geophysical research letters

Japonijos kosmoso agentūros mokslininkai atrado Mėnulyje didžiulį urvą, kuriame kada nors galėtų būti įkurta bazė astronautams, apsauganti nuo pavojingos spinduliuotės ir didžiulių temperatūros svyravimų, ketvirtadienį pranešė pareigūnai. Japonų dirbtinio Mėnulio palydovo SELENE pateikti duomenys patvirtino, kad Mėnulyje yra 50 km ilgio ir 100 m pločio urvas. Manoma, kad tai yra lavos srauto kanalas, susiformavęs dėl vulkaninio aktyvumo maždaug prieš 3,5 mlrd. metų.

Aplink Jupiterį skriejantis NASA kosminis zondas pastebėjo didžiulių ciklonų prie šios dujinės milžinės ašigalių, o jo atsiųsti duomenys atskleidžia stulbinamų naujų detalių apie didžiausią Saulės sistemos planetą, ketvirtadienį pranešė mokslininkai.

Iš sniegu padengtos buvusios JAV armijos bazės Grenlandijoje, pramintos „miestu po ledu“, keičiantis klimatui į aplinką gali pasklisti teršalai, tad kyla svarbus klausimas, kas atsakys už išvalymą. 1959 metais JAV armijos inžinieriai Grenlandijos šiaurės vakaruose pradėjo statyti futuristinį projektą, kuris atrodo tarsi nužengęs iš kokio filmo apie Šaltojo karo šnipus. Tunelių po sniegu labirinte buvo visko – nuo tyrimų centrų iki ligoninės, kino teatro ir bažnyčios.

JAV mokslininkai paskelbė savo tyrimo, skirto Mėnulio formos pokyčiams dėl Žemės traukos, rezultatus. Su jais susipažinti galima mokslo žurnale „Geophysical Research Letters“. Tyrimo autoriai nustatė, kad vadinamojo Mėnulio potvynio bangos, kurią veikia Žemės trauka, aukštis abiejose jo pusėse siekia 51 centimetrą.

Lidso universiteto (D. Britanija) mokslininkai priėjo išvadą, kad kiekvienais metais Antarktidos ledo danga praranda apie 159 mlrd. tonų ledo. Savo tyrimo rezultatus jie paskelbė žurnale „Geophysical Research Letters“. Tyrimo autoriai rėmėsi Europos kosmoso agentūros palydovo „CryoSat-2“ surinktų duomenų analize. „CryoSat-2“ skirtas Antarktidos ledo dangos storiui ir plotui matuoti.

Jau ne vieną dešimtmetį mokslininkai baiminosi, kad, ginkdie, nepradėtų tirpti Vakarų Antarktidos ledynas – milžiniškas ledo masyvas, kuriam ištirpus, pasaulinio vandenyno lygis pakiltų net 3,3-4 metrais. „Space.com“ informuoja, kad vakar tyrėjai pasauliui paskelbė labai blogą naujieną: minėto ledyno tirpsmo procesai jau prasidėjo. Deja, jie niekaip nesustabdomi, o tai reiškia, kad pasaulinio vandenyno lygis 3,3-4 metrais nebe „pakiltų“, o neišvengiamai pakils – ir jau kyla.

NASA zondas MRO (Mars Reconnaissance Orbiter) toliau žarstosi fantastiškų atradimų Marso paviršiuje kadrais. Naujausias su kosminiu aparatu siejamas atradimas pastebėtas Marso kalvų šlaituose. NASA tyrėjai įsitikinę: tai yra „aiškiausias požymis“, jog Marso paviršiuje skysto vandens esama ir mūsų laikais. MRO parsiųstuose kadruose matyti Marso kalvų šlaitus vagojančios, ilgus pirštus primenančios kraštovaizdžio struktūros.

Kolorado valstijos universiteto (JAV) Atmosferos ir kosmoso tyrimų laboratorijos mokslininkai apskaičiavo, kad Žemės planetoje gyvybei palankios sąlygos bus dar mažiausiai 1,5 milijardo metų. Mokslininkų tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Geophysical Research Letters“. Tyrimo autoriai parengė kompiuterinį modelį, imituojantį Žemės paviršiuje, vandenynuose ir atmosferoje vykstančius gamtinius procesus. Jie rėmėsi prielaida, kad temperatūra Saulėje didės po 1 proc. kas 110 mln. metų.

Didžiausios pasaulyje vandenynų bangos iškyla tarp Pietų Kinijos jūroje esančio Lusono sąsiaurio krantų. Jų aukštis siekia daugiau nei 170 metrų. Laimė, šiais tarp Taivano ir Filipinų salų plytinčiais vandenimis kursuojantiems laivams galingos bangos nėra pavojingos. Jos vos praskrodžia paviršių.

Kanados mokslininkai pranešė identifikavę dar vienas vadinamąsias „šiltnamio dujas“, sulaikančias šilumą atmosferoje ir skatinančios klimato šiltėjimą. Jų tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Geophysical Research Letters“. Mokslininkų teigimu, tai perfluoro tributilaminas (PFTBA) – jo molekulinė formulė C12F27N. Šių dujų gamtoje nėra, jos susintetintos žmogaus.

Kosminis zondas „Voyager-1“ kirto ribą, ties kuria baigiasi Saulės sistema. Tai pirmas toks žmogaus sukurto objekto pasiekimas, skelbia BBC. „Voyager-1“ buvo paleistas 1977 metais, jo misija – ištirti Jupiterį, Saturną ir jų palydovus. Misija baigėsi 1989 metais. Dabartinė kosminio zondo užduotis buvo saulės vėjo greičio matavimas ir tarpžvaigždinės erdvės sąlygų tyrimas. JAV aeronautikos ir kosmoso agentūra (NASA) pranešė, kad erdvėlaivis jau pasiekė tarpžvaigždinę erdvę, kurios neveikia Saulė.

Saturno palydovo Titano atmosferoje kosminis zondas „Cassini“ užfiksavo fluorescentinį švytėjimą, žymintį aukštutiniuose atmosferos sluoksniuose esančias dujas. Tačiau kokios būtent tai dujos, mokslininkai kol kas nežino, pranešė NASA. „Cassini“ atliktų Titano tyrimų duomenys liudija, kad šių dujų spinduliavimas yra itin stiprus infraraudonojo spektro dalyje ties 3,28 mikrometrų bangos ilgiu. Visai šalia yra metano spinduliavimo sritis.

Aplink Mėnulį skriejančio kosminio zondo LRO spektrometru mokslininkai pirmą kartą užregistravo helio dujų virš Mėnulio paviršiaus spektrą, pranešė NASA. Šis tyrimas papildė dar 1972 metais „Apollo-17“ astronautų Mėnulyje vykdyto LACE (Lunar Atmospheric Composition Experiment) eksperimento, kuriuo buvo tiriama itin retos Mėnulio atmosferos sudėtis, rezultatus.

Mokslininkai pirmą kartą užfiksavo pašvaistes Urano atmosferoje. Jos pastebėtos naudojant kosminį teleskopą „Hubble“. Urano šviesų spektaklis susidėjo iš trumpalaikių, blyškių, švytinčių taškų, smarkiai besiskiriančių nuo spalvingų šviesų, dažnai stebimų Žemės ašigaliuose, praneša „Daily Mail“. Atlikę stebėjimus tyrėjai švytinčius taškus du kartus aptiko apšviestoje Urano pusėje, toje, kuri matoma pro „Hubble“ teleskopą.

JAV mokslininkai pranešė Saturno palydovo Dionės aukštutiniame atmosferos sluoksnyje aptikę deguonies. Šį atradimą padaryti padėjo NASA kosminio aparato „Cassini“ 2010 m. balandį surinkti duomenys. Tyrimų rezultatai paskelbti žurnale „Geophysical Research Letters“, pranešė NASA. „Cassini“ 2010 m. balandį buvo priartėjęs prie Dionės paviršiaus ir galėjo atlikti jos atmosferos tyrimus.

Gyvybė Marso paviršiuje negalėtų egzistuoti, nes planetoje 600 mln. metų tęsėsi „supersausra“, teigia mokslininkai. Raudonosios planetos dirvožemio analizė parodė, kad Marso paviršius sausas buvo taip ilgai, kad bet kokia gyvybė galėtų slypėti tik giliai po žeme, rašo telegraph.co.uk. Tyrėjai padarė išvadą, kad praeityje, šiltesniuoju laikotarpiu, trukusiu iki 5 tūkst. metų, planetoje buvo vandens, tačiau tai pernelyg trumpas laiko tarpas, kad paviršiuje galėtų įsitvirtinti gyvybė.

Britų mokslininkai paskelbė naujus anglies dvideginio balanso Žemėje tyrimo rezultatus. Priešingai nei tvirtina pasaulinio atšilimo teorijos šalininkai, faktai liudija, kad Žemės atmosferoje esančių ir absorbuotų anglies dvideginio dujų balansas tebėra nepakitęs nuo 1850 metų. Naujieji D. Britanijos mokslininkų tyrimo duomenys verčia abejoti prielaida, kad pasaulinis atšilimas vyksta dėl vis didėjančių „šiltnamio dujų“ emisijų.

Dėl didėsiančio Saulės aktyvumo ir naujos „El Nino“ reiškinio Ramiajame vandenyne fazės pasaulinis atšilimas per artimiausius 5 metus vyks dar greičiau, nei manyta, liudija JAV atlikto tyrimo rezultatai.

Kolorado universiteto (JAV) mokslininkai, analizuodami Marsą tiriančio NASA palydovo „Mars Reconnaissance Orbiter“ nuotraukas, aptiko milžiniško išdžiūvusio ežero pėdsakus. Mokslininkų tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Geophysical Research Letters“. Senovinio ežero Marse rekonstrukcija. "Scanpix" nuotr.

NASA mokslininkai pranešė gavę pirmąjį tiesioginį įrodymą, kad Marse žaibuoja. Mičigano universiteto tyrėjų teigimu, Marse kylančių dulkių audrų metu jiems pavyko užfiksuoti elektros iškrovų požymius. Pasak profesoriaus Chriso Rufo, kilus vienai stipriai dulkių audrai pavyko užfiksuoti galingas ir staigias elektros iškrovas. Mokslininko teigimu, nors Marse nebūna lietaus, tačiau atrastas žaibavimo reiškinys yra labai svarbus.

Grenlandijos ledynų tirpimas šį šimtmetį kels didesnę nei manyta grėsmę Niujorko, Bostono, Halifakso ir kitų JAV bei Kanados šiaurės vakarų miestų pakrantėms, teigia JAV nacionalinio Atmosferos tyrimų centro (NCAR) mokslininkai.

Temperatūra Arkties vandenyno regione keičiasi greičiau nei bet kokiose kitose Šiaurės pusrutulio vietose. Ši tendencija išliks ir ateityje, prognozuoja mokslininkai. Dėl spartaus Arkties šilimo toliau tęsis šio regiono ledynų ir jūros ledo tirpimas, krantų erozija ir jūros lygio kilimas, skelbia „ScienceDaily.com“. Leidinio teigimu, nauja išsami ankstesnių klimato pokyčių Arktyje studija pirmą kartą atskleidė globalinį jų poveikio mastą.

Atmosferoje esantys vandens garai dvigubai stipriau nei anglies dvideginis sulaiko šilumą, nustatė JAV mokslininkai. Pasak jų, tai gali būti vienas svarbiausių klimato kaitos veiksnių. Tai, kad vandens garai sudaro vieną didžiausių vadinamųjų „šiltnamio dujų“ dalį, žinoma jau seniai, tačiau iki šiol jų poveikis pasauliniam atšilimui buvo vertinamas kontroversiškai.

Ledinė planetos Šiaurės ašigalio „kepurė“ nyksta rekordiniu greičiu, nustatė D. Britanijos mokslininkai. Pasak jų, jūros ledas jau tirpsta ne tik vasarą, bet ir žiemą. Londono universitetinio koledžo Poliarinių stebėjimų ir modeliavimo centro mokslininkai aptiko, kad gerai žinomas sezoninis ledo dangos mažėjimas, praėjusią vasarą atvėręs laivybai Šiaurės vakarų jūrų kelią, tęsiasi ir žiemos mėnesiais. Praėjusią žiemą jūros ledo storis sumažėjo net 19 proc.

Amžinojo įšalo zona nuo Sibiro iki Aliaskos ir Kanados gali pradėti tirpti 3 kartus greičiau, nei manyta. Mokslininkų teigimu tai lemia spartėjantis Arkties vandenyno ledynų tirpimas, rašo britų dienraštis „The Independent“. Amerikiečių specialistų atlikto tyrimo rezultatai liudija, kad jūros ledo tirpimas, kuris praėjusią vasarą pasiekė rekordinį lygį, daro poveikį žemyno regionams, esantiems net už 1600 kilometrų nuo kranto, kur žemę kausto amžinasis įšalas.

Mėlyna spalva – tai dykumos, kurioje nėra maisto nei dumbliams, nei žuvims, spalva, o vanduo – tik šiltas ir beskonis buljonas. Tai terpė, kurios stengiasi išvengti visa, kas gyva, rašo Italijos dienraštis „La Repubblica“. Tokios dykumos vis dažniau aptinkamos pasaulio vandenynuose, o klimatui šylant šios mirties zonos vis labiau plečiasi.