Turbūt teko girdėti labai sklandžiai sudėtą posakį – „jei biednas, tai ir durnas, jei durnas, tai ir biednas“. Nežinau, ar tai tiesa, bet tame „biednumo-durnumo“ rate būti niekas nenori. Net aš. Tad jei pasitaiko kas pažada išmokyti, kaip praturtėti – valio. Ir ypač jeigu pamokos už dyka. Labai lietuviška, ar ne?
Vieną dieną mano elektroninio pašto dėžutę pasiekė laiškas apie seminarą, kuriame bus mokama, kaip pagerinti savo finansinę būklę. Girdėjau, kad toks kvietimas pasiekė ir daugiau Londono lietuvių. Seminaras nemokamas, tik ateik ir džiaukis naudingomis žiniomis. Kadangi mano finansinis išsilavinimas nulinis, o jeigu dar pamokys, kaip iš vargšo tapti turtingu – kas gali tuo nesusigundyti.
Žmonių susirinko nemažai, beveik trys šimtai, amžius tarp 25–40 metų, odos spalva proporcingai mišri, kas reiškia, kad noras greitai ir be vargo praturtėti būdingas visų tautų ir rasių atstovams. Ačiū Dievui, tai nėra grynai lietuviška savybė.
Paskaitą organizavusi kompanija remiasi mokymu, kad norint gyventi turtingai, reikia nustoti mąstyti kaip vargšams. Iš pradžių nelabai supratau, ką reiškia mąstyti kaip vargšui; vėliau paaiškėjo, jog rūpintis, kad išlaidos atitiktų pajamas, yra vargšų mąstysena, o gyventi skolinantis – turtingųjų.
Grubiai išdėsčiau, bet iš tiesų visas mokslas ir buvo apie tai – skolinkitės, pirkit nekilnojamąjį turtą, nusipirktus būstus išnuomokit ir gyvenkit keliaudami. Kad skambėtų patraukliau, paskaitininkas atskleidė savo sėkmės istoriją: prieš dešimt metų sunkiai dirbo ir galą su galu durstė, bet po specialių kursų pradėjo verstis nekilnojamuoju turtu ir gyvena kaip inkstas taukuose.
Daugelio akyse užsidegė žiburiukai. Bet maniškėse jie ėmė gesti. Dėl kelių dalykų. Pirma, jau kuris laikas man siutą kelia primygtinis akcentavimas apie pozityvaus mąstymo svarbą ir siūlymas išmesti iš galvos negatyvias mintis. Dažniausiai tai reiškia ne ką kitą, kaip spaudimą viską priimti už gryną pinigą, atsisakyti kritinio mąstymo, palyginimo ir analizės, o pasikliauti tikėjimu ir atsitiktine sėkme. Ir žinoma visokiais „sėkmės formulių“ žinovais, gyvenimo išminties mokytojais ir visokiais guru.
Antra, paskaitininkas buvo pernelyg žavus – simpatiškos išvaizdos penkiasdešimtmetis, šokinėjantis, juokaujantis, besišypsantis, kiekvienos moters svajonės įsikūnijimas, kiekvieno vyro svajonė būti į jį panašiu. Lyg fokusininkas iš kepurės jis traukė įspūdingas dovanas: du tūkstančius svarų kainuojančius trijų dienų kursus už pusę kainos, beveik penkis šimtus svarų kainuojantį knygų apie lengvus ir greitus praturtėjimo būdus komplektą už du šimtus ir t. t
Kokia garantija, kad tuos brangius kursus palankęs ir brangų knygų komplektą įsigijęs, pradėsi gyventi kaip turtingas žmogus? Jokios. Bet niekas apie garantijas neklausė, kursų programa nesidomėjo – pakerėti žavių kalbų bėgo ir griebė kas „papigintus“ kursus, kas „papigintas“ knygas. Nes tokių, kurie nori gyventi su milijonieriais, draugauti su milijonieriais, tuoktis su milijonieriais – būtent tokią ateitį nupiešė žavusis paskaitininkas - skaičius yra beribis.
Beje, vieną iš tų į beveik penkis šimtus svarų kainuojantį komplektą įtrauktų knygų „Rich Dad, Poor Dad“ („Turtingas tėtis, vargšas tėtis“) man teko skaityti. Neįveikiau iki galo, nes nemėgstu stebuklinių pasakų ir nekenčiu paviršutiniško psichologizmo bei abstrakčių kvietimų – laikas veikti, nustokit niurzgėti, imkit likimą į savo rankas, ir pan. Juolab, kad tai žinau už dyka. Iš savo tėvų ir senelių. Tik jie sąžiningai pridurdavo, kad dirbti reikės sunkiai. Ir mokėti teks pačiam. Ir kad skola – ne rona, neužgis.
Zita Čepaitė
