astrofizika

Mokslininkai paskelbė atradę milžinišką juodąją skylę, kurios dydis, regis, prieštarauja šių darinių augimo teorijai. Tyrėjai nurodė, kad ta supermasyvi juodoji skylė, esanti vieno tolimo kvazaro centre, susiformavo praėjus apie 900 mln. metų po Didžiojo sprogimo. Kvazarai yra itin aktyvūs galaktikų branduoliai, kurių spinduliuojama energija yra daug didesnė negu įprastų galaktikų.

Filme aiškia ir suprantama forma pateikiamos astronomijos ir astrofizikos mokslo žinios apie Visatą. Filmo turinys tai virtuali kelionė į saulės sistemos planetas ir už jos ribų. Kelionė prasideda iš mūsų namų – Žemės. Pirmiausiai aplankome artimiausią kaimyną – Mėnulį, nuo Žemės nutolusį 400 tūkt. kilometrų. Jo paviršiuje jau vaikščiojo daugiau nei 10 žmonių. Čia aptinkame nepakitusius astronauto Nilo Amstrongo pėdsakus. Toliau aplankome meilės deivę – Venerą.

Rašytojas fantastas Arthuras C. Clarke`as yra pasakęs, jog labai pažangias technologijas kartais sunku atskirti nuo magijos. Ir Visatoje kai kuriuos objektus bei vykstančius procesus net mokslininkams sunku suvokti protu. Tai – puiki proga, pasitelkus meno įtaigą, pateikti savo hipotezes bei paaiškinimus. Naujojo mokslinio fantastinio epo „Tarp žvaigždžių“ herojai yra juodosios skylės ir hipererdviniai tuneliai į kitas galaktikas, vadinami kirmgraužomis.

Aktyviosios juodosios bedugnės augdamos įgauna fraktalinį apdangalą. Tokia išvada gauta simuliacijoje, atsižvelgiančioje į koreliaciją tarp skysčių dinamikos ir gravitacijos. „Parodėme, kad medžiagai krentant į juodąją bedugnę, šios paviršius reaguoja kaip skystis, o konkrečiai – jis tampa turbulentišku, –sako Allanas Adamsas iš MIT. –Tiksliau, pats horizontas tampa fraktalu.

Radioaktyvios atliekos padėjo pažvelgti į sprogstančios žvaigždės vidų ir išspręsti seną cheminių elementų radimosi kosmose mįslę. Mokslininkai dabar naudoja tokius išmoningus prietaisus, kad net jų metalo laužas padeda spręsti kosmines mįsles… Žvaigždžių branduoliuose jungiamas vandenilis virsta heliu ir išlaisvina energiją. Išsekus vandenilio atsargoms, labai masyvios žvaigždės ima sintezuoti sunkesnius elementus.

Tai – vienas didžiausių ir rečiausių objektų, pastebėtų visatoje. Jo skersmuo Saulės skersmenį viršija 1 300 kartų. Geltonoji hipermilžinė kadaise buvo dvinarės žvaigždžių sistemos narė, tačiau antroji šio tandemo narė atsidūrė taip arti milžinės, kad žvaigždės susilietė paviršiais. Astronomai tvirtina, kad šis atrastas objektas yra unikalus ir gali padėti paaiškinti, kaip sąveikauja žvaigždės. Kad geltonoji hipermilžinė yra tokios būklės, pastebėjo ESO teleskopas VLT.

Palūkėkite… O jos sukasi??? Visatoje, ko gero, nėra nieko įstabesnio ir paslaptingesnio už juodąsias bedugnes. Ta milžiniška jų gravitacija ir sugebėjimas iš savo sūkurio neišleisti net ir šviesos greičiu skriejančių dalelių… Juodosios bedugnės be vargo triuškina bet kokius žmonijos mėginimus jas perprasti. Visas jų paslaptis slepia įvykių horizontas. Kaip jos atrodo? Mokslas to nežino. Juodosios bedugnės sugeria viską, ką išspinduliuoja.

Mažytės sprogstančios juodosios bedugnės (JB), susiformavusios iš Didžiojo sprogimo (DS) gabaliukų, gali paaiškinti, kur slepiasi didžioji visatos masės dalis. Iš JB sukurta bomba neskamba kaip gera mintis. Vien jau visa, kas pernelyg prisiartina suryjančios esybės įvaizdis nieko gero nelemia. Nesinorėtų, kad ji dar ir sprogtų, užliedama karščiu ir šviesa. Tačiau, pasak dviejų JAV astrofizikų, būtent kažkas panašaus yra nutikę – ne dabartiniame kosmose, bet senovėje, DS įkarštyje.

Priminsime, kad dabar po Didžiojo sprogimo praėjo jau 13,8 mlrd. metų. Harvardo universiteto astrofizikas Abrahamas Loebas pareiškė, kad gyvybė mūsų visatoje galėjo susiformuoti po Didžiojo sprogimo tepraėjus vos 15 mln. metų. Dabar visatai – 13,8 mlrd. metų. Išeitų, kad visatoje gyvos būtybės egzistuoja daugiau kaip 13,5 mlrd. metų. O štai Žemėje ji atsirado tik prieš 3,8 mlrd. metų. Nuo planetos susiformavimo tada buvo praėję 700 mln. metų. „Kai visatai buvo viso labo 15 mln.

Europos mokslo tyrimų taryba (European Research Council) moksliniam projektui „BlackHoleCam“ už pirmąją supermasyvios juodosios skylės fotografiją skyrė 14 mln. eurų. Milžiniška suma skirta avansu – pirmąją mokslo istorijoje juodosios skylės fotografiją minėto projekto mokslininkai dar tik mėgins užfiksuoti.

JAV astrofizikai nesutaria, kas ištiks kometą ISON, kai ji ketvirtadienį praskries labai arti Saulės, tačiau dauguma įsitikinę, kad ji suirs. Iš ledo ir kosminių dulkių sudarytos kometos yra prieš milijardus metų vykusio žvaigždžių ir planetų formavimosi proceso liekanos. Kai kometa priartėja prie karštos žvaigždės, tokios kaip Saulė, jų branduoliai gali visiškai išgaruoti arba subyrėti.

Kai kas nors paklausia, koks yra pats keisčiausias objektas visatoje, atsakymas būna praktiškai vienbalsis: juodoji bedugnė. Kodėl? Nes jos užvaldė visų vaizduotę. Be galo tankių, be galo mažų materijos (?) gabaliukų pakanka keistų ir nuostabių minčių įkvėpimui. Jos drumsčia protą. Juodosios bedugnės atrodo tokios keistos, kad kai kurie mokslininkai mano, kad jos išvis neturėtų egzistuoti ir pateikia kitas idėjas apie jų egzistavimą.

„Mano šešerių metų dukra – tikra klausimų mašina, – pasakoja astronomijos naujienų portalo „UniverseToday.com“ naujienų redaktorius Freizeris Keinas (Fraser Cain). – Prieš keletą dienų vežiau ją namo iš mokyklos ir ji pradėjo klausinėti mane apie visatos prigimtį. Viena iš jos „strėlyčių“ buvo „Kokia žvaigždė yra didžiausia visatoje?“ Nesunkiai atsakiau, kad visata – didžiulė, ir žinoti, kuri iš begalės žvaigždžių yra didžiausia, neturime jokių šansų. Bet koks gi čia atsakymas.

1 mlrd. JAV dolerių. Būtent tokia yra didžiausio pasaulyje optinio teleskopo „Thirty Meter Telescope“ Havajuose (JAV) vertė. Net 30 metrų skersmens veidrodis astronomams atvers galimybes žvelgti į sunkiai suvokiamus visatos tolius – net už 13 mlrd. šviesmečių. Didžiausią pasaulyje optinį teleskopą ant vieno iš Havajuose stūksančių ugnikalnių statys Kalifornijos ir Kanados universitetai.

Formuojantis diskinėms galaktikoms, tokioms, kaip mūsų Paukščių Takas, paskutiniai jų stebinančios formos potėpiai padaryti visai neseniai, leidžia manyti naujas tyrimas. Šis atradimas greičiausiai nustebins daugelį mokslininkų, kurie manė, kad tokios galaktikos buvo statiškos daugiau kaip pusę 13,7 mlrd. metų trunkančios visatos egzistencijos, rašo SPACE.com. „Astronomai manė, kad diskinės galaktikos netolimoje visatoje savo dabartinę formą įgavo prieš maždaug 8 mlrd.

Australija penktadienį pristatė didžiulį radijo teleskopą, kuris leis astronomams aptikti tolimas galaktikas ir ypač detaliai tyrinėti visatos gelmes. Australijos „SKA Pathfinder“ teleskopas, įrengtas atokioje Murchisono radijo astronomijos observatorijoje Vakarų Australijos dykumoje, sudarytas iš 36 antenų, kurių kiekvienos skersmuo siekia 12 metrų, praneša naujienų agentūra AFP. 140 mln.

Nealas Stephensonas turi fantastišką sumanymą. Jis įsivaizduoja 20 km aukščio plieninį bokštą, besiremiantį į stratosferos sluoksnius. Tokiame aukštyje orų faktorius, toks svarbus aviacijoje ir kosmonautikoje, būtų nereikšmingas menkniekis. Lėktuvai, užuot leidęsi ir kilę nuo pakilimo takų, švartuodamiesi prie tokių bokštų sutaupytų galybę degalų. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kosminių erdvėlaivių startus į beorę erdvę.

Astrofizikai sukūrė realiausiai atrodantį aukštos rezoliucijos kompiuterinį vaizdo klipą, kuriame pavaizduotas 14 mlrd. metų trukęs visatos vystymasis, nuo Didžiojo sprogimo (angl. Big Bang) iki dabar. Keisčiausia tai, kad visą evoliucijos raidą jie sugebėjo sutalpinti 78 sekundžių įraše. Video klipas buvo sukurtas naudojant modeliavimo įrenginį, pavadinimu „Arepo“. „Arepo“ programinė įranga, „moving mesh“ technologijos dėka, leidžia sukurti detalizuotus skirtingų galaktikų vaizdus visatoje.

2010 metais Tarantulo ūke mokslininkai aptiko keturias milžiniškas žvaigždes, kurių masė – iki 300 kartų didesnė nei Saulės. Paaiškėjo, kad jų masė dvigubai didesnė nei mokslininkų laikyta maksimalia žvaigždėms.

Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto Molėtų astronomijos observatorijoje (MAO) jau penktą kartą vyksta Šiaurės ir Baltijos šalių aukštieji astrofizikos kursai. Šį kartą kursų tema – „Žvaigždžių astrofizikiniai stebėjimai „Gaia“ ir Keplerio kosminių projektų eroje. Šiuo metu labai sėkmingai vykdomas NASA Keplerio kosminio teleskopo projektas, skirtas aptikti kuo daugiau į Žemę panašių planetų prie kitų žvaigždžių ir tyrinėti žvaigždžių virpesius, sakoma VU pranešime.

Žinomas mokslininkas teigė aptikęs įrodymų, kad Visata egzistavo ir prieš Didįjį sprogimą. Profesorius Rogeris Penrose'as iš Oksfordo universiteto teigia, kad koncentriniai ratai, rasti visatos foninėse elektromagnetinėse bangose, pateikia įrodymų apie įvykius, kurie nutiko dar prieš gimstant visatai. Kosminė elektromagnetinė foninė spinduliuotė leidžia mokslininkams pažvelgti į visatą praėjus 300 tūkst. metų po Didžiojo sprogimo.

JAV astronomai pranešė aptikę įrodymų, kad masyvi juodoji skylė kelių milijonų kilometrų per valandą greičiu nesuvokiamo dydžio jėgos buvo tikrąja to žodžio prasme išsviesta iš savo galaktikos. Šis atradimas buvo padarytas naudojant NASA kosminį rentgeno spindulių teleskopą „Chandra“. Harvardo – Smithsono Astrofizikos centro (JAV) astronomai stebėjo neįprastą kosminį reiškinį, kai viena masyvi juodoji skylė susidūrė ir susijungė su kita.

Šiandien Paukščių Takas – gana rami vieta. Mūsų galaktika subrendo, o aktyvumas, stebimas kitose galaktikose, tapo praeities dalyku. Tačiau mokslininkai ilgą laiką manė, kad ši praeitis buvo neramesnė. Naujas tyrimas atrado praeities vaiduoklius, kurie pasireiškia dviem srautais, į kosmosą išsiveržusiais iš Paukščių Tako centre esančios juodosios skylės, rašo LiveScience.com.

Aplink baltųjų nykštukių kategorijai priskirtinas žvaigždes astronomai legendiniu orbitiniu teleskopu „Hubble“ aptiko planetų liekanų, bylojančių, kokia ateitis laukia Žemės bei kitų Saulės sistemos planetų. Saulės transformacijos į baltąją nykštukę metu ji neteks didelės dalies savo masės, o daugelis planetų bus nustumtos į Saulės sistemos pašalius.

Mokslininkai nustatė, kiek turi būti žvaigždė nutolusi nuo savo kaimynių, kad aplink ją esančiame protoplanetiniame diske susiformuotų planetos. Planetos susiformuoja iš plokščių protoplanetinių dulkių ir dujų debesų, kurie sukasi aplink ką tik susiformavusias vėsias žvaigždes. Kitaip tariant, tai yra žvaigždės formavimosi liekanos. Anot planetų formavimosi teorijos, maždaug per milijoną metų dalelės sulimpa ir susiformuoja planetas.

Paslaptis, gaubiantis didžiausios energijos dalelių Visatoje šaltinius, dabar dar pagilėjo, mat mokslininkai vieną jų atmetė, praneša BBC. Dalelių, vadinamų kosminiais spinduliais, energija kartais būna milijonus kartų didesnė nei pasiekiama didžiausiuose dalelių greitintuvuose Žemėje. Astrofizikai mano, kad tokie spinduliai gali sklisti tik iš dviejų šaltinių – supermasyvių juodųjų skylių aktyviose galaktikose ar taip vadinamų gama spindulių pliūpsnių.

Naujo astrofizikų tyrimo rezultatai užminė dar didesnę tamsiosios medžiagos mįslę: netikėtai paaiškėjo, kad mūsų Saulės kaimynystėje nebeliko jokių tamsiosios medžiagos pėdsakų. Tamsioji medžiaga yra viena didžiausių mūsų laikų kosminių paslapčių. Mokslininkai mano, kad ši nematoma, tik netiesiogiai aptinkama medžiaga sudaro iki 80 proc. visos Visatos medžiagos.

Galime lengviau atsikvėpti – su mažomis juodosiomis skylėmis, kurios gali nepastebėtos klajoti po kosmosą, susidūrusi Žemė liktų nenukentėjusi. Įvairūs modeliai leidžia manyti, kad netrukus po Didžiojo sprogimo medžiaga susmuko į juodąsias skyles. Mažiausios iš jų, vadinamos pirmykštėmis juodosiomis skylėmis, turėjo jau seniai „išgaravusios“ proceso, vadinamo Hawkingo radiacija, metu, rašo NewScientist.com.

Saulę stebinti NASA kosminė observatorija SDO (Solar Dynamics Observatory) nufilmavo kelis milžiniškus plazmos sūkurius Saulės paviršiuje. Britų astronomai savo stebėjimų rezultatus paskelbė internete, praneša  „Space.com“. SDO observatorija stebėjo 2011 m. rugsėjo 25 d. didelę sūkuriuojančią audrą Saulėje, kurios metu dujų viesulai sukosi iki 300 000 km/h greičiu, sakoma pranešime.

Daugiau kaip 3 kilometrų gylyje Viduržemio jūroje numatomas statyti daugiau kaip pusės kilometro ilgio „teleskopas“ turėtų atskleisti naujas Visatos paslaptis. 870 mln. litų kainuosianti jūros gelmių observatorija ieškos Žemę iš kosmoso atakuojančių dalelių, vadinamų neutrinais, rašo telegraph.co.uk.

Visai netoli Saulės sistemos (vos už 25 šviesmečių) esančioje Vegos žvaigždės planetų sistemoje astronomai užfiksavo dviejų didžiulių dangaus kūnų susidūrimą, savo mastu primenantį, kaip spėjama, kadaise įvykusį Žemės susidūrimą su Marso dydžio kūnu, po kurio iš katastrofos nuolaužų susiformavo Mėnulis. Susidūrę Vegos sistemos kūnai suiro ir virto milijardų smulkių nuolaužų sankaupa.

Juodosios skylės yra tamsiausi objektai Visatoje. Dėl jų didžiulės traukos viskas, kas į jas patenka, tuoj pat suyra ir dingsta. Mokslininkai niekuomet nematė juodosios skylės, nes niekas, net šviesa, negali iš jos ištūkti, rašo lifeslittlemysteries.com. Na, beveik niekas. Čia, Žemėje, kvantinės mechanikos vos pradedantys mokytis studentai sužino, kad subatominiame pasaulyje jokios kliūtys nėra neįveikiamos.

Astronomai aptiko dvi mažas galaktikas, kurios, kaip manoma, skrieja aplink Paukščių Tako kaimynę Andromedą. Anot mokslininkų, jos galėtų suteikti naujų žinių apie paslaptingąją tamsiąją medžiagą, rašo SPACE.com. Naujai aptiktos nykštukinės galaktikos, pavadintos Andromeda 28 ir 29, yra dvi iš tolimiausių rastų Andromedos palydovinių galaktikų. Jos nuo Andromedos nutolusios per maždaug 600 tūkst. šviesmečių, o nuo Žemės jas skiria apytikriai 1,1 mln. šviesmečių.

Naujas šimtų tūkstančių galaktikų šviesos tyrimas dar kartą patvirtino, kad Albertas Einsteinas buvo teisus. Jo Bendroji reliatyvumo teorija tiksliai numato, kaip šviesa keliauja iš kai kurių tolimiausių Visatos galaktikų telkinių. Naujieji duomenys gauti tyrinėjant šimtų tūkstančių tolimų galaktikų skleidžiamą šviesą. Bendroji reliatyvumo teorija teigia, kad šios šviesos bangos ilgis šiek tiek pakis dėl galaktikos masės.

Netoli galaktikos centro esantys „siūleliai“, skleidžiantys radijo bangas, gali būti įrodymas, jog tamsioji medžiaga egzistuoja, teigia tyrėjai. Manoma, kad tamsioji medžiaga sudaro didžiąją dalį Visatos masės, tačiau jos dar nepavyko iš tiesų aptikti. Dabar mokslininkai teigia maną, kad siūlelių emisijas sukelia vienos su kitomis susiduriančios tamsiosios medžiagos dalelės. Tačiau dar reikia išsamių tolesnių eksperimentų, norint šiuos teiginius pagrįsti arba atmesti.

Pasaulinio garso astrofizikas ir kosmologas Stephenas Hawkingas interviu britų dienraščiui „Guardian" pareiškė, kad tikėjimas rojumi ar pomirtiniu gyvenimu tėra tik pasakaitė mirties bijantiems žmonėms paguosti. Pasak leidinio, žymiausiu mūsų laikų britų mokslininku laikomam 69 metų S. Hawkingui buvo diagnozuota  nepagydoma nervų sistemos regeneracinė liga jam vos sulaukus 21-erių. Iš pradžių medikai manė, kad jis mirs po kelerių metų, nes simptomai tolydžio stiprėjo.

Kosmologai Alanas Koulis (Alan Coley) iš Dalhausio universiteto (Kanada) bei Bernardas Karas (Bernard Carr) iš Karalienės Meri universiteto Londone (Jungtinė Karalystė) yra linkę manyti, jog kai kurios vadinamosios pirmykštės juodosios skylės galėjo būti sukurtos Didžiojo griuvimo (angl. Big Crunch) metu – o šis įvyko prieš įprastai Visatos pradžia laikomą Didįjį sprogimą.

Naudojant ryškiausių kosmose esančių objektų šviesą, sukurtas didžiausias iki šiol trimatis tolimos Visatos praeities žemėlapis. Kadangi praėjo daugybė metų, kol ši tolima šviesa pasiekė Žemę, šis žemėlapis iš esmės yra langas, leidžiantis pažvelgti atgal į praeitį ir pirmą kartą pamatyti, kaip Visata atrodė prieš 11 mlrd. metų, praneša SPACE.com. Paprastai tyrėjai visatos žemėlapius kuria žvelgdami į galaktikas.

Astronomai rado naują besisukančių juodųjų bedugnių, dar žinomų Kerro juodųjų bedugnių pavadinimu, aptikimo būdą. Straipsnio santrauką galima rasti „arXiv.org". Pasirodo, tokios juodosios bedugnės specifiškai poliarizuoja šviesą, kurią skleidžia jos akrecinis diskas. Mokslininkai skaitmeniniu modeliavimu analizavo erdvėlaikio struktūrą, susidarančią apie tipišką Kerro juodąją bedugnę – masyvų besisukantį objektą.

Įprasta manyti, kad žvaigždės – net ir neįprastosios rudosios nykštukės – būna nežemiškai karštos. Tačiau tradicinį žvaigždės vaizdinį gerokai pakoreguoti gali... tik ką atrasta kambario temperatūros rudoji nykštukė. Rudosios nykštukės (angl.„brown dwarfs“), kaip ir įprastos žvaigždės, susiformuoja iš sutankėjimų tarpžvaigždinių dujų ūkuose. Tačiau šio tipo žvaigždės nėra tokios masyvios, kad jose vyktų branduolinės reakcijos.

Hipotetinės kirmgraužos jau suteikė kūrybinio įkvėpimo ne vienai dešimčiai rašytojų – fantastų, kino režisierių, šimtams fizikos teoretikų. Tačiau kazachų fizikams parūpo į šią teorinę problemą pažvelgti kiek kitokiu kampu: kas, jei erdvėlaikio kirmgraužos jungtų ne šiaip bet kokius Visatos kontinuumo taškus, o, pavyzdžiui, žvaigždes? Ar tokių „tunelių“ į sistemas apjungtos žvaigždės tarpusavyje būtų susijusios labiau nei Siamo dvyniai? Kirmgraužas reikėtų įsivaizduoti kaip savotiškus erdvėl...

Mokslininkai, naudodamiesi ką tik sudarytu kosminės foninės spinduliuotės pasiskirstymo žemėlapiu ir Pietų ašigalio teleskopu (SPT), atrado kol kas didžiausią galaktikų spiečių, kuriame susitelkę šimtai galaktikų ir maždaug 800 trilijonų žvaigždžių. Didžiulis spiečius išliko nepastebėtas, kol su SPT dirbantys mokslininkai pradėjo analizuoti gravitacinius kosminės foninės mikrobangų spinduliuotės iškraipymus.

Rugsėjo 12-21 d. Kinijos sostinėje Pekine vykusioje 4-ojoje tarptautinėje astrofizikos ir astronomijos olimpiadoje Lietuvos mokiniai pelnė visų spalvų medalius, pranešė Švietimo ir mokslo ministerija. Aukso medalį laimėjo Rimas Trumpa, šiemet baigęs Rokiškio Romuvos gimnaziją, (mokyt.

Didžiuliu greičiu besisukančios pulsuojančios žvaigždės gali būti naudojamos kaip tiksliausi Visatos laikrodžiai, nes pavyko paaiškinti, kaip jos sukasi. Astronomai jau seniai tikėjosi šias pulsarais vadinamas žvaigždes panaudoti kaip laikrodžius, tačiau nedideli jų sukimosi dažnių nukrypimai neleido šiems planams virsti tikrove. Tačiau naujas atradimas galėtų leisti šioms viltims išsipildyti, rašo portalas SPACE.com.

Amerikietė astrofizikė Džil Tarter (Jill Tarter) yra SETI programos direktorė: šioje programoje dalyvaujantys mokslininkai jau 50 metų klausosi signalų iš kosmoso, ieškodami tokių, kuriuos galėtų siųsti kitos civilizacijos. Apie kol kas nevaisingų paieškų prasmę su ja kalbėjosi vokiečių žurnalistai. - Kaip jums pačiai kilo noras aptikti nežemišką civilizaciją? - Kadaise man į rankas pateko NASA studija, kaip būtų galima aptikti nežemiškų būtybių pėdsakus. Šiuo reikalu iškart susižavėjau.

Astrofizikai, jau daugiau nei 5 metus tyrinėdami Visatos reliktinį spinduliavimą, aptinka paslaptingą „tamsųjį srautą“. Kol kas šis srautas niekaip „nelimpa“ prie dabartinių astrofizikos žinių apie regimąją Visatą, todėl mokslininkai iškėlė hipotezę, jog tai galėtų būti kitų – paralelinių Visatų – poveikio sukeltas spinduliavimas. Mokslinio tyrimo autoriai tyrinėjo WMAP zondo (Wilkinson Microwave Anisotropy Probe) pateiktus duomenis.

Pagaliau nusprendę įminti į raudonąsias milžines virstančių žvaigždžių paslaptis, mokslininkai susidūrė su kiek netikėta realybe – lauktų atsakymų ne tik kad negavo, bet atsirado dar daugiau paslapčių. Kalbama apie paslaptingus Saulės tipo žvaigždžių šviesumo intensyvumo pokyčius, kurie įvyksta trečdalyje visų į raudonąsias milžines virstančių žvaigždžių gyvavimo pabaigoje. Per pastaruosius dešimtmečius astronomai iškėlė dvi logiškiausias teorijas, aiškinančias šią mįslę.