Pramerkus akis, šilta banga nuvilnijo kūnu. Kilstelėjau galvą, su Kreigu taip ir užmigom ant sofos bekvailiodami. Vos juntamai, pirštų galiukais perbraukiau per jo apatinę lūpą, kad nepažadinčiau. Nesusilaikius nusišypsojau, jaučiausi tokia laiminga, pagaliau nesivaržydama galiu būti su juo… Tikiuosi. Lėtai nuėmiau Kreigo ranką sau nuo liemens ir atsistojau. Ant pirštų galų nutipenau į virtuvę. Vos neišsižiojau pamačiusi, kad jau be penkiolikos vienuolika, nenuostabu, jog pilvas reikalavo vėlyvų pusryčių.
Išsikepiau dvigubą porciją kiaušinienės ir susikroviau į lėkštę. Nuotaika buvo tokia puiki, jog vos nepradėjau švilpauti. Staiga kažkas supančiojo mane iš nugaros.
— Labas rytas, — pasisveikino prikimęs balsas.
— Labas, — atsakiau atsisukdama ir greitai pakštelėjusi į lūpas, praslydau pro šoną.
— Iš pačio ryto jau tokia judri, — suniurzgė, atsekdamas iš paskos prie stalo.
— Žinoma,— buvau kupina jėgų; pastūmiau kiaušinienę jo pusėn. — štai imk, sau pasikepsiu kitą, be to, Leilani turbūt užsivertusi darbais, reikia paskubėti… — maliau sau po nosimi.
— Palauk, palauk… Aš dar ne visai įsijungęs, gal galima lėčiau? — nusišypsojo ir pažvelgė į lėkštę. — Laukiam svečių? Tu čia pusryčius gal penkiems žmonėms padarei — išsižiojo.
Priėjau ir rimtu žvilgsniu apžiūrėjau lėkštę.
— Kas? Normali porcija…
— Eikš, pasidalinsim, — timptelėjo už rankos ir pasisodino mane ant kelių.
Patenkinta įsitaisiau patogiau ir viena ranka apsikabinau jo kaklą.
— Pala, sakei, eisi į darbą? — vėl nustebo.
— Pas tave informacija tikrai lėtai keliauja, — nusijuokiau.— Žinoma eisiu, negaliu palikti Leilani paskutinę darbo dieną, reikia viską sutvarkyti…
— Ak… O aš tikėjausi, kad šią dieną praleisime drauge… — atsiduso nepatenkintas.
Per visus pusryčius Kreigas vis stengėsi mane perkalbėti, tačiau, kad ir kaip norėjau jam nusileisti, vis tiek laikiausi savo, netgi įkalbėjau jį patį nuvežti mane į darbą.
* * *
— Nepamenu, kada paskutinį kartą mačiau tave tokią linksmą, — visą dieną nesiliovė kartojusi Leilani.
Sukabinau likusius drabužius ant pakabų ir atsipūčiau. Nusišypsojau Leilani.
— Nepamiršk rytoj ateiti aštuntą valandą. — Kilstelėjo pirštą.
— O kas bus?
— Dieve, mergyt, visą savaitę kartojau, jog bus bendradarbių vakarėlis Kalėdų išvakarėse, mes jį rengiame penktus metus iš eilės…
— Ooo… — numykiau. Nenuostabu, kad neprisiminiau, per pastarąsias savaites buvau labai išsiblaškiusi.
— Net nebandyk išsisukti, — iškart pasakė beveik atspėdama mano mintis. — Aš tau net suknelę išrinkau.
Stebėjau, kaip ji pasikuičia ir ištraukia paketą. Susidomėjusi žvilgtelėjau, bet mačiau tik smėlio spalvos audinį.
— Štai, rytoj būtinai ją apsivilk.
Dar kiek paburbėjusi, Leilani išėjo namo. Apžvelgiau, ar viskas sutvarkyta ir pati užsimečiau paltą. Buvo beveik aštuonios, Kreigas turbūt manęs jau laukia fojė; pasileidau laiptais bėgte.
Toks aukštas ir grakštus, beveik išdidus, stovėjo ir žvelgė pro langą. Didžiavausi juo. Man besileidžiant, lyg pajutęs mano žvilgsnį, atsigręžė.
— Labas, — nusišypsojau, išsisukdama nuo bučinio.
Kreigas liko nesupratęs. Už rankos išsitempiau jį laukan ir tik tada pakštelėjau į skruostą.
Važiuodami namo, abu be perstojo kalbėjom; atkreipiau dėmesį į tai, jog jis tyčia važiavo labai lėtai ir didesniu lanku. Galiausiai pasiekę mano namus, niekaip neįstengėme atsisveikinti.
— Tai jau penktas kartas, — pasakiau, kai jis vėl sugavęs mane už rankos parsitempė atgal.
— O argi aš kaltas, kad mes pusę dienos nesimatėme? Beje, atvažiuosiu ryt tavęs pusę aštuonių.
— Kodėl? — nustebau.
— Kaip tai kodėl? Vakarėlis, prisimeni?
— Taip, bet jei drauge nueisime, visi tikrai atkreips dėmesį…
— O tai blogai?
— Maniau, nenori, kad darbuotojai imtų kalbėti…
— Mesk tą nesąmonę iš galvos, — nusijuokė ir pabučiavo. — Aš noriu visam pasauliui išrėkti, kad mes kartu.
Nusišypsojau.
— Tikrai?
— Tikrų tikriausiai.
Dar pastovėjom apsikabinę, tada lėtai atsitraukiau.
— Viskas, dabar tikrai einu…
— Ak, laukia velniškai ilga para… — atsiduso.
— Tačiau pagalvok, koks bus džiugus susitikimas, — mirktelėjau.
Greitai pakštelėjęs į nosies galiuką, Kreigas sėdo į automobilį, o aš apsisukusi nuskriejau namo.
* * *
Išsitraukiau paskutinius suktukus ir plaukus lengvai susisegiau, kad per daug nesiplaikstytų. Rusva suknelė ant manęs gulėjo kaip nulieta, apnuogintus pečius pridengė šalis, o nepriekaištingas makiažas pabrėžė sidabrines akis ir spindinčią odą. Bet narcisizmo seansą nutraukė pasigirdęs durų skambutis.
Kreigas stovėjo netekęs žado.
— Ar aš tikrai nesumaišiau butų?
— Užeik, — šypsodamasi timptelėjau jį už palto skverno ir įsiverčiau vidun.
Jo rankos greitai mane apsivijo, lūpos jau siekė manųjų…
— Negalima, — pasakiau pasisukdama. — sugadinsi makiažą.
— Ką? — susiraukė. — Velniop tą makiažą… — subambėjo ir įsisiurbė į lūpas.
Pasipriešinimas buvo bergždžias, juolab, priešintis visiškai nenorėjau. Pritrūkę kvapo atsitraukėme.
— Žinai, mielu noru niekur ir nebevažiuočiau… — sumurmėjo.
— Na jau ne… Aš tiek laiko vargau, kol įsispraudžiau į šį daiktą, — mostelėjau į kelias klostes, atliekančias suknelės vaidmenį, — tad nė neketinu dabar sėdėti namuose.
— Aha… Važiuosi, kad visi vyrai varvintų seilę, o aš mirtinai pavydėčiau… — suktai nusišypsojo.
— Žinoma, nedidelė konkurencija sveika.
— Tuoj aš tau parodysiu konkurenciją… — suburbėjo ir vėl siekė mano ką tik padažytų lūpų.
— Ne, ne, šį kartą neišdegs, — stryktelėjau į šalį.
Kreigas užmetė paltą man ant pečių.
— Eime?
Dar neįžengus į milžinišką salę, jau girdėjosi tyli muzika ir žmonių balsai. Salės pakraščiuose pūpsojo nedideli staliukai su pora arba keturiomis vietomis, vidurys paliktas šokiams, tarp spalvingų apdarų juodavo keli padavėjų frakai.
— Jaučiuosi nejaukiai, — sumurmėjau įsikibdama į Kreigo ranką ir stengdamasi už jo pasislėpti.
Jis specialiai stumtelėjo mane į priekį, atstatė lyg kokį skydą.
— Atrodai puikiai, — padrąsino.
Mačiau kaip mus nulydėjo keli susidomėję žvilgsniai. Kreigo rankose greitai atsidūrė dvi šampano taurės.
— Burbuliukai, — šnipštelėjau. — Su laipsniais…
— Tik viena taurė… — pasakė paduodamas.
Netrukus prie mūsų priėjo keli iš matymo pažįstami darbuotojai ir pasisveikino; pažėrę komplimentų mano adresu, pasveikino su šventėmis. Tai tęsėsi bemaž pusę valandos, kol pamačiau Leilani. Palikusi Kreigą šnekučiuotis su bendradarbiais, nuėjau tiesiai prie jos.
— Leilani, — pasakiau džiugiai.
— Mei, — nusišypsojo. — Atrodai neapsakomai gražiai, — tuoj pat pagyrė.
— Dėkui, tai tik tavo dėka, — suplevėsavau keliomis klostėmis, kaip drugelis.
Leilani pristatė savo vyrą, kuris tuoj pat leidosi į kalbas. Mums trims besišnekučiuojant, išgirdau dar vieną pažįstamą balsą.
— Mei…
Atsigręžiau.
— Sveikas, Gabrieli, —nusišypsojau.
Šis be ceremonijų apsikabino ir pabučiavo į žandą. Šiek tiek atsitraukiau.
— Nesitikėjau tavęs čia pamatyti, — pasakė.
— Ir aš nesitikėjau, — šyptelėjau.
— Tu tiesiog pribloškianti…
— Ačiū.
— Regis, šįvakar Mei visus sužavės, — nusijuokė Leilani.
Paraudusi nudūriau akis. Pokalbis vėl užsimezgė, tačiau vis jaučiau glostantį Gabrieliaus žvilgsnį, stengiausi į jį nežiūrėti. Trikdė ir tai, jog jis lyg vis netyčia perbraukdavo man per ranką.
— Gal norėtum pašokti? — staiga pasiūlė.
— Deja, ji jau užimta, — išgirdau kietą Kreigo balsą. — Visiems šokiams, — pridūrė.
Tuoj pat pajutau tvirtą jo ranką sau ant klubo, visų trijų žvilgsniai nukrypo būtent ten, jutau, kaip mane išpila karštis.
— Kreigai, — pasakė Leilani.— Kaip smagu tave matyti… Regis, šis vakaras nusisekė puikiai, dar niekada nemačiau tiek daug susirinkusių žmonių… — kalbėjo Leilani, pastebėjusi tarp Kreigo ir Gabrieliaus tvyrančią įtampą.
— Taip… Tikrai neblogai.
Gabrielis vis svaidė žaibus mūsų pusėn, vienu mauku ištuštino savo taurę ir pasikvietęs padavėją, pasiėmė dar vieną. Kreigas dar kažką kalbėjo su Leilani ir jos vyru, tačiau nelabai klausiausi.
— Pašokim? — sumurmėjo į ausį.
— Mhm, — linktelėjau.
Kreigas tuoj pat prigludo ir nusinešė muzikos ritmu.
— Būtina buvo taip pasielgti? — suburbėjau.
— Negalėjau pakęsti, kad jis į tave taip žiūri… — piktinosi. — Tai buvo beveik nepadoru…
— Tačiau pasielgei gana storžieviškai… Pasijaučiau lyg koks daiktas.
— Ak, nereikia, — atsiduso ir pabučiavo į kaktą.
Puikiai jaučiau mus sekiojančias žalias akis, dėl to nuotaika dar labiau subjuro.
— Klausyk, nenoriu, jog šį vakarą kas nors gadintų, — tarė Kreigas — Juk Kalėdų išvakarės…
Apsikabinau abiem rankom jo kaklą, nes užgrojo lėtą dainą.
— Kalėdų išvakarės, o aš net eglutės nepasipuošiau, — staiga prisiminiau.
Kreigas tyliai sukikeno.
— O tu tikrai išsiblaškius…
— Kad aš niekada nešvęsdavau švenčių…
— Nuo šiol viskas bus kitaip, — pažadėjo ir pabučiavo į lūpas.
Tą akimirką visai nerūpėjo ar mus kas pamatys ir ką pagalvos, iš visos širdies atsakiau į bučinį.
Nusišypsojau.
— Lai šis vakaras būna nepakartojamas…
Kai lūpos nebekalba…
Buvo jau po pirmos, kai Kreigui užsiminiau norinti vykti namo. Vakaro šurmulys mane išties jau slėgė, pavargau šypsoti, su visais šnekučiuotis, neblėstantis dėmesys tapo sunkia našta, o ir bateliai ėmė spausti. Prisėdau vestibiulyje laukdama, kol Kreigas atneš paltus. Iš salės išsvirduliavo Gabrielis.
— Hey, Mei! — suburbuliavo vos apversdamas liežuvį.
Nustebau, niekada nebuvau jo tokio mačiusi — marškiniai prasegti, išlipę iš kelnių, kaklaraištis persisukęs į kitą pusę, vos laikėsi ant kojų. Greitai atsistojusi prilaikiau jį už alkūnės, kad čia pat nepasitiestų ant grindų.
— Kokia tu maloni… — vebleno kvailai šypsodamasis. — Ir taip gardžiai kvepi…
Jis beveik padėjo galvą man ant peties, pajutau jo svorį, laikiausi, kad nesuklupčiau.
— Gal tu prisėsk, — pasiūliau, tempdama jį prie kušetės.
Virsdamas nepaleido manęs, tad klestelėjau šalia; kaip mažas vaikas jis įsikniaubė man į kaklą ir abiem rankom apsikabino liemenį, pasistengiau jas atkabinti, tačiau jos buvo nepajudinamos.
— Gabrieliau, gal malonėtum…
— Ne… pabūk su manim… — burbėjo.
Pajutau, kaip jis ima glamonėti man kaklą.
— Gabrieliau! — užrikau.
Įsikirtau jam į krūtinę ir stengiausi atsiplėšti.
— Myliu tave…
— Tučtuojau mane paleisk! — stengiausi, kad balsas skambėtų kuo pikčiau.
Tačiau visos pastangos buvo tuščios, lyg kovočiau ne su žmogumi, o su akmens luitu, jis, regis, net nejuto mano smūgių, tik dar labiau glaudėsi. Staiga pajutau, kaip jis paleidžia mane ir sudrimba. Greitai atsistojau, o Kreigas, juodesnis už debesį, paleido Gabrieliaus švarką. Tvirtai įsikibau Kreigui į ranką, šį kartą išties bijojau, kad nenutiktų ko baisaus, nes jo mėlynos akys buvo pavirtusios juodomis ir nemirksėdamos žvelgė į Gabrielį.
Pastarasis kilstelėjo savo apsvaigusias akis ir pašaipiai šyptelėjo.
— Ooo… Ponas Tobulybė, — nusivaipė ir pamėgino atsistoti.
— Eime, Kreigai, — paprašiau, nenorėdama barnių.
Tačiau jis nekreipė dėmesio, stovėjo nejudėdamas; paėmiau iš jo rankų savo paltą ir greitai apsirengiau.
— Nagi, Mei… Pabūk dar su manimi… — pasakė Gabrielis jau atsistojęs ir, šiek tiek mosikuodamas rankomis, pasistengė prieiti arčiau manęs.
Kreigas mūru užstojo jam kelią.
— O, drauguži, — nusijuokė Gabrielis ir, beveik užgriūdamas užmetė ranką jam ant peties.
— Nusigėrei ir dar drįsti prie jos artintis? — nuskambėjo piktas Kreigo balsas.
— Ak, nebūk toks… Tu visada viską gaudavai… Pirma Stefanė… O juk ji buvo su manimi… Bet vos tave pamatė, nuskuodė pabrukus uodegą… O dabar Mei… — murmėjo sau po nosimi.
— Neketinu su tavimi apie tai kalbėtis, — atsakė ir nusimetė jo ranką.
Gabrielis šiek tiek susvirduliavo, lyg ir ketindamas nusisukti, tačiau staiga užsimoja ir trenkė Kreigui. Šis žengtelėjo kelis žingsnius atgal, mačiau, kaip susigniaužė jo kumščiai, tačiau atgal jis nesmogė.
— Seniai buvai to vertas, — piktai užbaubė Gabrielis, vėl pabandęs kibti į atlapus.
Nedidelis susistumdymas, Kreigas jėga pasodino jį ant kušetės. Stovėjau sustingusi, neįsivaizduodama, ką turėčiau daryti. Iš salės išėjo Leilani su vyru.
— Kas čia vyksta? — jos žvilgsnis lakstė nuo Kreigo prie Gabrielio.
— Pasirūpink, kad jis parvažiuotų namo, — pasakė Kreigas. — Manau, jis nesugebės pats to padaryti.
Dideliais žingsniai priėjo prie manęs ir vis dar apstulbusią išsivedė laukan. Šaltas vėjas akimirksniu prablaivė galvą.
— O Dieve… Tai aš dėl visko kalta… — murmėjau.
Kreigas apkabino mane per pečius ir nuvedė prie laukiančio taksi. Įlipęs pasakė savo namų adresą. Tik dabar geriau įsižiūrėjau į jo veidą ir pamačiau lūpų kamputyje nedidelę kraujo srovelę.
— Jis praskėlė tau lūpą! — šūktelėjau pasukdama jo veidą, kad galėčiau geriau matyti.
Kreigas liežuvio galiuku nusibraukė kelis kraujo lašus ir šiek tiek šyptelėjęs, paglostė man skruostą.
— Niekis…
Dar labiau nuliūdus nudelbiau galvą, įsikniaubiau jam į petį.
— Aš dėl visko kalta…
— Mei, raminkis, viskas gerai, — sumurmėjo man į plaukus.
Likusį kelią tylėjau, galvoje sukosi nerišlios mintys. Nepastebėjau, kaip atsidūrėme prie jo namų. Kreigas timptelėjo už rankovės:
— Užeisi?
Linktelėjau, dar nenorėjau su juo išsiskirti. Apsikabinę pasiekėme jo butą. Kreigas padėjo nusivilkti paltą, šiltos lūpos palietė apnuogintą petį.
— Norėtum ko nors? — paklausė.
— Mhm…
Pasisukau į jį ir įdėmiai žiūrėdama į akis, lėtai prisilenkusi pabučiavau. Nežinau kiek mes taip prastovėjome, nusispyriau aukštakulnius, rankomis jo krūtine slydau aukštyn, nuvilkau švarką jam nuo pečių. Girdėjau, kaip, švarkui nukritus dzingtelėjo kišenėje buvę raktai. Kreigo rankos nesustodamos slydo mano nugara.
— Mei… — Kreigas šiek tiek atsitraukė, akys degė. — Aš… Ak Dieve, niekad nemaniau, kad taip mane išvesi iš proto… — sunkiai atsiduso.
Surėmiau mudviejų kaktas, nusišypsojau.
— Nejau manai, kad tik tu taip jautiesi?
Ilgai žiūrėjome vienas į kitą, širdis pašėlusiai trankėsi krūtinėje, buvau tikra, kad jis ją puikiausiai jaučia.
— Trokštu, kad šiąnakt pasiliktum… — sumurmėjo.
Pirštais perbraukiau įtrūkį lūpoje.
— Aš niekur neskubu, — atsakiau vėl pabučiuodama.
Slinko minutės, bučiniai darėsi vis karštesni, lengvai išprotėję, negalėjome vienas kito paleisti. Pajutau, kaip Kreigas žengė kelis žingsnius; neatsitraukdami nė centimetro, klupinėdami pasiekėme jo kambarį. Virpančiais pirštai segiojau marškinius, tuo tarpu jis kovojo su suknele. Pagaliau jo karšta oda slydo po mano pirštais, pabučiavau į raktikaulį; nusijuokiau, kai jis sukuteno mano kaklo plaukelius ir vos besilaikiau ant kojų. Suknelei nukritus, pajutau, kaip Kreigas paguldo mane ant vėsių paklodžių, prisiglaudęs padaro žemyn nuo kaklo besitęsiantį bučinių taką. Prisitraukiu jį arčiau ir geriu saldumą iš lūpų, kūnai visiškai susipina.
— Myliu tave… — tarp bučinių sumurma Kreigas.
Visa mano esybė rėkte rėkė jam tuos pačius žodžius, tačiau balsas manęs visiškai neklausė, buvau visiška aistros kalinė.
* * *
Nakties tamsybėse tarp vėjo klosčių
Tave suradus saldų midų gersiu…
Pakerėta, užburta, tavo valioj pasmerkta
Atiduosiu savo sielą, užrakinsiu tavyje…
Be žodžių meilę tau prisiekinėsiu,
Užmirusioj tyloj save padovanosiu…
