Nesiaiškinsiu, kas teisus, ir kas ne. Ir ne todėl, kad neturėčiau šiuo klausimu nuomonės. Turiu labai aiškią, nes teko sutikti Venckienę Londone su sūnum ir globotine, ir mergaitės prisirišimo prie tetos tik aklas būtų nepastebėjęs. Tai, kad Lietuvos teisėsauga akla, visi žinome. Tačiau kodėl tyli politikai ir kodėl iš prezidentūros ateina raminimas, kad politikai neturėtų kištis. Prezidentė pačiulbėjo, kad smurto naudoti pries vaiką negalima, bet juk ir toliau smurtaujama. Jei ne fiziškai, tai psichologiškai, laikant ją nuolatinėje įtampoje, jog bet kada gali būti išplėšta iš savo namų ir mylinčios aplinkos. Jei nepavyksta fiziškai atimti, gal štai tokiu būdu siekiama ją paveikti, kad mergaitė išprotėtų ir negalėtų liudyti teisme dėl pedofilijos?
Jau vien nepaprasto aršumo ataka prieš pagrindinę liudininkę rodo, kad kažkas ten tikrai buvo. Ir gal buvo ne vien pedofilijos faktas, bet ir užsakyti nužudymai. Jūs paklausit, kas toks galingas? Pedofilija ne vien iškrypėliškas geismų tenkinimas, pedofilija yra didelis biznis, ypač kai tvirkinamieji veiksmai filmuojami, o įrašai pardavinėjami. Amerikoje jau pripažįstama, kad vaikų pornografija pastaruoju metu neša milijardinius pelnus ir yra sparčiausiai besivystantis internetinis verslas.
Iš namų plėšiamos mergaitės problema jau paskendo mele. To melo tiek, kad niekas nebeturi nei laiko, nei galimybių suvokti , kur tiesa. Tačiau kiek tas melo katilas bebūtų verdamas pasitelkiant melagingus pasakojimus skleidžinačius “specialiuosius" liudininkus (turbūt reikėtų stebėti, kas su tuo “specialiuoju" vėliau nutiks, juk gali dingti iš akiračio, nes Mauro darbą jis padarė, o naudos iš to nedaug), tačiau toji gausiai palieta melų jūra nepajėgia užlieti keleto esminių klausimų. Kodėl mergaitę, dėl kurios saugumo globėjos namuose niekada nekilo jokių klausimų reikia perduoti į apsaugininkų saugomą, (matyt, dėl galimo pavojaus) nežinia kur esančią gyvenamąją vietą, moteriai (mamai), kuriai gali būti pateikti įtarimai pedofilijos byloje, kurioje mergaitė laikoma nukentėjusiaja. Vadinasi pagrindinę liudininkę atiduoti į galimos nusikaltėlės rankas. Lietuviškiems teismams tai atrodo visiškai teisinga.
Šioje situacijoje vienintelis ginklas viešumas – gerai, kad filmuojama ir viešinama, o realų vaizdą melais iškreipti gerokai sunkiau. Internete pasklidęs vaizdas net ir tuos, kurie traukė sentimentalią “mamos ir vaiko" dainelę privertė atsitokėti. Beje, klausimas, kodėl savo veiksmų nefilmuoja prievartos akto vykdytojai? Ar nebijo, kad paskui gali būtent jie būti patraukti atsakomybėn dėl smurto prieš mergaitę? Nejaugi yra įsitikinę, kad svarbiausia išplėšti mergaitę iš namų, o jau tada teismai vis vien juos išteisins? Kita vertus, po to, kai mergaitė bus paimta, kilus triukšmui gali nutikti taip, kad būtent vykdytojų galvos bus paaukotos - atleis iš pareigų, išmes iš darbo už nustatytus pažeidimus. Tegu ieško teisybės, jei dar turės ūpo ir pinigų advokatams.
Bet grįšiu prie pradinio klausimo – kodėl nesinori būti lietuve. Dėl to prakeikto mūsų visų nuolankumo, baimės ir susitaikymo. Politikai memlena, kad jie neturi teisės kištis, prezidentė išmeta į viešumą viešųjų ryšių patarėjų nudailintą frazę, vaikų teisių specialistė desperatiškai įsikandusi laikosi minties, kad nesvarbu kokia mama, vis vien mama. Kiekvienas, kas ką nors šioje situacijoje galėtų pakeisti, susikūrė savo smulkų melą, siekdami pateisinti savo abejingumą, išlaikyti savo postą, užglaistyti savo baimę. Belieka paprasti žmonės. Lieka tie, kurie, kai valdžiažmogiams jų veiksmai nepatinka, išvadinami patvoriniais ar runkeliais. Bet jeigu tie patvoriniai ar runkeliai sugebės išsaugoti mergaitę globėjos namuose, tada ir aš didžiuosiuosi esanti ne prezidentinės, ne parlamentinės, ne teisine ar demokratine save vadinančios valstybės, o patvorinių lietuvė.
Zita Čepaitė
