Grazios mintys, skaudzios mintys. Manau pagrindine problema yra zmoniu nedrasumas, mes vis dar galime daug ka nuveikti, daug ka pamilti cia, savoje zemeje ir neiseiti kitur ar neapsikaustyti apatija. Pagrindinis trukumas, iniciatyviu bendruomeniu trukumas arba tai, jog jos nera labai pastebimos ir gan mazytes. Zmogus bandoje jauciasi drasesnis, tvirtesnis ir stabilesnis. Siuo metu labiausiai ispopuliarejusi "bendruomene" yra apatisku ir pesimistisku zmoniu. Ji yra maziausiai ipareigojanti, juk nereikia vaikscioti i susirinkimus, uzsiimti visuomenine veikla ir daryti panasiu dalyku. Pasakai, kad viskas blogai ir kad paziuresi kaip ten bus ir tu jau savas, taves beveik niekas neteis, dauguma sutiks. Tad koks budas yra tapti aktyviu grupiu nariu, paimti jauti uz ragu ir paciam viska keisti? Daznai kelia uzkerta drovumas bei aplinkos itaka. Bandant iseiti is senos apatija apsikausciusios bendruomenes baisu, kad nebegalesi sugryzti, kad jie tave atmes kaip keistuoli. O aktyvesne bendruomene i kuria bandome patekti nurasys kaip per menka, per mazai suprantanti nevykeli. Tokiu atveju zmogus liktu ant ledo, nepriklausytu niekur, tad reikia ieskoti budu kaip zmonem parodyti jog daugelis iniciatyviu bendruomeniu siltai priima kiekviena, kuris nori pokyciu, neatsizvelgiant i jo diploma ar bendra issilavinima, kad veiklieji supranta, jog uz nurasyma zymiai geriau yra paskatinimas ir pagalba. Jei suzinotume kaip ta padaryti, kad kiekvienas nuosirdziai tai suvoktu, problemos pradetu tirpti zaibiskai. Deja atsakymas kol kas nerastas ir nelabai aisku kokia kryptimi judeti budinant tauta. Bendruomeniu ir grupiu yra, tik reikia rasti budu kaip i jas patraukti uzguitus ir uztildytus bendramincius...