gretos romanas 2

Naujiena Rytas išaušo nuostabus. Papusryčiavusi su Kreigu, nuvažiavau į darbą, vėl juokavome ir šaipėmės vienas iš kito. Visai kaip seniau. Jaučiausi lyg vaikščiočiau padebesiais. — Mei, — apsidžiaugė Gabrielis išvydęs mane darbo vietoje. — Jau pasveikai? — Taip, jaučiuosi puikiai, — nusišypsojau. — Nuostabu, mums čia tavęs tikrai trūko. Beje, turiu tau staigmeną. Greitai pasikapstęs savo portfelyje ištraukė žurnalą ir ištiesė man.

Viena staigmena — trys nustebimai Sulaikiau kvėpavimą. Negali būti, kad likimas taip pokštauja, kas jas leido? Mane jau ir taip užkankino sąžinės priekaištai dėl negarbingo elgesio, dabar sugalvojo atsibelsti ir pati Stefanė. Kad tik neužeitų į virtuvę. Girdėjau jų balsus, tačiau nesupratau apie ką kalba. Regis, Stefanė gerokai siautėjo, jos balsas vis kilo ir kilo, jau maniau, pradės cypti. Maždaug po penkiolikos minučių rietenų išgirdau, kaip garsiai užsitrenkė durys, mirtina tyla.

Dirbtinis pasipriešinimas Likusią dienos dalį stengiausi nesėdėti be darbo, tad net nepastebėjau, kai atėjo laikas keliauti namo. Susiruošusi stengiausi išsmukti niekeno nepastebėta. — Mei! — iš kažkur atsklido Gabrielio balsas. Stabtelėjau. — Nenorėtum šįvakar nueiti į kiną? — pasiūlė. — Nepyk, bet teks atsisakyti, jaučiuosi kažkaip nelabai… Šiek tiek skauda galvą, turbūt temperatūra pakilo… — O… Tuomet leisk bent jau namo parvežti. — Gerai, — sutikau, — bus greičiau nei pėsčiomis.

Mintys vienos, žodžiai kiti Greitai atsistojau ir tvirtai susisupau į skraistę. Kosminiu greičiu permąsčiau, ką Gabrielis galėjo pagalvoti. Sėdžiu su Kreigu, faktas, kad pernelyg arti, šlaunys susilietusios, jo ranka permesta per atlošą ir dar šiek tiek palinkęs mano pusėn. Košmaras. Baikščiai pažvelgiau į jį. Jis vis dar buvo įsmeigęs žvilgsnį į Kreigą. Šis ramiausiai sėdėjo ir taip pat žvelgė į jį. — Žinoma, kad nesutrukdei, — pradėjau, bandydama atgauti normalų balsą.

Nesutrukdžiau? Gulėjau ant lovos ir spoksojau į lubas. Nepavyko užmigti. Vis dar jaučiau Kreigo rankas, jo kvėpavimą. Užsidengiau veidą rankomis. — Ak, dėl Dievo meilės, tai turi baigtis… — sumurmėjau. — Taip galiu tapti priklausoma. Niekaip negalėjau suvokti, kaip tai įvyko, juk jis buvo Kreigas. K-R-E-I-G-A-S. Galvoj netelpa. Žinoma, aš nuo pat pradžių juo žavėjausi, jis buvo patrauklus, nuoširdus, linksmas ir visa kita, tačiau net pagalvoti nedrįsdavau apie tai, kas įvyko.

Tai, kas lieka neišsakyta Gabrielis buvo nepaprastai dėmesingas visą vakarą. Nusivedė mane į nedidelį restoranėlį. Degančios žvakės, tyli muzika… Kažkodėl įtariau, jog jis specialiai parinko tokią romantišką atmosferą. Jis net įkalbėjo su juo pašokti, o aš gyvenime nė karto nešokau. Sugebėjau viską pamiršti. — Leisk tave parvežti, — pasakė išėjus mums iš restorano. — Emm… Manau, parvažiuosiu taksi… — būtų tikrai negerai, jei sužinotų, jog gyvenu pas Kreigą.

Žingsnis po žingsnio Tyliai įsmukau į butą, gal Kreigas jau miega? Turėjau grįžti prieš kelias valandas, tačiau niekaip nepavyko, vis sukau aplinkiniais kvartalais. Vyravo mirtina tyla. Ant pirštų galų nutipenau į kambarį, bet man dar nepasiekus durų, įsižiebė šviesa. Ak, kaip per filmus; atsidusau ir pasisukau. — Labas, — pasisveikinau. — Atleisk, nenorėjau prižadinti… Kreigas stovėjo sukryžiavęs rankas, marškiniai išsipešę, plaukai netvarkingi, atrodė šiek tiek…. mmm, susijaukęs.

Širdute, suspurdėk, kodėl miegi? — Jūs pažįstamos? — nesusigaudė Kreigas. — Ne, — pasakiau. — Užsuksiu vėliau. — Na jau ne, palauk, — suklykė baltapūkė. — Ji čia dirba? — paklausė Kreigo. — Taip, — sumikčiojo tas, žvelgdamas tai į ją, tai į mane. — Užeik, Mei, ir uždaryk duris. Karštis perliejo visą kūną. Štai dabar tai bus. Tik vis dar niekaip neįstengiau suvirškinti fakto, jog šis šluotkotis pažįsta Kreigą. Uždariau duris ir atsirėmiau į jas, mat kojos šiek tiek virpėjo.

Blondinių karai Šmirinėjau po prekybos centrą su ryte susidarytu ilgiausiu prekių sąrašu. Prabėgo jau trys dienos, kai šaldytuvas badauja, tad savavališkai nusprendžiau padaryti gerą darbą. Žvilgsnis užkliuvo už batų vitrinos. Turėjau krūvą naujų drabužių, tačiau mano vieninteliai sportbačiai nelabai prie jų derėjo. Išsirinkusi kelias poras paprasčiausių batelių, prisėdau pasimatuoti. Staiga ant manęs užgriuvo kažkokia mergina, aštrūs jos nagai susmigo į ranką beveik iki kraujo.

Šilta dienos pabaiga Sutvarkiusi Megan, nusileidau į bufetą. Leilani primygtinai reikalavo, jog nueičiau ko užkąsti, nes per Gabrielių praradau dalį pertraukos. Atsisėdus prie baro, užsisakiau salotų ir stiklinę sulčių. Netrukus prie manęs kažkas prisėdo. — Sveika vėl, — malonus balsas apgaubė pečius. — Labas, — šyptelėjau. — Man stiprios kavos be cukraus, — paprašė barmenės.

Didžioji diena arba berniukai taip pat moka svajoti Sėdėjau savo naujajame kambaryje, kuris dar ryte buvo man svetimas. Iš džiaugsmo spirgėdama, nenusėdėjau vietoje, vaikštinėjau pirmyn atgal. Rytoj mano pirmoji darbo diena. Norėjau užsilipti ant šitos minkštos lovos ir šokinėti, kaip mažas vaikas. Negalėjau patikėti, jog man taip pasisekė.

Stikliniai aukštakulniai ir pica Niurzgėdama įsėdau į Kreigo automobilį. — Nematau prasmės, kam viso to reikia, — burbuliavau po nosimi. — Tau bus ne pro šalį šiek tiek prasiblaškyti, — atsakė vis dar džiugiai nusiteikęs; regis, jo nuotaika buvo nesugadinama, dėl ko pykau dar labiau. Pasijutau esanti jo žaisliuku, tik ir laukiančiu šeimininko nurodymų: Mei, gyvensi pas mane, Mei, važiuojam aprodysiu tau savo nuostabų darbą, tik pažiūrėk, koks aš turtingas ir šaunus.

Galimybė Įkyrūs saulės spinduliai be atvangos bilsnojo vokus. Suniurzgėjusi dar patogiau įsirausiau į patalus, buvo taip minkšta ir gera. Stop. Nusiklojau galvą ir plačiai atsimerkusi, akimis greitai perbėgau nepažįstamą kambarį. Visi miegai greitai išsilakstė, kai supratau, jog nežinau kur esanti. Pradėjau kapstyti savo apsvaigusiose mintyse. Kreigas.

Naktis septintame aukšte — Pas tave? — perklausiau. — Nepagalvok nieko blogo,— tuoj pat ėmė teisintis. — Tikrai norėčiau tave pavaišinti naktipiečiais. O ir nakties dar gabalas likęs, greičiau laikas prabėgtų sėdint šiltai, prie arbatos. — Nežinau, — sumurmėjau. — Neturiu kokių nepadorių ketinimų, nesibaimink. Galų gale išgelbėjau tave du kartus, nesu  blogietis.

Pasiūlymas Žingsniavau šalia Kreigo, stengdamasi atgauti žadą. Tikrai keistas sutapimas, kad jis atsirado čia ir būtent šiuo metu. — Mačiau tavo pasirodymą, išties buvo puikus, net nebūčiau atspėjęs, jog taip gerai dainuoji. Kai bandžiau tave susirasti, barmenas pasakė, jog jau išėjai, — pradėjo, atidžiai mane nužvelgdamas. —  Taip..., anksčiau labai mėgau kurti dainas. — O dabar? — Paprasčiausiai nebėra tam laiko.

Vėl Jau buvo dešimta valanda vakaro. — Nagi, Mei, galvok, — suburbuliavau. Šaltos ir niūrios gatvės tikrai neviliojo, reikėjo susirasti nakvynę. Žinoma, visada galėjau rinktis benamių prieglaudą, bet juk nebuvau benamė. Bent jau teoriškai. Prisiminiau, jog pas savo buvusio nuomininko kaimynę turėjau pasilikusi kelis savo vertingesnius daiktus, nes kaip paaiškėjo, buto savininkas vogė mano pinigus. Tiesiu taikymu nuėjau pas geraširdę kaimynę.

Nauja pradžia Nužvelgiau ant lovos padėtus drabužius. Su jais buvau tą vakarą, tik dabar jie buvo švarūs ir tvarkingi. Visi buvo išėję, palikę mane, kad galėčiau persirengti. Negaišdama laiko, įlindau į juodus džinsus ir ploną glaustinukę, paltą persimečiau per ranką ir išlindau iš palatos, norėdama kuo greičiau iš čia išeiti. Koridoriuje susidūriau su daktaru. — Panele Mei, — kreipėsi džiaugsmingai.

Nubudimas Sėdėjau siauroje lovoje ir žvelgiau pro langą. Matėsi nedidelis parkas, lėtai vaikštinėjantys žmonės, ant suoliuko sėdėjo pagyvenusi moteris ir skaitė knygą. Saulės spinduliai krito ant baltos patalynės, kuri tiesiog badė man akis ir neįstengiau į ją žiūrėti. Įėjo seselė. Kažką kalba, net nesistengiu jos klausyti, kurį laiką tapšnoja man ranką, bando atkreipti dėmesį. Pajuntu, kaip prie dešinės rankos prijungiamas kateteris.

Velnias, neleidęs patekti į pragarą Niekada nebūčiau pagalvojus, kad vanduo gali būti toks kietas. Lyg akmuo įsirėžė man į pečius, pajutau kaip į kaktą susmigo tūkstančiai adatėlių. Sudejavau, galvoje aidėjo, stiprus skausmas pulsavo smilkiniuose. Staiga pajutau, kaip kažkieno rankos mane atverčia ant nugaros. Rankos? Atsimerkiau ir įsižiūrėjau į tamsią ir susivėlusią žmogystą virš manęs. Velnias, regis, patekau į pragarą. Keli lietaus lašai nulašėjo nuo jo plaukų man ant veido.

Trapi istorija apie baimę mylėti… …Sparnuoti vandenynai verkia, nes jaučia, kaip tu išeini… Autoriaus žodis Nusprendžiau pradėti rašyti istoriją (nors ši jau nebus pirmoji), tiesiog šiaip, dėl savęs. Turiu tiek daug minčių, kartais jas užrašius, jos nebevargina. Pradedu ir nežinau kuo tai baigsis, tiesiog kur fantazija nuves… * * * Pabaigos pradžia Sėdėjau nunarinusi galvą, sunkūs lietaus lašai krito į plaukus.