Visai neseniai gavau žinią su prierašu „ribotam naudojimui" ir kadangi nesu pasirašiusi įsipareigojimo neviešinti vadinamųjų valstybės paslapčių, tai gautą žinią pranešu visiems - joje teigiama, kad Lietuvoje jau net nebe trys, o du milijonai gyventojų. Tiesa tai ar ne, spėliokit patys. Man įdomiau tai, kad populiariausia emigracijos kryptis išlieka JK. Tad ką tokio turi Anglija, ko neturi Lietuva?
Turbūt daugelis kaip pagrindinę Anglijos patrauklumo priežastį įvardintų tai, kad anglai neturi Kubiliaus. Mano galva, manyti, kad visų bėdų šaltinis yra Kubilius, labai ribotas požiūris. Anglai savo ministro pirmininko, irgi konservatoriaus, nemėgsta ne ką mažiau. Tačiau visų šunų ant jo nekaria.
Iš dalies galima sutikti, kad ko neturi Lietuva, bet turi Anglija – tai sugebėjimas visų problemų nesuvesti į vieną asmenį. Anglai nors ir kritikuoja Camerono politiką, teigia, kad jis atitrūkęs nuo liaudies, bet nedaro iš jo atpirkimo ožio.
Lietuvoje atpirkimo ožys būtinas. Kaipgi be jo? Jis bus atrastas, įvardintas visos valstybės pūliniu, bus atakuojamas spaudoje. Toji sovietmečiu išpuoselėta psichologinio ir moralinio palaužimo taktika Lietuvoje naudojama masiškai. Kitaip nei galios struktūrų viršūnėlėse sėdintys mąstantis ir savo nuomonę viešai reiškiantis žmogus bus linksniuojamas ir vainojamas, kol galiausiai nutildomas.
Anglijoje nuomonė gerbiama ir net jei su ta nuomone nesutinkama, iš nuomonę reiškiančio asmens nesityčiojama. Be to, žmonės čia labiau gerbia save, ir todėl labiau gerbia ir kitą. Mat pagarba sau ir pagarba kitam yra susisiekiantys indai ir senkant vandeniui viename, jis senka ir kitame.
Lietuvoj abipusės pagarbos santykį, be kurio sveika visuomenė neįmanoma, pakeitė pataikavimas aukščiau stovintiems ir panieka žemiau esantiems. Štai kodėl turtus susikrovę ar įtakingas pozicijas užėmę asmenys tiesiog dreba, kad gali tai prarasti – jie žino, kad iš karto atsidurs pragare, kurį patys sukūrė - paniekos bei saviniekos zonoje. Jiems neįmanoma suprasti, kaip galima dirbti valytoja ir gerbti save, ir gerbti save labiau, negu prieš viršininką drebantis ir pataikūniškai iš kiekvieno kvailo, bet iš aukščiau drėbto juokelio kikenantis klerkas.
Dar vienas lietuviškas pomėgis – murdytis skandaluose vienu skandalu bandant uždengti kitą. To siekiant galimos visos priemonės – melas, išsigalvojimas, informacijos iškraipymas. Kodėl ne, jei baudžiamoji atsakomybė už trukdymą teismui atskleisti tiesą nenumatyta.
Viskas susiję. Taip, kaip žmogaus savigarba yra susijusi su pagarba kitam, taip ir politikų, valdininkų ar teisingumą vykdančių struktūrų požiūris į visuomenę yra tiesiogiai susijęs su visuomenės požiūriu į juos. Visuomenės niekintojams visuomenė spjauna į veidą, ir susikalbėjimo tokia situacija nežada.
Negaliu sakyti, kad skandalų ir apsispjaudymų nėra Anglijos viešajame gyvenime. Yra, bet skirtumas tas, kad skandaluose čia nesimurdoma, juos siekiama išsiaiškinti, o kartais pratrūkusius apsispjaudymus tuoj pat keičia dialogo ieškojimo taktika.
O labiausiai Anglijoje man patinka tai, kaip teisėjai ir advokatai bylos nagrinėjimo metu traktuoja prisiekusius, kaip jie prašo, kad prisiekusieji atkreiptų dėmesį į vieną ar kitą bylos detalę, kaip ragina pagal sąžinės balsą įvertinti viską, ką girdėjo teismo salėje ir vadovaujantis teisingumo kriterijais nuspręsti - kaltas teisiamasis, ar ne.
Ir svajoju, o jeigu Lietuvos teisingumo ministras kuriame nors teismo procese Londone, na pavyzdžiui, kai už lietuvio nužudymą teisiamas kitas lietuvis, pasėdėtų, kaip visas procesas vyksta pamatytų, gal ir jam patiktų, ir gal būtent prisiekusiems atiduotų teisę nustatyti teisiamojo kaltę.
Ir regiu svajonėse, kaip Lietuvos teisėjai pasidėję į šalį savo aroganciją stengiasi suprantama kalba prisiekusiems išaiškinti, kokiu pagrindu kaltina arba gina teisiamąjį.
Bet žinau, kad tai įmanoma tik tokioje valstybėje, kur visuomenė traktuojama ne kaip puspročių minia, o laikoma mąstančių ir atsakingų piliečių bendruomene.
Ak štai, ką tokio turi Anglija, ko neturi Lietuva! Anglijoje į žmones nežiūrima kaip į puspročius.
