njuspeipis

Visi trubūt yra girdėję posakį „Žodis – ne žvirblis“. Akademinės bendruomenės pagrindinių žodžių autoriai: dėstytojai, profesoriai, dekanai, prodekanai, asistentai ir kiti, prieš ištardami žodį, turėtų pagalvoti, ką sako, nes gudrus studentas nepraleis progos užsirašyti „genialią“ mintį. Išminties perlų pažarsto jei ne kiekvienas, tai kas antras dėstytojas. Tuo geriau (arba juokingiau) studentams. Šį dėstytojų lobį surašė ir išsaugojo Vilniaus universiteto psichologijos studijų studentai.

Užsimerk. Ką matai? Tamsoka? O jei taip visam laikui? Baisu net pagalvoti. Taigi, jei tu dabar gali skaityti tai, kas čia parašyta – džiaukis, vadinasi, esi vienas iš daugelio laimingųjų, galinčių džiaugtis spalvotu aplinkiniu pasauliu. Na, o jeigu draugai jau kuris laikas sako, jog tu „pasikėlęs“, nes nesisveikini – tai gali būti ženklas, jog metas keliauti pasitikrinti regėjimą.

Istorija rodo: keičiasi žmonių gyvenimas, požiūris, santvarkos, bet karai, nesutarimai, konfliktai išlieka. Žmonija yra tiesiog linkusi naikinti save: ko nepadaro ginklai padaro ligos, o ko nepadaro ligos dabar daro ekonominis nuosmukis. Vienoje Yann Martelio knygoje buvo aprašomas zoologijos sodas, kuriame buvo siena su ryškiu užrašu: „Baisiausias gyvūnas šiame zoologijos sode“, ir rodyklė vedanti prie nutampytų užuolaidėlių, ją patraukus išvysdavai... veidrodį.

Mūsų kasdienį elgesį „reglamentuoja“ aibė taisyklių, instrukcijų, nurodančių, kaip dera elgtis, o kaip ne. Natūralu, ne visos jos rašytinės – tiesiog jau tapusios elgesio normomis. Tačiau ne be reikalo visos taisyklės turi išimčių. Viena tokių – kaip nerašytinę taisyklę sumanyta paversti rašytine. Situacija komiška, arba – tragikomiška. Mat uolus studentas, stengdamasis nuosekliai ir skrupulingai taisyklės punktų laikytis, gali.

Vaikystės lėlės guli kažkur rūsyje ir tiksliai nebeaišku, kur dingo „ne pirmos jaunystės“ plastmasinių indų servizas? Nors esu jau „per didelė“, kad dūkčiau su pliušiniais meškučiais, tačiau vis dar mėgstu žaisti, tik kur kas sudėtingesnius, labiau intriguojančius, o kartais protą sujaukiančius suaugusiųjų žaidimus.

Ar šiandien dar yra vyrų, kurie gyventų tik tam, kad padarytų visas moteris laimingas? Legendinis Don Žuanas Tenorijus iš Sevilijos toks buvo. Jis besąlygiškai žavėjosi moterimis, buvo perpratęs jų viliojimo meną ir šventai tikėjo galįs jas išvaduoti iš jų pačių aistros gniaužtų.