Negalėjau patikėti, jog man taip pasisekė. Žinoma, Kreigui liksiu skolinga visą savo likusį gyvenimą, bet kaip tą skolą išmokėti, sugalvosiu vėliau, o dabar reikia nusiraminti, o tai Kreigas gali persigalvoti ir dėl triukšmavimo išspirs mane lauk. Griuvau ant pagalvės ir pirmą kartą per keletą metų užmigau su šypsena veide.
Dunkst, dunkst, dunkst… Dieve mano, ir kas iš pačio ryto kala? Praplėšiau akis ir išvydau tarpduryje kabančią Kreigo galvą.
— Pabudome ir kelkimės, — pragydo, kaip gaidys, keldamas savo vištidę.
Greit sugraibiau savo ranką po antklode ir žvilgtelėjau į laikrodį — pusė aštuonių. Kaip spyruoklė pašokau lovoje.
— Duok man penkias minutes, — suveblenau, tramdydama žiovulį.
Išgirdau, kaip jis nueidamas nusijuokė. Įšokau į kelnes ir užsitempiau glaustinukę. Nužvelgiau savo atvaizdą, reikės šiandien ištaikyti progą ir nubėgti iki artimiausios drabužių parduotuvės, juk, be šių drabužių, daugiau nieko neturiu. Įsispyriau į sportbačius ir nušlubčiojau į koridorių. Kreigas jau laukė, rankoje laikydamas puodelį su kava. Ištiesė jį man ir atidarė duris, o aš pasijaučiau lyg mokinukė, vėluojanti į mokyklą.
— Dėkui, tėveli, — šyptelėjau. — Beje, iš kur tai? — pridūriau.
— Turiu kavos aparatą.
— Kaip paranku, — paėmiau puodelį ir gurkštelėjau.
Pajutau, kaip į kitą ranką jis įbruka kažką minkšto. Keli prancūziški rageliai.
— Juk nepradėsi dienos tuščiu skrandžiu, — pasakė.
Jau įsitaisiusi automobilyje, padėkojau.
— Prižadu įsitaisyti žadintuvą, — atsidusau. — Paprastai atsibundu anksti, tačiau dabar…
— Nesijaudink, viskas gerai. Be to, norėjau apie kai ką pasikalbėti…
— Mmm?
— Na, dėl tam tikrų priežasčių nenorėčiau, kad kiti darbuotojai sužinotų, jog gyveni pas mane… Supranti, pradės sklisti kalbos ir panašiai…
— Ooo, žinoma, man net į galvą nešovė kam nors tai sakyti, — patikinau jį. Tikrai būtų nepatogu, jei pasklistų kalbos.
— Puiku.
Reaktyviniu greičiu suvalgiau ragelius ir net nespėjusi apsižvalgyti, jau stovėjau prieš tviskantį pastatą.
— Labas rytas, pone Donegonai, — pasisveikino Nikolė.
— Labas rytas, — atsakė. — Štai dokumentai dėl panelės Mei Lavrė įdarbinimo, kai turėsi laiko, užnešk juos į kadrų skyrių, — sukomandavo.
Stovėjau šalia ir iš džiaugsmo nenulaikydama šypsenos, nusišypsojau Nikolei, kuri nustebus tik sumirkčiojo.
— Žinoma, — atsakė.
Kulniavau koridoriumi beveik švilpaudama.
— Ei, mažink apsisukimus, — šyptelėjo Kreigas.
Paklusniai sulėtinau žingsnį.
— Tai jau galiu eit pas Leilani? — paklausiau.
— Žinoma… — nutęsė.
Abu sustojome prie laiptų.
— Taigi, mergyt, eik jiems ir parodyk, — plačiai nusišypsojo ir ranka pavėlė mano plaukus.
Mano jausmai siautėjo, tad manęs nesupykdė net jo kreipinys į mane, tik dar plačiau išsišiepiau. Greitai pasistiebiau ant pirštų galiukų, ir pilnai nesuvokdama ką darau, pakštelėjau Kreigui į skruostą. Šis gestas pribloškė mus abu.
— Ačiū už viską, jei ne tu… Tai iš vis nieko nebūtų… — pasakiau.
Nuostabios Kreigo akys tiesiog įsisiurbė man į veidą, lyg stengdamosi dar kažką pamatyti. Šiek tiek susigėdusi, atsitraukiau.
— Emm… Tai pasimatysime vėliau?
— Taip… — užsigalvojęs atsakė, vis dar nenuleisdamas akių.
— Viso.
Apsisukusi greitai užbėgau laiptais į viršų. Laimė, spėjau laiku pasprukti, nes staiga skruostai ėmė ir nusidažė rausva spalva.
* * *
— Mei, —šūktelėjo Leilani. — Vietoj penkiasdešimt septynių parašyk penkiasdešimt devynis, regis, priaugai kelis centimetrus, — kreipėsi Leilani į stovinčią merginą.
— Net nepriminkit, — nusiminė. — dabar ištisą mėnesį neišlįsiu iš sporto salės…
Prabėgus vos penkioms valandoms nuo darbo pradžios, jau buvau visiškai apsipratusi su savo pareigomis ir tai tikrai neatrodė taip sunku, kaip galvojau. Laksčiau paskui Leilani lyg šuniukas ir vykdžiau jos nurodymus.
— Gerai Mei, kol kas užteks, pietų pertrauka, — paskelbė, nugriūdama ant kušetės. — Pusvalandis poilsio.
— O kaip manote, nieko tokio, jei nubėgsiu į šalimais esančią parduotuvę? Norėjau nusipirkti kelis drabužius, — sumikčiojau.
— Pirksi drabužius? — nusistebėjo.
— Na.. Taip…
Leilani garsiai nusijuokė.
— Palauk truputį…
Ji greitai pradingo kabyklų džiunglėse. Po kelių minučių grįžo su glėbiu drabužių.
— Dalis mūsų darbuotojų renkasi drabužius iš čia, nes po kelių fotosesijų jų niekam nebereikia. Bėda tik ta, jog ne visoms jie tinka, — pasakė, pakraipydama savo apvalumus. — Tačiau tavo figūra daili, manau, turėtų tikti, nagi, eik pasimatuok ką nors.
Žvelgiau tai į drabužius tai į Leilani.
— Jūs rimtai?
— Žinoma! — šūktelėjo. — Ir liaukis į mane kreiptis jūs… Tiesiog Leilani.
— Gerai…
Leilani atrinko kelias palaidines ir mestelėjo man. Apsivilkau ir nužvelgiau save veidrodyje. Atrodė, kaip man siūta. Šyptelėjau. Visi drabužiai buvo gana žinomų firmų, o už mano turimus pinigus apie tokius teliktų svajoti.
— Esi tikra, jog galiu juos tiesiog pasiimti? — vis dar netikėjau.
— Imk ir negalvok. Jie jau čia kelis mėnesius guli, nė viena į juos netelpame, — nusijuokė.
Per penkioliką minučių susidarė nemaža krūva drabužių, penki džinsai, šūsnis palaidinių, įmantrūs sijonai, švarkeliai ir liemenės.
— Dabar jau tikrai atrodysiu, kaip modelis, — nusijuokiau, viską dėdama į maišą.
— Taip ir turi būt. Esi jauna, daili, tai ir drabužiai turi vaizdo negadinti.
— Leilani! — staiga mus pertraukė vyriškas balsas. — Man reikia, kad paruoštum Megan fotosesijai…
Iš už kabyklų išniro šviesiaplaukis vaikinas, rankose laikydamas bloknotą ir kažką intensyviai rašydamas. Pakėlęs akis ir išvydęs mus, stabtelėjo.
— Mums dar nesibaigė pietų pertrauką, — užginčijo Leilani.
— Taip, suprantu, bet man labai reikia, — pasakė, žiūrėdamas į mane. — Regis, mes nepažįstami, — pasakė prieidamas arčiau. — Aš Gabrielis, — prisistatė, tiesdamas ranką.
— Mei, — atsakiau, spustelėdama šiltą delną.
Žalios jo akys atrodė susidomėjusios ir keistai spindėjo. Nusišypsojusi ištraukiau ranką, nes jis užsimiršęs vis dar ją laikė. Leilani greitai man padavė suknelę.
— Eik, padėsi jai apsirengti, o kai baigsi, atsiųsk ją pas mane, padarysiu makiažą.
— Žinoma.
— Eime? — paklausė Gabrielis.
Linktelėjusi nusekiau paskui Gabrielių, kuris vis įsigudrindavo paslapčiomis žvilgtelėti į mano nukaitusį veidą.
