— Ak, dėl Dievo meilės, tai turi baigtis… — sumurmėjau. — Taip galiu tapti priklausoma.
Niekaip negalėjau suvokti, kaip tai įvyko, juk jis buvo Kreigas. K-R-E-I-G-A-S. Galvoj netelpa. Žinoma, aš nuo pat pradžių juo žavėjausi, jis buvo patrauklus, nuoširdus, linksmas ir visa kita, tačiau net pagalvoti nedrįsdavau apie tai, kas įvyko.
Žvilgtelėjau į laikrodį — po šešių dvidešimt penkios. Na, firma atidaroma septintą, galėčiau nueiti. Vis vien tik gulinėju lovoje net akių nesumerkdama. Tuo pačiu išvengčiau susitikimo su juo.
Atsisėdusi ėmiau rengtis. Staiga mintyse jį užsipuoliau. Kaip jis sau tai leido? Juk galų gale jis draugauja su ta šluota ir tai, kas įvyko virtuvėje, nepateisinama. Stengdamasi suversti visą kaltę dėl virpančių rankų ir vos nusilaikančių kojų Kreigui, išlindau iš kambario. Nusistebėjau, kai laukujas duris pavyko pasiekti be jokio garso. Vos jas užrakinusi, žemyn laiptais pasileidau beveik bėgte.
Dar buvo tamsu, šaltukas kandžiojo skruostus, pasigailėjau neužsimetusi šiltesnio megztinio. Prie stiklinio firmos pastato atsidūriau labai greitai, rezultatą reikėtų įrašyti į asmeninę rekordų knygą. Teko patrypčioti prie durų, kol pasirodė mieguistas durininkas. Vyrukas, mane išvydęs, baisiai nustebo, vėliau pasidarė įtarus — jokie bepročiai į darbą taip anksti neidavo. Galų gale parodžiusi darbuotojo pažymėjimą, gavau leidimą įeiti.
Mirtina tyla, tik mano aidintys žingsniai, net šiek tiek nejauku. Nukiūtinau į savo darbo vietą. Prieblandoje stovintys manekenai atrodė kaip gyvi. Įsijungiau nedidelę lempą, užsikaičiau kavos ir susiradusi ataskaitas, ėmiausi jų pildymo. Maždaug po valandos jau beveik tysojau ant stalo, ėmė traukti prie žemės, regis, atsibeldė miegas. Užmerkiau akis, kad šiek tiek pailsėtų.
— Mei?
Stryktelėjau nuo kėdės, kaip užkluptas kareivis. Nepastebėjau, kaip užmigau.
— O, Leilani, — sumurmėjau.
— Ką tu čia taip anksti darai? Dar net aštuonių nėra… — stebėjosi.
— Ak… Aš jau nuo septynių čia… Tiesiog visą naktį negalėjau užmigti, tai nusprendžiau anksčiau pradėti darbus. Beveik baigiau su aprašymais ir skaičiavimais… — murmėjau beveik užsimerkusi.
— Nagi, eik prisėsk, — pasiūlė maloniai. — Tikrai nemažai padarei… Beveik viską, ką žadėjau daryti šiandien… — pasakė, nužvelgdama popierius. — Nagi, eik, pasistengsiu, jog niekas netrukdytu, galėsi kelias valandas pamiegoti, o aš nueisiu pas Gabrielį ir užbaigsiu, ką pradėjai…
Neturėjau jėgų ginčytis, patogiai susisukau ant sofos ir užsiklojau kažkokia skraiste. Dar galvai nepasiekus atlošo, akys užsimerkė ir išeinančios Leilani neišgirdau.
* * *
Lengvas kutenimas slinko mano kaklu link raktikaulio ir toliau tęsė kelionę apnuogintu pečiu. Šyptelėjau, buvo labai malonu. Vos vos juntamas prisilietimas prie apatinės lūpų linijos… Šiek tiek pasisukinėjusi, atsirėmiau į kažką tvirto, patogiau padėjau galvą, atsidususi vėl troškau pajusti tą šilumą, kuri perbėgo kūnu, apsikabinau įsivaizduojamą pagalvę. Keista, per daug kieta. Keliskart lėtai perbraukiau ranka, šiek tiek pramerkiau akis.
Kažkas tikrai buvo ne taip. Tai, ant ko gulėjau, įtartinai kilnojosi, o dar keistas svoris ant juosmens. Kilstelėjau galvą ir susidūriau su smalsiomis Kreigo akimis. Instinktyviai norėjau pašokti, tačiau jo ranka buvo mane apkabinusi per liemenį ir net nemanė manęs išlaisvinti. Rankomis rėmiausi jam į krūtinę, buvau beveik atsigulusi ant jo.
— Labas, — pasisveikino, žvelgdamas į mano sutrikusį veidą.
— Ką tu čia darai? — išlemenau.
— Teoriškai ar praktiškai? — šyptelėjo, kilstelėdamas antakį.
Vėl pabandžiau atsistoti, tačiau tai buvo beviltiška.
— Gal galėtum… — nutęsiau, leisdama suprasti, ko noriu.
— Kodėl? Maniau, jog tau patogu, ištisą valandą net nesujudėjai…
— Valandą?
Žvilgtelėjau į ant sienos kabantį laikrodį, rodė po devynių penkiolika.
— Tu čia jau valandą?
— Oficialiai, esu čia jau valandą ir trisdešimt penkias minutes. Deja, nepavyko čia įsmukti anksčiau, nes susidūriau su Leilani ir ši leidosi į kalbas, griežtai uždraudė tave trukdyti, nes, kaip ji sakė, turėjai bemiegę naktį… — užbaigė.
Taigi, jau valandą miegojau Kreigo glėbyje… Pulsas taip sustiprėjo, jog išsigandau, kad jis jo neišgirstų.
— Kodėl išėjai ryte? — paklausė. Jo liūdnas balsas sugėlė man širdį.
— Nejau nenumanai? — tarstelėjau, nežiūrėdama į jį.
— Vakar… — pradėjo.
— Gal galime apie tai nekalbėti? — suskubau jį nutraukti, nenorėdama kalbėti apie vakar vakarą. Žinojau, prisiminimai iš karto išplauktų prieš akis, o dabar buvome per daug arti.
— Kodėl?
— Absurdiškas klausimas… Gal gali mane paleisti? — vėl paprašiau.
— Taip nejauku?
Štai čia ir buvo bėda, kad per daug jauku.
— Kreigai… — sumurmėjau.
Sunkiai atsidusęs, atitraukė rankas. Atsisėdau, tačiau vis dar jaučiau jį šalia. Atsistojau. Sulaikęs mane ranka, timptelėjo žemyn ir vėl klestelėjau šalimais. Jis prisislinko dar arčiau, tačiau rankomis nebelietė. Ramybės nedavė tik tai, jog kojos per daug glaudėsi.
— Paleidau, — pasakė, tačiau dabar buvo dar blogiau. Jis praktiškai užspeitė mane į sofos kampą.
— Atleisk, bet nesuprantu tavo elgesio, — sumurmėjau, vengdama jo žvilgsnio.
— Galiu labiau pasistengti, — sušnabždėjo. Jo karštas kvėpavimas nuslinko kaklu.
— Tu virpi, — pasakė kapitonas Akivaizdusis.
— Jei pasitrauktum šiek tiek toliau…
— Tai pripažįsti, jog tai dėl manęs? — šyptelėjo. — Vadinasi, nesi man tokia abejinga, kokia dediesi.
Žvilgtelėjau į jį ir tai buvo didelė klaida, paskendau jo užburiančiame žvilgsnyje, mintys viena po kitos išsisklaidė.
— Ir tai velniškai didelė klaida, — pasakiau.
Abu žvelgėme tylėdami, atstumas tarp mūsų nepastebimai mažėjo. Staiga mano pasąmonę pasiekė artėjantys žingsniai. Išsigandusi atsitraukiau nuo Kreigo ir beveik visa sulindau į atlošą, Kreigas taip pat šiek tiek atsilošė. Abu atsigręžėme į garso šaltinį.
— O… — trumpas nustebimas. — Nesutrukdžiau? — šaltai paklausė Gabrielis, įsmeigdamas savo žalias akis į Kreigą.
