Istorija rodo: keičiasi žmonių gyvenimas, požiūris, santvarkos, bet karai, nesutarimai, konfliktai išlieka. Žmonija yra tiesiog linkusi naikinti save: ko nepadaro ginklai padaro ligos, o ko nepadaro ligos dabar daro ekonominis nuosmukis.
Vienoje Yann Martelio knygoje buvo aprašomas zoologijos sodas, kuriame buvo siena su ryškiu užrašu: „Baisiausias gyvūnas šiame zoologijos sode“, ir rodyklė vedanti prie nutampytų užuolaidėlių, ją patraukus išvysdavai... veidrodį.
Juokas juokais, tačiau čia nebus minimas žodis iš „k“ raidės, reiškiantis, kad turėsime tyliai sėdėti susiveržę pilvus, jau ir taip per daug jis yra eskaluojamas televizoriuje, laikraščiuose bei Internete.
Nereikia čia rašyti apie bėdas, neteisybę, vagis, seimo cirką (kuris atvyko į Lietuvą ir ilgokai užsibuvo), didelius mokesčius, akcizus, PVM, juokingas pašalpas, nedarbą, neprieinamą aukštąjį mokslą ar kitas negandas. Dažnai užduodamas klausimas: „Ir ką gi reiktų daryti?“.
Galima panaudoti statistinio lietuvio naudojamą mėgstamiausią frazę: „ Na, pažiūrėsim kaip čia bus“. Juk tai patogiausia pozicija, kai už viską gali atsakyti ir pastovėti: kaimynai, tauta, kaimiečiai, politikai, bepročiai, bobos ar kiti.
O kartais juk (te-) reikia išreikšti protinga pilietinę poziciją tiek tautiečiams, tiek politikos atstovams, ne peiliais ar guminėm kulkom, ne ignoravimu ir ramiu sėdėjimu tarp valstybinių sienų, bet garsiu žodžiu ir apgalvotais veiksmais.
Kur dingo tos intelektualios studentiškosios visuomenės balsas, kurios balsas lydėjo Lietuvos gyvenimą netgi sunkiausiais pokario metais? Kodėl močiutės vis dažniau verkia?
Kodėl gatvėse žmonės vis dažniau vaikšto sustingusiais it ledas veidais? Kodėl mažieji žaidžia nebe vaikų karą, o organizuoja „drakas“ tarp „banglų“ ir „skinų“? Kodėl prieš beveik dvidešimtmetį žmonės skandavę: „Lietuva, buk laisva..“ išsiskirstė ir nebenori pakelti akių į žydrą dangų ir šaukti: „Aš laimingas gyvendamas nepriklausomoje tėvynėje?“
Žiūrint į šiandieninę situaciją, norisi tiesiog paklausti: „Kas Tau nutiko, Lietuva?“. Kada prasidėjo ir kada pagaliau baigsis šita siaubo tragikomedinė pasaką bei kas ryšis vis dėlto pagaliau užversti šį purviną puslapį...
Monika Aglinskaitė
