Mėlyna spalva – tai dykumos, kurioje nėra maisto nei dumbliams, nei žuvims, spalva, o vanduo – tik šiltas ir beskonis buljonas.
Tai terpė, kurios stengiasi išvengti visa, kas gyva, rašo Italijos dienraštis „La Repubblica“.
Tokios dykumos vis dažniau aptinkamos pasaulio vandenynuose, o klimatui šylant šios mirties zonos vis labiau plečiasi. Remiantis NASA palydovo „SeaWiFs“ perduotomis pasaulinio vandenyno nuotraukomis buvo apskaičiuota, kad nuo 1996 metų iki šios dienos jūrų paviršiaus, kuriame nebeliko gyvybės, plotas padidėjo 15 proc. „Skystosios“ pasaulio dykumos plotas dabar siekia daugiau nei 6,6 mln. kvadratinių kilometrų (Australijos plotas – 7,6 mln. kv. km – red.).
„Mes stebime šį fenomeną visuose vandenynuose“, - aiškina JAV Federalinės jūrų žuvininkystės tarnybos (NMFS, National Marine Fisheries Service) jūros ekologas Jeffrey Polovina. Jo tyrimo apie pasaulinio vandenyno būklę medžiagą ruošiasi paskelbti žurnalas „Geophysical Research Letters“.
Jei žvelgtume į negyvą jūros dalį iš kosmoso, ji bus tamsiai mėlynos spalvos, tuo tarpu tuose vandenyno plotuose, kur vyksta normalūs maisto apykaitos procesai, vandens paviršius atrodo ryškiai žalias. Dykumos tarp vandenų paradoksą sustiprina kitas paradoksas: planeta tampa per daug mėlyna, prarasdama žalią spalvą, kuri signalizuoja apie tai, kad vandenyje yra maisto žuvims ir vėžiagyviams. Vandenynų paviršiaus įšilimo, blokuojančio povandeninių srovių tekėjimą ir keitimąsi maisto medžiagomis skirtinguose vandens sluoksniuose, fenomenas kol kas neištirtas, pastebi dienraštis.
„Tačiau jokie mūsų skaičiavimai nenumatė tokio spartaus proceso, - aiškina Jeffrey Polovina. – Per paskutiniuosius 9 metus dykumos plėtėsi 10 kartų didesniu greičiu, nei buvo prognozuota“.
Italijos vandenyse situacija dar sudėtingesnė, pastebi „La Repubblica“. „Besiplečiančios dykumų zonos Tirėnų ir Adrijos jūrose jau siekia maždaug 20 proc. jų ploto“, - tvirtina Italijos Centrinio jūrų mokslinių ir technologinių tyrimų instituto (Icram) specialistas Silvio Greco. „Sutrikusi vandens cirkuliacija veikia ekosistemą, jau ir taip kenčiančią dėl per didelių žvejybos kvotų ir užteršimo“, - sakė jis.
Kadangi nebeliko labai šaltų žiemų, vandenynų paviršiniai vandenys negali atvėsti ir nusileisti gilyn į vandenyną. O iš gelmės turėtų kilti šilti vandens sluoksniai, turintys daug maisto medžiagų. Yrant jūroje gyvenantiems organizmams ant jos dugno kaupiasi nitratų, fosfatų ir kitų druskų nuosėdos. Gelmėje šios medžiagos lieka nepanaudotos, tuo tarpu vandens paviršiuje, esant aukštai temperatūrai ir veikiant saulės šviesai, jos užtikrina chlorofilo fotosintezę kai kuriuose mažiausiuose vienaląsčiuose organizmuose. Būtent dėl tokių neorganinių medžiagų, kaip druskos, transformacijos į organinius elementus atsiranda gyvybė, rašo „La Repubblica“.
Tai, kas vyksta žemėje susidariusioje grandinėje „žolė – žoliaėdžiai – mėsėdžiai, arba plėšrūnai“, kartojaisi – arba turėtų pasikartoti – ir vandenynuose. Zonose, kurias palydovai fiksuoja kaip žalias, vienaląsčiai dumbliai maitina didesnius ir sudėtingesnius organizmus, net banginius. Tačiau vandenynų viduryje, toli nuo upių, kurios bet kuriuo atveju atplukdo kokių nors maisto medžiagų, tegu ir užterštų, žiočių, NASA palydovas kasmet fiksuoja vis labiau besitraukiančias žaliąsias zonas.
Nelikus chlorofilo nutrūko visa maisto grandinė, iš mėlynųjų vandenyno zonų vieną po kito išstūmusi visas gyvūnijos rūšis. „Dykumų zonų vandenynuose plėtimasis susijęs su vandens paviršiaus temperatūros didėjimu - rašo jūros ekologas Jeffrey Polovina. - Šis reiškinys labai sparčiai plinta, ypač Šiaurės Atlante. Tačiau nė vienas baseinas negalės išvengti šio fenomeno, išskyrus pietinius Indijos vandenyno rajonus“.
Kiekvienais metais mėlynųjų dykumų zona padidėja vidutiniškai 800 tūkstančių kvadratinių kilometrų – tai maždaug Turkijos plotas. Pagal vieną iš kovos su vadinamuoju „šiltnamio efektu“ strategiją vienaląsčių dumblių populiaciją planuojama didinti sotinant vandenynus geležimiir maistingosiomis druskomis. Spartindami fotosintezę mokslininkai tikisi, kad dalis dumblių sugers vandenyje esantį anglies dvideginį, taip padėdami valyti atmosferą nuo „šiltnamio dujų“, kurios, kaip manoma, yra svarbiausias veiksnys, lemiantis globalinį atšilimą, rašo „La Repubblica“.
