— Jūs pažįstamos? — nesusigaudė Kreigas.
— Ne, — pasakiau. — Užsuksiu vėliau.
— Na jau ne, palauk, — suklykė baltapūkė. — Ji čia dirba? — paklausė Kreigo.
— Taip, — sumikčiojo tas, žvelgdamas tai į ją, tai į mane. — Užeik, Mei, ir uždaryk duris.
Karštis perliejo visą kūną. Štai dabar tai bus. Tik vis dar niekaip neįstengiau suvirškinti fakto, jog šis šluotkotis pažįsta Kreigą. Uždariau duris ir atsirėmiau į jas, mat kojos šiek tiek virpėjo.
— Šita, — mostelėjo ranka garbanė, — užsipuolė mane vakar prekybos centre.
— Aš? — žagtelėjau. — Įdomu, kas ant manęs išsitiesė visu ūgiu, nesugebėdama pavilkti savo kilometrinių kojų.
— Girdėjai, ką ji pasakė?! Kaip ji drįsta?! — vos ne springo iš pasipiktinimo.
— Gerai, užteks, — nukirto Kreigas. — Gal gali kuri nors normaliai paaiškinti, kas čia vyksta?
Abi gręžėm viena kitą žvilgsniu. Laukiau, kol ji vėl mane užsipuls, tačiau ji tylėjo.
— Susidūrėme vakar parduotuvėje, — pasakiau. — Kaip jau supratai, nelabai maloniai. Istorijos pabaiga.
— Stefane? — kreipėsi jis į šluotkotį.
— Maždaug taip, — pritarė ir nulingavusi prie Kreigo, beveik pasikabino jam ant kaklo. Ji tikrai turėjo problemų su koordinacija.
— Stefane… — sumurmėjo jis nejaukiai ir nusiėmė jos rankas nuo kaklo.
— Kas yra brangusis? — papūtė lūputes.
Brangusis? Žodis užstrigo man ausyse. Kreigas greit apėjo stalą ir ištraukęs kažkokią dėžutę, priėjo prie manęs.
— Štai, priklauso kiekvienam darbuotojui…
— Gerai, — sumurmėjau paimdama. — Galiu jau eiti?
— Žinoma… Pasikalbėsime vėliau…
Pravėriau duris ir greitai pasislėpiau už jų.
— O apie ką tu turi kalbėtis su ta nevėkšla? — dar išgirdau nepatenkintą Stefanės balsą.
Grįžusi atsisėdau į savo pamėgtą krėstą. Pažvelgiau į dėžutę, pravėriau ją. Mobilusis telefonas.
— O, jau grįžai, — išgirdau Leilani. — Antrą valandą gausim naujų drabužių siuntą, reikės pasiruošti, — murmėjo po nosim.
Vis dar sėdėjau, buką žvilgsnį įrėmusi kažkur prieš save.
— Viskas gerai?
— Taip…
— Gal susipykai su Kreigu, atrodai keistai…
— Ne..., tiesiog jo kabinete susidūriau su kažkokia peraugusia garbanota blondine ant kosminių platformų…
— Kalbi apie Stefanę? — nusijuokė. —Ak, nekreipk į ją dėmesio… Girdėjau, tik vakar grįžo iš Milano… Deja, teks prie jos priprasti, nes kaip Kreigo mergina ji čia gana dažnai lankosi… Vaikšto užrietusi nosį ir visiems komanduoja, tikra rakštis subinėj…
— Kreigo mergina… — sumikčiojau.
— Taip… — atsiduso. — Niekaip nesuprantu, kaip jis ją pakenčia, aš jo vietoj seniai būčiau išprotėjus… Na, gerai, užteks šnekėti, reikia atlaisvinti vietos naujiems drabužiams…
Leilani greitai kibo į darbą, o aš sėdėjau suakmenėjusi. Ji yra jo mergina. Negalėjau patikėti. Nejau aš kažko nepastebėjau?
Žvilgtelėjau į savo atvaizdą veidrodyje. Nebuvau tokia aukšta ir liekna, plaukai šviesiai rusvi saulės nubalintom sruogom, visada šiek tiek pasišiaušę. Didelės, kaip sagos pilkos akys, kurias mėgau, nes kartais žvilgėdavo sidabru, siauros aviečių atspalvio lūpos…
Na ir kodėl staiga ėmiau save lyginti su ta perkarusia Stefane? Atsidusau. Neišmaniau, kaip įvardinti tą jausmą, įsibrovusį širdin. Neviltis? Liūdesys? Nežinau, kiek laiko taip prasėdėjau, kai Leilani ėmė raginti, jog padėčiau. Su malonumu numečiau nemalonias mintis ir ėmiausi užduoties.
* * *
Užsimečiau paltą ant pečių ir nusileidau laiptais žemyn. Prie išėjimo susidūriau su Gabrieliumi.
— Jau trauki namo? — pasidomėjo.
— Taip, šiandien anksčiau baigėme…
— Ooo… Jei palauktum penkias minutes, galėtume eiti drauge, pasivaikščiotume… — nedrąsiai pasiūlė.
Jau ketinau atsisakyti, neturėjau nuotaikos draugiškiems pasiplepėjimams, tačiau kažkas viduje sukirbėjo ir privertė sutikti.
— Žinoma, kodėl ne, namo vis tiek neskubu…
Gabrielis, užtrukęs trumpiau nei penketą minučių, jei tiksliau, tris su puse, jau buvo pasiruošęs keliauti. Jis greitai pastebėjo, jog buvau daug tylesnė nei įprastai, tad kaip įmanydamas stengėsi pakelti man nuotaiką. Sėdėjome parke ant suoliuko ir gurkšnojome karštą šokoladą, buvo paskutinės lapkričio dienos, šaltokas vėjas kedeno mano plaukus. Pajutau, kaip Gabrielis paėmė mane už rankos.
— Žinai, esam pažįstami dar tik savaitę, tačiau jau nebeįsivaizduoju savo dienos be tavo šmaikštaus „labas rytas”, — nusišypsojo. — Visada tokia linksma, lyg tyras oro gurkšnis įsiverži į mūsų dieną, esi nuostabus žmogus…
Nežinojau ką jam pasakyti. Žinoma, man buvo malonu girdėti tokius jo žodžius, tačiau nežinojau ar galėsiu sureaguoti taip, kaip jis to tikisi.
— Gabrieli… — sumurmėjau.
— Aš dar nebaigiau, — nusišypsojo ir spustelėjo ranką. — Mei, norėčiau, jog neatsisakytum kurį vakarą pavakarieniauti…
Ilgai žvelgiau į jo žalias akis. Nagi, širdute, suspurdėk, kodėl miegi? Štai, vaikinas tau maloniai šypsosi, akivaizdžiai rodo dėmesį. Reikėjo pripažinti, jis man patiko, kaip draugas. „Suteik sau galimybę…” išgirdau balselį galvoje. Pasistengiau nusišypsoti.
— Pagalvosiu, — atsakiau.
Gabrielis lengviau atsikvėpė.
— Jau tikrai maniau, ištarsi ne…
Staiga iš kažkur pasigirdo švelnūs pianino garsai.
— Tavo mobilus, — pasakė.
— O… — nesuvokiau, jog skambina man.
Išsitraukiau telefoną iš kišenės. Kas čia galėjo skambinti, jei telefono numerį daviau tik Leilani. Ekrane švietė Kreigo vardas.
— Neatsiliepsi? — paklausė Gabrielis, matydamas, kaip spoksau į ekraną.
— Taip… Ne… Tai yra taip…
Atsidusau ir nuspaudžiau mygtuką.
— Klausau?
— Kur tu esi? — reiklus klausimas.
— Baigiau kiek anksčiau, tad nusprendžiau pareiti pėsčiomis…
— Kad ir kas skambina, pasakyk, jog tavęs nelauktų, nežadu tavęs taip greit paleisti, — nusijuokė Gabrielis.
Kreivai dėbtelėjau į jį, tik to betrūko, kad Kreigas tai išgirstų. O jis išgirdo.
— Tu su Gabrieliu? — jo balsas nuskambėjo beveik piktai.
— Taip, — nutęsiau.
Pauzė.
— Ilgai neužtruk, — sumurmėjo ir padėjo ragelį.
Gerai… Kas čia buvo? Ak, neverta į tai gilintis. Atsigręžiau į Gabrielį, šis į mane žiūrėjo, kaip susižavėjęs vaikas, nejučia susijuokiau.
— Ką pasakysi, jei pavakarieniautume rytoj? — pasiūliau.
— Puiku, — apsidžiaugė.
Ne ilgai trukus, atsisveikinusi su juo, pasukau namų pusėn. Įtariau, jog parėjus lauks nelabai malonus pokalbis…