Šiandien Paukščių Takas – gana rami vieta. Mūsų galaktika subrendo, o aktyvumas, stebimas kitose galaktikose, tapo praeities dalyku.
Tačiau mokslininkai ilgą laiką manė, kad ši praeitis buvo neramesnė. Naujas tyrimas atrado praeities vaiduoklius, kurie pasireiškia dviem srautais, į kosmosą išsiveržusiais iš Paukščių Tako centre esančios juodosios skylės, rašo LiveScience.com.
Kitaip nei mūsų rami galaktika, aktyvios galaktikos turi ryškiai švytinčius branduolius, kuriuos maitina supermasyvios juodosios skylės, ryjančios medžiagą ir sužadinančios aplink jas esančias dujas ir dulkes, kurios ima ryškiai švytėti, išskirdamos įvairių bangų ilgio šviesą – nuo regimosios iki rentgeno ir gama spindulių. Aktyvios galaktikos taip pat dažnai į skirtingas puses išspjauna dvigubas čiurkšles – medžiagos srautus, kuriuos, kaip manoma, nukreipia intensyvi magnetinė energija.
Nauji vaiduokliškų gama spindulių srautų įrodymai leidžia manyti, kad Paukščių Tako centrinė juodoji skylė praeityje buvo daug aktyvesnė.
„Šios blyškios čiurkšlės yra vaiduoklis šešėlis to, kas egzistavo prieš milijoną metų. Jie pateikia dar daugiau įrodymų apie aktyvų galaktikos branduolį, buvusį nesenoje Paukščių Tako praeityje“, – teigė Meng Su, Harvardo Smithsono astrofizikos centro astronomas.
Su srautus arba čiurkšles atskleidė NASA „Fermi“ kosminis teleskopas. Jie nuo galaktikos centro tęsiasi 27 tūkst. šviesmečių virš ir žemiau galaktikos plokštumos. Tai pirmosios iki šiol aptiktos tokios gama spindulių čiurkšlės ir vienintelės, esančios pakankamai arti, kad jas „Fermi“ pastebėtų.
Naujai aptiktos čiurkšlės gali būti susiję su paslaptingais gama spindulių burbulais, kuriuos „Fermi“ aptiko 2010 metais. Šie burbulai nuo Paukščių Tako centro tęsiasi 27 tūkst. metų. Tačiau burbulai su galaktikos plokštuma sudaro statų kampą, o gama spindulių čiurkšlės pasvirę 15 laipsnių kampu. Tai gali atspindėti akrecinio disko, supančio supermasyvią juodąją skylę, posvyrį.
„Centrinis akrecinis diskas gali pakrypti, kai jis įvijai juda juodosios skylės link, veikiamas juodosios skylės sukimosi. Taigi magnetinis laukas, esantis diske, verčia čiurkšlės medžiagą judėti pagal juodosios skylės sukimosi ašį, kuri gali nesutapti su Paukščio Tako ašimi“, – aiškino tyrimo bendraautorius Douglas Finkbeineris.
Abu dariniai taip pat formavosi skirtingai. Čiurkšlės atsirado tuomet, kai iš galaktikos centro išsiveržė plazma, judėdama pagal į spiralę panašų magnetinį lauką, kuris laikė ją sutelktą. Gama spindulių burbulus greičiausiai sukūrė karštos medžiagos „vėjas“, sklindantis iš juodosios skylės akrecinio disko. Dėl to jie yra daug platesni nei siauros čiurkšlės.
Ir čiurkšles, ir burbulus palaiko atvirkštinė Komptono sklaida. Šio proceso metu elektronai, judantys šviesai artimu greičiu, susiduria su nedidelės energijos šviesa – radijo ar infraraudonaisiais fotonais. Per susidūrimą fotonų energija padidinama iki gama spindulių dalies elektromagnetiniame spektre.
Tačiau šis atradimas neatsako į klausimą, kada Paukščių Takas paskutinį kartą buvo aktyvus. Minimalų amžių galima apskaičiuoti padalinus 27 tūkst. šviesmečių čiurkšlių ilgį iš apytikrio greičio. Tačiau tai galėjo tęstis daug ilgiau.
„Šios čiurkšlės greičiausiai mirkčiojo ir geso, kai supermasyvi juodoji skylė godžiai rijo ar tik gurkšnojo medžiagą“, – teigė D. Finkbeineris.
Prireiktų milžiniško medžiagos antplūdžio, kad galaktikos centras vėl atgytų. D. Finkbeineris skaičiuoja, kad tam prireiktų maždaug 10 tūkst. kartų daugiau nei Saulė sveriančio molekulinio debesies.
„Į juodąją skylę vienu kartų sugrūsti 10 tūkst. Saulių būtų gana. Juodosios skylės yra netvarkingos valgytojos, taigi dalis medžiagos išsiveržtų lauk ir maitintų čiurkšles“, – tvirtino jis.
