Gal Anglija.lt skaitytojams pasirodysiu tikra monstrė, bet šnekos apie vaikus ir kūdikėlius man niekada nebuvo įdomios, o perdėtas alpėjimas dėl jų gerovės – įtartinas. Ypač dabar, kai per šimtmečius susiklostęs šeimos modelis ardomas ir vaikai imami traktuoti kaip visuotinė nuosavybė, kurią galima perskirstyti, padalinti, perduoti tiems, kas ta nuosavybe geriau pasirūpins.
Ypač keista, kai apie vaikų gerovę ima rėkauti tradicinę šeimą aršiai atakuojantys asmenys. Gal jie žino tokį darinį, kur vaikui augti geriau, negu su gimdytojais, kurie yra susituokę, t.y. vienas kitam viešai įsipareigoję, ir kuriems vaikas yra ne kažkas laikinai duota, o jų genetinio paveldo ir šeimos tradicijų pratęsėjas.
Sutinku, toli gražu ne visos šeimos yra darnios ir puikiai sugyvena. Gausu netobulų šeimų, bet gal tom netobulom šeimom reikėtų padėti, o ne gąsdinti vaikų atėmimu.
Istorija rodo, kad būtent šeima buvo tas bastionas, kurio neįveikdavo jokios valdžios. Kas sovietiniais metais už užuolaidomis užtrauktų langų perdavė savo vaikams Kūčių ir Kalėdų tradicijas, kas išlaikė atmintį apie ištremtus ar miškuose nužudytus giminaičius? Ne valstybės institucijos, ne žiniasklaida, ne mokyklos ir bibliotekos, o šeimos. Gal būtent dėl to atsparumo valdžioms ir valdžiukėms ir jų deklaruojamoms “tiesoms” ir “tiesiukėms” tradicinė šeima pasidarė neparanki?
Atrodo, kad visų šalių politiniai elitai šiuo metu nusitaikė būtent į tai, kas ilgus metus buvo neįveikiama – į stiprią, vieni kitus palaikančią, santarvėj gyvenančią šeimą. Liberalus žodynas nuvertino šeimos vertybes, o įstatymdaviai žvangina įstatymais, grasinančiais tradicinę šeimą paversti nusikaltimo vieta.
Anglijoje reikalavimai tėvams labai griežti ir žinau bent kelias čia gyvenančias lietuvių šeimas, kurioms teko su angliška sistema susidurti. Užtenka vaikams mokykloje pasiskųsti, kad namuose juos bara ar, neduok Dieve, pliaukšteli per užpakalį arba nedraugiškiems kaimynams šnipštelti, kad vaikai namuose buvo palikti vieni, lauk socialinių tarnybų vizito. Aišku, dėl vieno ar poros pranešimų niekas vaikų neatima, tačiau šeima stebima, tėvai gyvena baimėje, jie visiškai nustoja vaikus drausminti ar iš jų ko nors reikalauti, palikdami tai mokyklai.
Ar tokia tvarka ateis ir į Lietuvą? Ar neatsitiks taip, kad nuo tėvų smurto ginami vaikai bus atiduoti instituciniam smurtui? Anglijoje labai populiari globėjų sistema, kai iš probleminės šeimos paimtas vaikas atiduodamas globoti kitiems. Neseniai paaiškėjo, kad yra globotinių, kurie iš vienos šeimos į kitą buvo mėtomi kas keli mėnesiai? Ar tai ne smurtas? Bet institucijos, skirtingai nuo tėvų, išgali pasisamdyti viešųjų ryšių specialistus, kurie išaiškins, kad visa tai dėl vaiko gerovės.
Manęs tėvai neleido nei į spaliukus, nei į pionierius. Aš norėjau, nes jie eidavo į žygius, degindavo laužus, važiuodavo į pionierių stovyklas. Mano antisovietiškai nusiteikusiems tėvams šios organizacijos buvo komunistinės ideologijos diegimo institucijos. Kadangi nepaklusau ir įstojau slapta, gavau diržu per užpakalį. Mano meilės tėvams, kaip ir jų meilės man, tai nesumažino, tačiau pritaikius dabartinę smurto sampratą, iš tokių tėvų būčiau buvusi atimta. O gerai pakabinti liežuviai būtų įrodę, jog tai vaiko labui.
Gerai, kad komunistai iki tiek neprisigalvojo, o būtų visus antisovietiškai nusiteikusių tėvų vaikus išmėtę po “teisingas” šeimas ir būtume išaugę “visada pasiryžę”.
Zita Čepaitė
