Čepaitė

Gera naujiena prieš Velykas – kiaušiniai nekenksmingi, tad tradicinį pavasario šventės valgį bus galima kimšti be baimės, kad užkalkės kraujagyslės ar sustos širdis. Tik įdomu, kodėl tas vajus prieš kiaušinius išvis buvo pakeltas? Kas privertė mus galvoti, kad jie kenkia sveikatai? Ir kiek dar modernių beprotybių bus sukelta be jokios sukėlėjų atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus? Tikiuosi, kad gera žinia apie kiaušinius, nėra pritaikyta specialiai Velykoms.

Neseniai lankydamasi Lietuvoje išgirdau įdomų klausimą – ar bendrauju su emigrantų elitu? Atsakiau, kad kaip Lietuvoj taip ir Anglijoj bendrauju su žmonėmis, su kuriais man įdomu, nežiūrėdama, kokiai klasei jie priklauso ar patys save priskiria. Tačiau klausimas apie emigracijos elitą privertė susimąstyti.

Kaip jūs švenčiate tarptautinę laimės dieną? Nešvenčiate? Nieko apie tai negirdėjote? Tad įsidėkite į galvą – 2012 metais Jungtinių Tautų Genaralinė asamblėja kovo 20-ąją paskelbė Tarptautine Laimės diena. Tad švęsti privalu. Tik nežinia kaip. Gal leisti į orą balionus su šypsenėlėmis ant šono? O gal vaikščioti visą dieną išsišiepus? O gal įsigyti dar vieną knygą, kurioje mokoma, kaip per 10 sekundžių tapti laimingu? Neseniai sutikau vieną pažįstamą, kurios buvau nemačius beveik metus.

Lietuva gyvena karo nuotaikomis. Kiek kartų skambinau artimiesiems ir draugams, tiek kartų teko atkalbėti vyresniuosius, kad nekauptų druskos ir kruopų atsargų, o jaunesniuosius, kad nesikarščiuotų svarstydami, ar emigruoti, ar kovoti. Net mano anglakalbiai draugai susijaudino ir visą savaitę, išgąsdinti prezidentės Grybauskaitės komentarų, klausinėja, kas Lietuvoje dedasi.

Kartais pati savęs klausiu, ko lietuviai labiausiai nekenčia. Žmogžudžių ir prievartautojų? Gėjų? Žydų? Ar tam tikrą amžiaus ribą peržengusių, liaudiškai „klimaksinėmis“ vadinamų moterų? Panašu, kad lietuvių sąmonėje - ne tik vyrų, bet ir pačių moterų - labai aiškiai nubrėžta riba, nuo kada moteriai privalu nustoti egzistavus. Ir ne tik kaip moteriai. Ji neturi maišytis darbo rinkoje - po penkiasdešimties, jei esi bedarbė, darbo nebegausi, o jei dirbi – karjeros laiptais nebekilsi.

Kai lietuviškoj žiniasklaidoj pamatau pranešimus, kad emigrantai masiškai grįžta į Lietuvą, pamanau, kad ir man jau laikas atgalios traukti. Ką aš Anglijoj pasiekiau? Namų neuždirbau, turtingo vyro neradau, į tarptautiniu mastu garsios žurnalistės ar rašytojos aukštumas neužkopiau. O Lietuvoj? Lietuvoj net prezidente galėčiau būti! Būkim biedni bet teisingi, kaip sakydavo mano amžiną atilsį tėtis, ir pripažinkim sau, kad nepalyginamai geriau negu Lietuvoj dauguma emigrantų čia negyvena.

Ką tokio pastarąją savaitę Britanijos ministras pirmininkas pasakė, kad ant jo taip supyko lietuviai emigrantai? Ir dėl ko taip sujudo Lietuvoje likusieji, piktdžiugiškai teigdami – išspirs jus vieną dieną, galėsit eiti šunims šėko pjauti. Akivaizdu, Cameronas norėtų, kad šalies fabrikuose darbuotųsi daugiau britų ir mažiau lietuvių. Bet nejaugi jis nesupranta, kodėl yra taip, o ne kitaip. Matyt, pats laikas man pirštis Cameronui į patarėjas, išduočiau jam paslaptį.

 Neseniai britai išplatino pranešimą, kad Britanijoje pagausėjo prekybos žmonėmis aukų. Tiesą sakant, nieko naujo; prekybos žmonėmis, tarp jų ir vaikais, tema kartais “papuošia” laikraščių puslapius, ir greit dingsta. Tačiau tai, kad aukų iš Lietuvos praeitais metais pagausėjo beveik dvigubai, įdomus faktas. Kaip pagrindinė priežastis, kodėl žmonės tampa prekybos aukomis, paprastai nurodomas skurdas.

Prieš keletą metų tauta diskutavo ir ūžė dėl Lietuvos kvapo. Turiu galvoje buteliuką, demonstruotą pasaulio turizmo mugėse, su kanalizacijos kvapsniais dvelkiančiu skysčiu. Ir štai - atėjo laikas pristatyti Lietuvos skonį - t.y. parodyti, ką valgom ir ką geriam. Išvilkti nacionalinę virtuvę į dienos šviesą – rizikingas reikalas. Ypač tokią, kuri, jeigu tikėtume, ką sako estai, priskiriama prie blogiausių pasaulyje.

Tėvas yra smurtaujantis pabaisa, nuo kurio moterį su vaikais turi ginti valstybė, arba minkštakūnis pilvotas kvailys, iš kurio galima pasijuokti – regis toks tėvo įvaizdis vyrauja šiandieninėje žiniasklaidoje ir masinėje kultūroje. Beje, Britanijoje neseniai atlikta apklausa parodė, kad viena iš dešimties moterų vietoj konkretaus tėvo renkasi spermos banką. Šiuolaikinėj visuomenėj normalaus vaidmens tėvui nepalikta – jis arba nevykėlis, arba tuščia vieta. Nežinau, ar Anglija.

Gal Anglija.lt skaitytojams pasirodysiu tikra monstrė, bet šnekos apie vaikus ir kūdikėlius man niekada nebuvo įdomios, o perdėtas alpėjimas dėl jų gerovės – įtartinas. Ypač dabar, kai per šimtmečius susiklostęs šeimos modelis ardomas ir vaikai imami traktuoti kaip visuotinė nuosavybė, kurią galima perskirstyti, padalinti, perduoti tiems, kas ta nuosavybe geriau pasirūpins. Ypač keista, kai apie vaikų gerovę ima rėkauti tradicinę šeimą aršiai atakuojantys asmenys.

 Jei per pusę metų nesusirasi darbo, neteksi bedarbio pašalpos. Jei neišmokai angliškai, neteksi bedarbio pašalpos. Jei norėsi gauti socialinį būstą, teks įrodyti, kad toje vietovėje išgyvenai ne trumpiau nei kelis metus. Bus ribojamos pašalpos ne Britanijoje gyvenantiems imigrantų vaikams. Nėra dienos, kad nebūtų kalbama apie imigracijos sukeltas problemas ir kaip jas spręsti. Tų problemų nereikia nė vardinti, Anglija.lt skaitytojai jas puikiausiai žino.

 Šitiek košės dėl nelietuviškų pavardžių rašymo nebuvo privirta per visą lietuvių raštijos metą. Internetiniai lietuviški tinklapiai pilni w ir x , nors lietuvių kalbos taisyklės nelietuviškas raides vartoti griežtai draudžia. Tarkim, jog tai, kad visi rašo, kaip netingi, ir kad taisyklės vieniems egzistuoja, bet kitiems - ne, yra smulkmena, tačiau tai, kad dėl lenkų pavardžių lietuvinimo atsiprašinėjo net ministras, jau rimta.

Pristatome pokalbius su žmonėmis, kurie yra vienaip ar kitaip susiję su portalu Anglija.lt. Būtent šių žmonių darbas turėjo įtakos tam, kad Anglija.lt daugelį metų yra populiariausia lietuvių emigrantų žiniasklaidos priemonė. Dažnai Anglija.lt darbuotojai lieka „už kadro“, todėl pagalvojome, kad visiems bus įdomu iš arčiau susipažinti su mūsų kolegomis ir draugais. Kad liktume kiek įmanoma nešališki, parengti pokalbius paprašėme pas mus praktiką atlikusios žurnalistikos studentės Rasos.

Turbūt teko girdėti labai sklandžiai sudėtą posakį – „jei biednas, tai ir durnas, jei durnas, tai ir biednas“. Nežinau, ar tai tiesa, bet tame „biednumo-durnumo“ rate būti niekas nenori. Net aš. Tad jei pasitaiko kas pažada išmokyti, kaip praturtėti – valio. Ir ypač jeigu pamokos už dyka. Labai lietuviška, ar ne? Vieną dieną mano elektroninio pašto dėžutę pasiekė laiškas apie seminarą, kuriame bus mokama, kaip pagerinti savo finansinę būklę.

Anglai skambina pavojaus varpais dėl šalyje sparčiai augančio gimstamumo, ir baiminasi, kad greitai Britanija taps tankiausiai gyvenama šalimi Europoje. Lietuva irgi skambina pavojaus varpais, bet dėl visiškai priešingų priežasčių - dėl gimstamumo nuosmukio ir žmonių skaičiaus šalyje mažėjimo. Ir ką, ir vėl dėl visko kaltos moterys? Dar ne taip seniai, praeito amžiaus vidury, dėl to, kiek ir kur moterys gimdo, niekas isterijų nekėlė.

Nežinau, gal kam kada nors gyvenime ir pasisekė už 5 svarus nusipirkti bilietą į Lietuvą. Man – ne. Bet šventai tikiu, kad „Ryanair“ suteikia tokią galimybę, tik ne man, nelaimėlei. Čia kaip su loterija – užtenka parodyti vieną besišypsantį milijono laimėtoją ir dešimt milijonų būsimų nelaimėtojų puls pirkti bilietus. Užtenka kam nors padžiūgauti, jog pigiai suskraidė į Lietuvą, ir tautiečiai užgula „Ryanair“ tinklalapį, irgi ieškodami tos laimingos progos. Neradę keikiasi.

Visai neseniai gavau žinią su prierašu „ribotam naudojimui" ir kadangi nesu pasirašiusi įsipareigojimo neviešinti vadinamųjų valstybės paslapčių, tai gautą žinią pranešu visiems - joje teigiama, kad Lietuvoje jau net nebe trys, o du milijonai gyventojų. Tiesa tai ar ne, spėliokit patys. Man įdomiau tai, kad populiariausia emigracijos kryptis išlieka JK.

Ar teko kada traukiny, o dar baisiau, lėktuve sėdėti greta pusantro šimto kilogramų sveriančio žmogaus? Man teko, ir jaučiausi tarsi į kampą įspraustas triušelis, nors toli gražu nepriklausau pačių mažiausiųjų ir skriaudžiamiausiųjų klasei. Bet prieš tą vis platesnės erdvės ir vis daugiau teisių reikalaujančią “svorio kategoriją" aš iškart pakeliu rankas. Nes jie vargšai. Kaip alkoholikai ar narkomanai.

Nesiaiškinsiu, kas teisus, ir kas ne. Ir ne todėl, kad neturėčiau šiuo klausimu nuomonės. Turiu labai aiškią, nes teko sutikti Venckienę Londone su sūnum ir globotine, ir mergaitės prisirišimo prie tetos tik aklas būtų nepastebėjęs. Tai, kad Lietuvos teisėsauga akla, visi žinome. Tačiau kodėl tyli politikai ir kodėl iš prezidentūros ateina raminimas, kad politikai neturėtų kištis. Prezidentė pačiulbėjo, kad smurto naudoti pries vaiką negalima, bet juk ir toliau smurtaujama.