Gabrielis buvo nepaprastai dėmesingas visą vakarą. Nusivedė mane į nedidelį restoranėlį. Degančios žvakės, tyli muzika…
Kažkodėl įtariau, jog jis specialiai parinko tokią romantišką atmosferą. Jis net įkalbėjo su juo pašokti, o aš gyvenime nė karto nešokau. Sugebėjau viską pamiršti.
— Leisk tave parvežti, — pasakė išėjus mums iš restorano.
— Emm… Manau, parvažiuosiu taksi… — būtų tikrai negerai, jei sužinotų, jog gyvenu pas Kreigą.
— Nagi, negaliu tau leisti vykti nepatikimais taksi, — spyriojosi.
Visaip stengiausi išsisukti, net kojos pradėjo gelti nuo šalčio.
— Na gerai, — atsidusau, gailiai iškvėpdama.
Įsėdau į Gabrielio automobilį ir ėmiau įnirtingai mąstyti, ką daryti toliau. Jis vis kažką kalbėjo, tačiau nelabai klausiausi, reikėjo greito plano.
— Taigi, koks adresas? — paklausė.
Pasakiau gatvę, tačiau namą parinkau patį tolimiausią nuo Kreigo.
— O, Kreigas netoliese gyvena…
— Taip, žinau… Todėl kartais jis mane paveža namo, — paaiškinau, žinodama, jog kai kas jau matė mus kartu važiuojančius.
— A… — tepasakė, jam kažkodėl ši mintis nelabai patiko.
Likusi kelią pratylėjome.
— Šį vakarą praleidau nuostabiai, — prašneko, sustabdęs automobilį prie nurodyto namo.
— Aš taip pat, — atsakiau.
— Tikiuosi, galėsime kada nors pakartoti, — šyptelėjo, nenuleisdamas akių.
— Taip… Manau galėsime, — pritariau. Tikrai nesigailėjau šį vakarą praleidusi su juo. — Iki ryt, — atsisveikinau ir jau norėjau išlipti.
Pajutau, kaip Gabrieliaus ranka mane sulaiko.
— Mei, — sušnibždėjo.
Atsigręžiau ir beveik nosimis susidūriau su juo. Šiek tiek išsigandusi atšlijau. Gabrielis, tai pastebėjęs, tik šyptelėjo ir pakštelėjo į skruostą.
— Labos nakties.
— Labos.
Išlipusi kiek pastoviniavau ant šaligatvio laukdama, kol jis nuvažiuos. Tvirčiau susisupusi į paltą, patraukiau namo. Tikėjausi, šįkart Kreigas manęs neužsipuls dėl to, jog grįžtu vėlai. Galų gale jau buvau pakankamai suaugusi, jog galėčiau atsakyti už savo veiksmus.
Po dešimties minučių jau kalenau dantimis nuo šalčio, reikės nusipirkti žieminį paltą. Vos sugraibydama raktus, atsirakinau duris.
Svetainėje degė viena nedidelė lempa, prietemoje mačiau ant sofos tįsantį Kreigą. Padėjau raktus ir ėmiau rengtis.
— Kaip vakaras? — išgirdau kandoką Kreigo balsą.
Susiraukiau. Neturėjau nė mažiausio noro su juo ginčytis, jaučiausi pavargusi ir tenorėjau šiltai įsitaisyti ir išgerti puodelį arbatos.
— Puikiai, — pasakiau, nutaisiusi džiugų balsą.
Kreigas lėtai atsistojo, susikišo rankas į kišenes ir pirmą kartą žvilgtelėjo į mane. Neteko žado. Veidas rodėsi kaip nuostabos, sumišusios su pasigėrėjimu, iliustracija. Neketinau prieš jį staipytis, tad greitai susitvarkiusi, nukulniavau į virtuvę.
— Gražiai atrodai, — išgirdau duslų balsą.
Kreigas stovėjo tarpduryje, pasirėmęs ranka į staktą.
— Nesitikėjai ar ne? — pasakiau pašaipiai. Jis buvo įpratęs mane matyti su džinsais ir palaidinėmis.
— Visada buvai graži, tačiau šį vakarą pranokai pati save… Gabrielis ko gero gavo šoką, — pridūrė anaiptol ne draugišku tonu.
— Stengiausi dėl savęs, — pasakiau, dėdama arbatžoles į puodelį.
— Tikiuosi, jūsų romanas netrukdys darbui, — ėmė priekaištauti.
Pyktelėjus atsigręžiau į jį.
— Tarp mūsų nėra jokio romano.
Įdėmus jo žvilgsnis įkalino mane.
— Nejaugi? — sumurmėjo, žengdamas artyn.
Neįstengiau atplėšti nuo jo akių. Atrodė toks didingas ir grakštus, veidas paslaptingas.
— Žinoma, — atsakiau, balsas šiek tiek užkimo, nejau dėl jo?
— Mmm… — numykė vis dar artėdamas.
Nusprendžiau pakeisti taktiką ir pereiti į puolimą.
— Be to, norėčiau, jog liautumeisi sekęs kiekvieną mano žingsnį, nebesu mažas vaikas, — pasakiau tvirtai, tačiau balsas vis tiek išdavikiškai virpėjo, nes Kreigas buvo per daug arti.
— Žinau, — sukuždėjo.
— Ką žinai? — nustebau, nelabai supratusi, ką jis tuo nori pasakyti.
— Regis, mes tą vaikų teoriją jau aptarėme anksčiau.
Galėjau ranka jį paliesti. Žengiau kelis žingsnius atgal, atsirėmiau į spintelę.
— O… — tepasakiau.
Kreigas buvo už kelių centimetrų.
— Kreigai, — pasakiau perspėdama, pažvelgiau jam į akis, jis man visiškai užtvėrė kelią.
— Ką? — nekaltai sušnibždėjo.
Nespėjus man atsakyti, šiltos lūpos prigludo prie manųjų. Šaltomis rankomis įsirėmiau jam į krūtinę ir iš nuostabos sustingau. Kreigo lūpos reikliai bučiavo manąsias, rankos apsivijo liemenį ir spaudė prie savęs, širdis trankėsi, tiesiog plėšėsi krūtinėje. Nepajėgiau atsispirti ir pravėrusi lūpas, atsakiau į kaitinantį bučinį. Kreigas su dar didesne jėga įsisiurbė.
Kankinančiai ilgas bučinys varė iš proto, apmiręs kūnas vėl atgimė. Bučiavau negalvodama, rankomis tvirčiau įsitvėriau jo pečių. Staiga atsitraukiau nuo jo. Tyloje girdėjosi tik trūkčiojantys alsavimai. Pasistengiau prasmukti pro šoną, tačiau Kreigo rankos vis dar laikė mane.
— Mei, — sukuždėjo užkimusiu balsu kažkur į plaukus. Neįstengiau pakelti į jį akių.
— Prašau praleisk, — vos įstengiau sumurmėti, man reikėjo tuoj pat nuo jo pasitraukti.
Jo rankos dar pabuvo man ant liemens, tačiau netrukus nusviro žemyn. Greitai praslydau pro šoną ir nejausdama kojų, nuskubėjau į kambarį.
