Netoli galaktikos centro esantys „siūleliai“, skleidžiantys radijo bangas, gali būti įrodymas, jog tamsioji medžiaga egzistuoja, teigia tyrėjai.
Manoma, kad tamsioji medžiaga sudaro didžiąją dalį Visatos masės, tačiau jos dar nepavyko iš tiesų aptikti.
Dabar mokslininkai teigia maną, kad siūlelių emisijas sukelia vienos su kitomis susiduriančios tamsiosios medžiagos dalelės. Tačiau dar reikia išsamių tolesnių eksperimentų, norint šiuos teiginius pagrįsti arba atmesti.
Nuo pat jų atradimo 9 dešimtmetyje, siūleliai astronomams buvo paslaptis. Žinoma, kad tai intensyvaus magnetinio lauko sritys, be to, jie skleidžia aukšto dažnio radijo bangas, kartais – stebinančiu intensyvumu.
„Apie šiuos objektus yra daugybė literatūros, taip pat yra keletas idėjų, kas galėtų sukelti jų emisijas, tačiau atvirai, niekas to tikrai nežino“, – teigia Fermi nacionalinės greitintuvo laboratorijos („Fermilab“) astrofizikas ir tyrimo bendraautorius Danas Hooperis.
Vienas iš šios emisijos paaiškinimų galėtų būti reiškinys, vadinamas sinchrotrono radiacija, susidarantis tuomet, kai krūvį turinčios dalelės greitinamos magnetiniame lauke. Taip pat yra keletas galimų emisijos paaiškinimų, nesusijusių su tamsiąja medžiaga. Tai vadinamieji astrofizikos mechanizmai.
Dabar D. Hooperis ir jo kolegos mano, kad elektronai, susidarantys, kai didelės energijos tamsiosios medžiagos dalelės susiduria vienos su kitomis, gali sukelti sinchrotronų radiaciją, fiksuojamą čia, Žemėje.
Anot D. Hooperio, ši mintis šovė tyrimo bendraautoriui Timui Lindenui. Ji gali paaiškinti „daugybę skirtingų siūlelių emisijose stebimų ypatybių“, ko nesugeba kasdieniškesni „astrofiziniai“ modeliai.
„Vienas dalykas, kurį ji paaiškina, yra tai, kad siūleliai, esantys arčiau galaktikos centro, yra ryškesni nei esantys toliau. Mes sakytume, kad taip yra dėl to, kad artėjant prie galaktikos centro, daugėja tamsiosios medžiagos. Tai pateikia natūralų paaiškinimą“, – „BBC News“ sakė D. Hooperis.
Tyrėjų sukurtame modelyje elektronai visuose tirtuose siūleliuose turėtų turėti daug energijos – nuo 5 iki 10 mlrd. elektronvoltų.
„Klausimas būtų toks: kodėl visuose šiuose siūleliuose, kurie skiriasi įvairiosiomis savybėmis, yra elektronų su tiek daug energijos. Tamsioji medžiaga tai lengvai paaiškina – tamsioji medžiaga visur vienoda“, – kalbėjo mokslininkas.
D. Hooperis neseniai taip pat paskelbė tyrimą, kuriame teigia, kad tokios pačios energijos tamsiosios medžiagos dalelės neprieštarauja „Fermi“ kosminio teleskopo duomenims ir pastangoms aptikti tamsiąją medžiagą Žemėje naudojant taip vadinamuosius „tiesioginės detekcijos“ eksperimentus.
„Tai neabejotinai viena iš šio modelio stiprybių, rezultatai atrodo daug žadantys“, – teigė Kalifornijos universiteto astrofizikė Sukanya Chakrabarti.
Vis dėlto, teoriniai modeliai apie medžiagas, kurios niekada nebuvo aptiktos, neišvengiamai naudoja pamatuotus spėjimus ir vertinimus, o jie gali iš esmės nulemti, ar teorija atsilaikys.
