamas dukrytės širdies ritmas, skaičiuojami judesiai. Aš kasdien turėjau susileisti kraują skystinančių vaistų ir dėvėti kompresines kojines, nes apart dušo ir tualeto man vaikščioti buvo uždrausta“.

Viktorija susitiko su ankstukų skyriaus gydytojais, su kurias aptarė vaisiaus išgyvenimo šansus, jeigu jis gimtų dabar. Jie buvo labai menki.

REKLAMA

„Prognozės buvo gana liūdnos. Didžiausia tikimybė buvo, jog dukrai gimus, ji iš karto numirs, nes plaučiai buvo neišsivystę. Bet, žinoma, mes tikėjomės stebuklo, kad ir kaip naiviai tai atrodė.

Galbūt todėl, kad jau nuo 20 nėštumo savaitės mes kovojome už dukrytės gyvybę, aš labai puikiai supratau, jog iki termino pabaigos jos tikrai neišnešiosiu. Tobulas scenarijus buvo 34 savaitę daromas Cezario pjūvis, tai va to mes ir tikėjomės...“, – atvirai kalba Viktorija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Atrodė, kad griūva dangus

Tačiau tobulas ir lauktas scenarijus neišsipildė. Po 24 nėštumo savaičių ir 4 dienų Viktorija, nuėjusi į tualetą, pamatė iškritusią virkštelės dalį. Ji iškart pašaukė vyrą, į palatą išsikvietė gydytoją.

„Pamačiusi, kas nutiko, ji liepė man gultis į lovą, pati atsitūpė kojūgalyje ir ranka bandė virkštelę laikyti taip, jog kūdikis savo kūnu jos neprispaustų, nes deguonies negavimas yra mirties nuosprendis.

REKLAMA

Į palatą bėgo seselės ir gydytojai, mano vyras bėgomis stūmė lovą koridoriumi link operacinės, daktarai telefonu kalbėjosi su ankstukų skyriumi ir planavo Cezario pjūvį“, – pasakoja Viktorija.

Ji labiausiai džiaugėsi dėl to, kad šalia visą laiką buvo vyras, kurio Viktorija paprašė nesitraukti nuo Aidos.

„Su mums duotomis prognozėmis nenorėjau, kad ji numirtų viena... Vyrui pažadėjus visur būti su mažyle, man visa kita tarsi užsiblokavo.

REKLAMA

Žinau, kad gydytojai uždavinėjo klausimus, mačiau labai greitai pro akis prabėgančius koridoriaus šviestuvus, išsigandusius sutiktų žmonių veidus, bet niekas neberūpėjo. Vėliau supratau, jog tai ir buvo tai, kas vadinama šoko būsena“, – atvirai kalba moteris.

Ji sako, kad nors ir žinojo, jog dukrytė gims per anksti, tam pasiruošti paprasčiausiai neįmanoma. Kai jau atėjo tas laikas, jai atrodė, kad užgriūva dangus.

REKLAMA
REKLAMA

Ligoninėje praleido keturis mėnesius

Per 13 minučių nuo gydytojų iškvietimo į palatą Viktorija su vyru tapo tėvais. Jų mažylė gimė sverdama 615 gramų ir būdama vos 29 centimetrų ilgio. Tačiau daugelio nuostabai, mažylės būklė buvo pakankamai gera:

„Tiesą pasakius, ji gimė pavydėtinos formos – raumenų tonusas buvo tobulas, nebuvo jokių deformacijų. Ji turėjo plaučius ir bandė kvėpuoti pati, bet jie buvo per maži, todėl teko intubuoti ir leisti aparatui asistuoti kvėpavime, tai buvo vienintelė jos bėda“.

Moteris pasakoja, kad Danijoje gydytojai ankstukams jokių prognozių neteikia. Jie tik liepia gyventi šia diena ir praleisti visą įmanomą laiką su vaikučiais, nes niekada neįmanoma žinoti, kokia bus rytdiena. Visi supranta, kad mažylių gyvybės yra be galo trapios, o viskas pasikeisti gali per kelias valandas.

„Taip ir gyvenome. Kaip laikosi dukrytė, galėjome išskaityti iš gydytojų veidų ir skaičiukų ekranuose. Kartais gydytojai šypsodavosi, kartais per naktį sėdėdavome greta mūsų prie inkubatoriaus ir skaičiuodavo. Mes nieko neplanavome ir niekam nesiruošėme, gyvenome šiandiena“, – dalijasi Viktorija.

Ligoninėje šeima praleido keturis mėnesius – du iš jų buvo ankstukų intensyvios terapijos skyriuje ir du paprastoje ligoninėje, naujagimių su įvairiomis problemomis skyriuje. Viktorija neslepia, kad sunkiausi buvo pirmi du mėnesiai, kai žinojo, kad bet kurią dieną gali netekti savo mažylės.

REKLAMA

„Danijoje jautiesi saugus ir žinai, jog kažkada visi važiuosite namo, tik tada, kad esate perkeliami į paprastą ligoninę. Intensyvios terapijos skyriuje vyksta kova dėl gyvybės. Du kartus mes vos nepraradome Aidos, vis dar sunku ir skaudu apie tai kalbėti ir prisiminti viską...“, – jautriai kalba moteris.

Ji iki dabar ankstukų intensyvios terapijos skyrių prisimena kaip vieną liūdniausių vietų pasaulyje:

„Ten yra labai liūdna vieta, pilna gedulo ir beribės meilės tiems mažyliams inkubatoriuose. Tėvai, susitikę koridoriuose ar virtuvėje, nelabai kalbasi, visų galvos nuleistos ir visi paskendę savo mintyse skuba grįžti pas vaikučius.

Niekam nerūpi, kada tu paskutinį kartą buvai duše ar kaip atrodai. Nestebindavo ir vieniems kitus susitikti tik su apatiniais – gėdai ar kažkokiems nužiūrinėjimams ten tiesiog nėra vietos“, – dalijai pašnekovė.

Ir šiandien kartais aplanko kaltės jausmas

Viktorija sako, kad sunkias akimirkas ligoninėje pavyko ištverti dėl to, kad Aida buvo neišpasakytai stipri kovotoja, šalia visada buvo vyras, stiprų palaikymą jie jautė ir iš šeimos narių. Taip gyvendami laukimu jie kiekvieną dieną džiaugėsi bet kokiu laimėjimu, vedančiu pirmyn.

„Laikas greičiau bėgo ir todėl, jog aš atlikau visas mažas procedūras – sauskelnių keitimą, maitinimą per zondą, apiprausimą, tvarsčių keitimą ir panašiai. Kai kurie tėvai bijodavo liestis prie savo vaikučių ir tai labai suprantama, bet aš viską norėjau daryti pati. Tuo metu tik taip galėjau būti mama savo mergytei“, – pasakoja Viktorija.

REKLAMA

Ji neslepia, kad itin sunkiomis akimirkomis teko nubraukti ir ašarų, bet to niekada nedarydavo prie dukters, nes jai norėjo suteikti tik gražiausias akimirkas:

„Buvau sau pažadėjusi niekada prie Aidos garsiai neverkti, tą darydavau naktimis tėvų virtuvėje. Būnant su ja per skaitydavome jai pasakas, jaukiai gulėdavome pasiguldę Aidą ant krūtinės ar tiesiog kalbėdavomės. Pasakodavau apie tai, kaip važiuosime namo, apie senelius, tetas, dėdes, ateities atostogas...“

Kartais Viktorija stovėdavo prie inkubatoriaus ir dėl visko kaltindavo save. Kaltės jausmas ją aplanko dar ir šiandien, nes atsakymas, kodėl jai nubėgo vandenys, taip ir nėra aiškus.

„Stovėdama šalia inkubatoriaus ir žiūrėdama į savo mažąją kovotoją, jaučiausi lyg sudužęs indas. Dar ir šiandien, praėjus daugiau kaip metams po Aidos gimimo, jaučiu kaltės jausmą, jog nebuvau jai saugūs ir geri namai...

Bet čia turbūt yra mano vidiniai demonai, su kuriais tiesiog reikia susigyventi. Turbūt būtų galima tų kaltų ieškojimo išvengti, jeigu gydytojai būtų pasakę, kodėl taip nutiko. Dabar esu ištirta nuo galvos iki kojų galiukų ir atsakymo, kodėl nubėgo vandenys, niekas negali duoti. Dėl to ir prisigalvoji visko“, – atvirai kalba Viktorija.

Žino, kad stebuklų būna

O mažoji kovotoja Aida šiandien jaučiasi puikiai. Kol kas ji dar nebuvo susirgusi, nes tėvai ją labai saugo – laiką leidžia daugiausiai namuose arba gamtoje, kur mažiau žmonių:

REKLAMA

„Gimimas per anksti neleido susiformuoti stipriam imunitetui, tad kol jis atsiras, mama ir tėtis turi būti lyg apsauginis burbulas aplink mažylę. Taip pat gydytojai perspėjo, jog Aidos plaučiai visada bus šiek tiek mažesni, todėl gali būti, kad ji greičiau pavargs, sunkiai persirgs peršalimus, todėl ir reikia ją saugoti.

Aida yra labai jautri, namuose viskas turi vykti lėtai ir ramiai, ji sunkiai toleruoja naujoves. Bet jau matome ženklus, kad pamažu iš to išauga, laukiame, kol tai praeis visiškai. Bet be viso šito, ji yra normalus 9 mėnesių vaikutis, neturi jokių raidos atsilikimų ar fizinių negalių“.

Viktorija tikisi, kad panašioje situacijoje atsidurs kuo mažiau šeimų. Tačiau ji pataria niekada nenuleisti rankų, apsvarstyti visus variantus ir priimti sprendimą, kuris atrodo geriausias kiekvienam.

„Jeigu jau taip nutiko, reikia tiesiog ramiai susėsti su savo žmogumi ir pasikalbėti apie tai, kaip jaučiatės, ko norite ir priimti sprendimą kartu. Aš žinojau, kad tęsti tokį komplikuotą nėštumą be vyro palaikymo būtų neįmanoma, aš pati niekaip nebūčiau to pakėlusi nei fiziškai, nei psichologiškai.

Tokiose situacijose nėra nei teisingo, nei klaidingo pasirinkimo, kiekvienas turi įvertinti pagal save. Visi mes skirtingai priimame tokias pačias situacijas, visų mūsų psichologinės būsenos kitokios, skiriasi ir šeimos, ekonominės situacijos.

O kai sprendimas jau yra priimtas, tai reikia nesimėtyti, nesidairyti į šalis ir nesiblaškyti – laikytis savo pozicijos, tikslo ir judėti pirmyn. Medicinoje stebuklų irgi būna ir nėra kvaila jais tikėti. Mes savo stebuklo sulaukėme“, – pokalbį užbaigia moteris.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų