Vaikystės lėlės guli kažkur rūsyje ir tiksliai nebeaišku, kur dingo „ne pirmos jaunystės“ plastmasinių indų servizas? Nors esu jau „per didelė“, kad dūkčiau su pliušiniais meškučiais, tačiau vis dar mėgstu žaisti, tik kur kas sudėtingesnius, labiau intriguojančius, o kartais protą sujaukiančius suaugusiųjų žaidimus.
Gudrūs suaugusiųjų žaidimai
Žymus JAV psichoanalitikas Erikas Berne savo knygoje „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės: žmoniškųjų santykių psichologija“ teigia, kad žaidimas yra nenutrūkstanti papildančiųjų transakcijų (aut. past. veiksmų seka) serija, kuri turi aiškiai apibrėžtą ir numatomą baigtį.
Suaugusiųjų žaidimai dažnai išoriškai atrodo labai įtikinami, tačiau turi slaptų motyvų, „žabangų“ ar gudrybių, kuriais siekiama apeliuoti į kito žmogaus jausmus ar emocijas. Žaidimai dažniausiai būna perduodami iš kartos į kartą. Pasak E. Berne, individo mėgstamo žaidimo ištakų galima rasti jo tėvų, net senelių kartoje. I
š kartos į kartą perduodami žaidimai gali susilpnėti arba pakisti, tačiau egzistuoja tendencija tuoktis su žmonėmis, žaidžiančiais tos pačios šeimos arba net to pačios „rūšies“ žaidimus.
„Geri“ – „blogi“ žaidimų scenarijai
Suaugusiųjų žaidimai, kaip ir vaikų, esti dviejų rūšių: „blogi“, kada jais siekiama kažkokių asmeninių interesų patenkinimo, ir „geri“, kurie be cinizmo ar tuštybės užtikrina visų žaidėjų psichologinę gerovę bei padeda atsiskleisti pagrindiniam veikėjui.
Psichoanalitikas E. Berne taip pat pažymi, kad žmonės iš tikrųjų daug laiko praleidžia žaisdami, tad būtina ieškoti „gerų“ žaidimų. Visi žaidimai turi svarbios, kartais ir lemiamos įtakos žaidėjų likimams, tampa jų viso gyvenimo žaidimais.
Kodėl mes žaidžiame?
Privačia praktika užsiimantis psichologas Timas Petraitis pamėgino paaiškinti, kodėl suaugusieji, kaip ir vaikai, žaidžia įvairiausius žaidimus.
Anot jo, priežasčių tam yra labai daug. Pati žaidimo sąvoka gali būti suvokiama plačiau ir siauriau, pavyzdžiui: studijavimas universitete gali būti kaip savotiškas žaidimas su savomis taisyklėmis (nepraleidinėti paskaitų, išlaikyti egzaminus) ir apdovanojimais (bakalauro diplomas).
Siaurąja prasme – tai tam tikros dažnai pasikartojančios situacijos bendravime, turinčios apibrėžtas baigtis. „Mano nuomone, viena pagrindinių priežasčių yra nuobodulys, noras pabėgti nuo rutinos, paįvairinti gyvenimą“, – teigė T. Petraitis.
Žavėkitės manimi, aš – „galantiškasis išminčius“
Psichoanalitikas E. Berne savo knygoje apie suaugusiųjų žaidimus aprašo jų tikrai nemažai. Vienas iš jų pavadintas „vietos išminčius“. Žaidimo esmė – suteikti visą įmanomą intelektinę pagalbą, atsakyti į rūpimus klausimus tiems, kas į tave kreipiasi.
Šis žaidimas neturi jokių slaptų kėslų, o „išminčius“ įgyja gerą vardą ir jaučiasi labai reikalingas, nes į jį visuomet kreipiasi aplinkiniai prašydami protingo patarimo. Dar vienas E. Berne išskirtas žaidimas iš karto intriguoja jau vien savo pavadinimu – „galantiškasis“.
Šį žaidimą žaidžia dažniausiai vaikinai, jie sutikę patinkančią merginą nepraleidžia progos pabrėžti jos puikių savybių, neleidžia sau peržengti padorumo ribų, komplimentus „svaido“ į kairę ir į dešinę.
Tokiu savo elgesiu „galantiškieji“ nesiekia suvilioti merginų, bet nori pademonstruoti savo virtuozišką sugebėjimą sakyti komplimentus, kartu jiems labai malonu, kada moterys jais žavisi.
Intriguojančios „katės ir pelės“ gaudynės
„Katės ir pelės“ žaidimas yra vienas įdomiausių suaugusiųjų pasaulyje. Dar kitaip jį galima pavadinti flirtu. Moteris tokio žaidimo metu vilioja ir bando kuo ilgiau netapti „katino grobiu“, o „katinas“ pasiduoda vilionėms. Žaidimas baigiasi, kai „katinui“ nusibosta arba kai „pelė“ sugaunama.
„Greičiausiai yra ir dar viena baigtis, kai „pelė“ pasirodo esanti visai ne „pelė“ ir įsižeidžia, kad buvo persekiojama. Tai irgi labai įdomus posūkis šiame žaidime: vyras lieka „ant ledo“ ir nieko nesupratęs“, – tokią galimą žaidimo baigtį nurodė T. Petraitis. Jo nuomone, šis žaidimas įtraukia visų pirma dėl biologinio poreikio poruotis. Tai įgimtas dalykas, kuris yra labai stiprus.
Savo tapatybės nenorėjęs viešinti vaikinas atskleidė, kad jis mėgsta „katės ir pelės žaidimą“, o kad „apsuktų galvą“ patinkančiai merginai ir ją „sumedžiotų“ naudoja įvairius psichologinius metodus, įtaigos būdus, mikrohipnozę.
„Patraukti merginų dėmesį yra ganėtinai paprasta, tereikia ją nužvelgti nuo galvos iki kojų, kad daugiau mažiau suprastum, ką ir kaip ji galvoja, o tinkamu metu pasakyti reikiamą frazę, ir jos iš karto užkimba“, – sakė jis.
Žaisti saugiau negu natūraliai bendrauti
Psichologo T. Petraičio manymu, suaugusiųjų žaidimai suteikia puikią galimybę pakankamai saugiai bendrauti su kitais. Žaidimas turi savo taisykles, aiškią eigą ir pabaigą, todėl tai saugu.
Gyvas, gilus ir nuoširdus bendravimas yra spontaniškas, neprognozuojamas ir nenuspėjamas. Jis gąsdina, nes jame taisyklių yra nedaug, todėl galima laisvai kurti ir improvizuoti. „Dažniausiai suvokti, kad žaidi yra pakankamai sunku, tai priklauso nuo žmogaus sąmoningumo lygio (t.y. kiek sąmoningai jis geba suprasti ir paaiškinti savo elgesį ir mintis)“, – teigė T. Petraitis.
Norintiems aiškiau suvokti, kodėl jie bendrauja taip, kaip bendrauja, psichologas visų pirma pasiūlė skirti daugiau dėmesio savistabai ir bendravimo situacijų analizei, tada pasidarys aiškiau, kodėl tam tikrose situacijose mes vienus ar kitus veiksmus darome ne iš tikrųjų, o žaidžiame.
Įstrigę „žaidimų amžiuje“
Vaikiškos „gaudynės“ ar „slėpynės“ nė iš tolo negali prilygti sudėtingiems suaugusiųjų žaidimams. Nesvarbu, mes tai neigsime ar atvirai pripažinsime, tačiau visą gyvenimą taip ir neišaugame iš „žaidimų amžiaus“. Kasdien mažumėlę pažaidžiame. Deja, ne su lėlėmis, o su kitais žmonėmis...
Inga Lebrikaitė
