juodosios skylės

Rašytojas fantastas Arthuras C. Clarke`as yra pasakęs, jog labai pažangias technologijas kartais sunku atskirti nuo magijos. Ir Visatoje kai kuriuos objektus bei vykstančius procesus net mokslininkams sunku suvokti protu. Tai – puiki proga, pasitelkus meno įtaigą, pateikti savo hipotezes bei paaiškinimus. Naujojo mokslinio fantastinio epo „Tarp žvaigždžių“ herojai yra juodosios skylės ir hipererdviniai tuneliai į kitas galaktikas, vadinami kirmgraužomis.

Aktyviosios juodosios bedugnės augdamos įgauna fraktalinį apdangalą. Tokia išvada gauta simuliacijoje, atsižvelgiančioje į koreliaciją tarp skysčių dinamikos ir gravitacijos. „Parodėme, kad medžiagai krentant į juodąją bedugnę, šios paviršius reaguoja kaip skystis, o konkrečiai – jis tampa turbulentišku, –sako Allanas Adamsas iš MIT. –Tiksliau, pats horizontas tampa fraktalu.

Palūkėkite… O jos sukasi??? Visatoje, ko gero, nėra nieko įstabesnio ir paslaptingesnio už juodąsias bedugnes. Ta milžiniška jų gravitacija ir sugebėjimas iš savo sūkurio neišleisti net ir šviesos greičiu skriejančių dalelių… Juodosios bedugnės be vargo triuškina bet kokius žmonijos mėginimus jas perprasti. Visas jų paslaptis slepia įvykių horizontas. Kaip jos atrodo? Mokslas to nežino. Juodosios bedugnės sugeria viską, ką išspinduliuoja.

Kalbama ne apie eilines pavienes juodąsias „skylutes“, o apie pragaištingąsias supermasyvias gigantes, kurios paprastai glūdi galaktikų centruose. Kosminės rentgeno spindulių observatorijos „Swift“ stebėjimai byloja, kad beveik 100 tūkst. naujai atrastų rentgeno spindulių šaltinių yra ne kas kita, o „begemotiškosios“ supermasyvios juodosios bedugnės.

Juodosios skylės yra astronomijos pilkieji lokiai: neišvengiamas gamtos darinys, kuris yra didingas ir bauginantis kiekvienai rūšiai. Juodoji skylė susiformuoja, kai vienoje vietoje yra per daug dalykų, todėl tada ji pasiglemžia viską: daiktus ir tą vietą. Trauka dažnai yra lyg vyresnis visatos brolis, kuris visus dalykus traukia vienas prie kito. Juodosios skylės yra vietos, kur gravitacija tampa milžiniška, jog sugeba įtraukti visus dalykus pasitaikiusius juodosios skylės kelyje.

Astronomai skelbia išmatavę vienos iš galaktikų centre tūnančios supermasyvios juodosios skylės sukimosi greitį. Daugiau kaip 3,2 mln. kilometrų skersmens (8 nuotoliai nuo Žemės ligi Mėnulio) neįsivaizduojamai tankus rutulys aplink savo ašį sukasi taip greitai, jog jo paviršius skrieja beveik šviesos greičiu.

Per Heloviną žemėje matome zombius ir vampyrus, tačiau retai susimąstome, kad virš mūsų galvų, danguje, nuolat egzistuoja patys įvairiausi monstrai. Kosmosas yra pilnas baisių reiškinių, pradedant nuo žvaigždžių, kurios išsiurbia kitų kosminių kūnų gyvybę iki didžiųjų juodųjų skylių, kurios yra milijardus kartų didesnės už mūsų saulę.  Taigi, Helovino proga „Yahoo.com“ pateikia šiurpinančių kosmoso monstrų sąrašą.

Astronomai teigia aptikę tai, ko niekada nesitikėjo pamatysią – 12 mlrd. metų žvaigždžių telkinyje, esančiame Paukščių Take, slypinčias dvi juodąsias skyles. Tarptautinė mokslininkų komanda nustebo žvaigždžių spiečiuje „Messier 22“ (M22) pastebėjusi dvi juodąsias skyles, kurių kiekviena maždaug 10–20 kartų masyvesnė nei mūsų Saulė, skelbiama žurnale „Nature“. Šis radinys verčia abejoti didžiąja dalimi žinių apie kamuolinius žvaigždžių spiečius, kurių amžius vidutiniškai siekia 10 mlrd.

Kas atsitiktų, jei visatoje susidurtų dvi supermasyvios juodosios skylės? Kolorado universiteto (JAV) mokslininkai sumodeliavo tokią situaciją superkompiuteriu ir pademonstravo, kas nutinka jas supantiems įmagnetintiems dujų debesims. Tyrėjai tikisi, jog tokie modeliai padės greičiau visatoje aptikti gravitacines bangas.

Nuo to laiko, kai prieš penkis tūkstančius metų žmogus išrado ratą, mūsų keliavimo įpročiai, nors iš pradžių lėtai, bet neišvengiamai kito, ir kuo toliau, tuo greičiau. Arkliai ir vežimai, burės ir kojos – pagrindinės transporto priemonės, dominavusios ištisus tūkstantmečius, pakaitalo susilaukė tik 1804 metais, išradus garo variklį.Poto traukiniai ir garlaiviai teikė neišpasakytą malonumą keliautojams beveik šimtą metų, kol neatsirado vidaus degimo variklis, pagimdęs automobilį.

Kvantinis pobūdis reiškia, kad juodąsias skyles galima apibūdinti dviem skirtingomis fizikos kalbomis – trauka ir kvantine mechanika. ši idėja ne tik padeda pagrindus ilgai ieškotai kvantinės traukos teorijai, bet ir padeda įminti kai kurias paslaptis, supančias šiuos keistus objektus. Juodosios skylės kupinos mįslių. Teorija teigia, kad jos turėtų išnykti ir išskirti pastovios temperatūros šilumą, tačiau niekas nežino, kodėl.

Rytoj NASA planuoja iškelti į orbitą juodosioms skylėms tirti skirtą kosminį teleskopą „nuSTAR“. Trečiadienį iš Kvadžaleino atolo (Maršalo salos) Ramiajame vandenyne 15.30 val. GMT laiku pakilęs JAV bendrovės „Orbital Sciences“ lėktuvas L-1011 „Stargazer“ maždaug 12 000 metrų aukštyje paleis šios bendrovės trijų pakopų raketą „Pegasus XL“ su NASA palydovu „nuSTAR“, pranešė „Space.com“. Raketa ir ją iškelsiantis lėktuvas į paleidimo vietą atgabenti dar praėjusią savaitę, sakoma pranešime.

Mūsų Visata gali egzistuoti juodosios skylės viduje. Tai gali skambėti keistai, bet ji iš tikrųjų tokia teorija gali pateikti paaiškinimus, kaip prasidėjo Visata, ir kodėl ji yra būtent tokia, kokią mes ją matome. Didžiojo sprogimo teorija teigia, kad Visata prasidėjo iš be galo mažo, tačiau begalinio tankio ir temperatūros taško, dar vadinamo singuliarumu, kuris plėsdamasis ir suformavo mūsų Visatą.

Šiandien Paukščių Takas – gana rami vieta. Mūsų galaktika subrendo, o aktyvumas, stebimas kitose galaktikose, tapo praeities dalyku. Tačiau mokslininkai ilgą laiką manė, kad ši praeitis buvo neramesnė. Naujas tyrimas atrado praeities vaiduoklius, kurie pasireiškia dviem srautais, į kosmosą išsiveržusiais iš Paukščių Tako centre esančios juodosios skylės, rašo LiveScience.com.

Paslaptis, gaubiantis didžiausios energijos dalelių Visatoje šaltinius, dabar dar pagilėjo, mat mokslininkai vieną jų atmetė, praneša BBC. Dalelių, vadinamų kosminiais spinduliais, energija kartais būna milijonus kartų didesnė nei pasiekiama didžiausiuose dalelių greitintuvuose Žemėje. Astrofizikai mano, kad tokie spinduliai gali sklisti tik iš dviejų šaltinių – supermasyvių juodųjų skylių aktyviose galaktikose ar taip vadinamų gama spindulių pliūpsnių.

Galime lengviau atsikvėpti – su mažomis juodosiomis skylėmis, kurios gali nepastebėtos klajoti po kosmosą, susidūrusi Žemė liktų nenukentėjusi. Įvairūs modeliai leidžia manyti, kad netrukus po Didžiojo sprogimo medžiaga susmuko į juodąsias skyles. Mažiausios iš jų, vadinamos pirmykštėmis juodosiomis skylėmis, turėjo jau seniai „išgaravusios“ proceso, vadinamo Hawkingo radiacija, metu, rašo NewScientist.com.

Kaip kai kurios juodosios skylės priauga tiek svorio, jog būna milijardus sykių sunkesnės už Saulę? Vaizdžiai tariant, taip atsitinka dėl to, jog medžiagą jos siurbia pernelyg godžiai – net dviem kryptimis išsyk, rašo „Newscientist.com“. Beveik kiekvienos galaktikos centre glūdi po supermasyvią juodąją skylę.

Gali būti, kad po Paukščių Tako galaktiką klajoja šimtai juodųjų skylių atsiskyrėlių, kurių kiekviena sveria keletą tūkstančių kartų daugiau nei Saulė. „Tokias juodąsias skyles atsiskyrėles būtų labai sunku pastebėti“, – teigia astronomė Kelly Holley-Bockelmann iš Vanderbilto universiteto Tenesyje. „Išskyrus, kai ji praryja daug dujų, vienintelis būdas aptikti besiartinančių tokią juodąją skylę – stebėti, kaip jos ypač stiprus gravitacinis laukas išlenkia šviesą, kuri keliauja pro šalį.

Juodosios skylės yra tamsiausi objektai Visatoje. Dėl jų didžiulės traukos viskas, kas į jas patenka, tuoj pat suyra ir dingsta. Mokslininkai niekuomet nematė juodosios skylės, nes niekas, net šviesa, negali iš jos ištūkti, rašo lifeslittlemysteries.com. Na, beveik niekas. Čia, Žemėje, kvantinės mechanikos vos pradedantys mokytis studentai sužino, kad subatominiame pasaulyje jokios kliūtys nėra neįveikiamos.

„Mes žinome, jog apie 23 procentus mūsų Visatos sudaro tamsioji medžiaga, tačiau visiškai neaišku, kas tai yra, – pasakoja Niujorko universiteto (JAV) fizikas teoretikas Maiklas Kesdenas (Michael Kesden). – Yra sugalvota nemažai teorijų, aiškinančių tamsiosios medžiagos prigimtį, tačiau mes manome, jog tamsiąją medžiagą galėtų sudaryti labai mažytės pirmykštės juodosios skylės“. Kuomet daugelis iš mūsų pagalvojame apie juodąsias skyles, iškart įsivaizduojame milžiniškus kosminius darinius, be ...

Naujas tyrimas, kurį atliko Jorko universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkai, leidžia kitokiu žvilgsniu pažvelgti į paslaptingąsias juodąsias skyles. Juodosios skylės yra tokie sunkūs ir kompaktiški kosminiai objektai, jog Einšteinas teigė, kad jie iškreivina erdvėlaikį. Įprasta manyti, kad juodosios skylės suryja viską, kas tik pernelyg priartėja prie šių Visatos siaubūnų.

Teiginiai, kad ateivių kolonijos, kurios gyvena planetose, esančiose giliai juodosiose skylėse, iš tiesų gali būti ne tokie jau nerealūs kaip iš pradžių atrodo, rašo naujienų portalas „Dailymail.co.uk“. Vieno mokslininko teigimu, kai kurios juodosios skylės turi sudėtingas vidines sandaras, leidžiančias fotonams, dalelėms ir planetoms skrieti aplink juodosios skylės centrą, kuriame erdvė ir laikas tampa beribiais.

Juodosios skylės yra laikomos sunkiausiais objektais mūsų Visatoje. Tuo tarpu elektronai yra vieni iš lengviausiųjų. Visai neseniai Ilinojaus universiteto, įsikūrusio Urbanoje – Šampeinėje (JAV), fizikai parodė, kaip turinčios krūvį juodosios skylės gali būti panaudotos modeliuojant elektronų sąveiką, pasireiškiančią neįprastuose superlaidininkuose.

Šalia besisukančios juodosios skylės išspinduliuoti fotonai įsukami ir tarsi įgauna orbitinį kampinį momentą, kuris nuotraukoje (Nature Physics) matomas kaip susuktų laiptų spiralė. Fiksuojant tokią šviesą būtų galima išmatuoti juodosios skylės sukimosi greitį. Juodųjų skylių tiesiogiai pamatyti ar tiesiogiai matuoti kokias nors jų fizikines savybes neįmanoma, todėl reikia sugalvoti netiesioginių būdų, kaip aptikti ir tyrinėti šiuos gamtos stebuklus.

Artėjančios Valentino dienos proga Visata mums įteikė žiedą, tačiau ne iš deimantų, o iš juodųjų skylių. Šioje Kosminio teleskopo moksliniame institute pagamintoje kompozicinėje nuotraukoje (1 pav.), sudarytoje iš Rentgeno spindulių (2 pav.) NASA „Chandra“ kosminės Rentgeno spindulių observatorijos ir optinės (raudona, žalia, mėlyna spalvos, 3 pav.) NASA „Hubble“ kosminio teleskopo nuotraukų, matote dvi sąveikaujančias galaktikas, pavadintas vienu vardu Arp 147. 1 pav.

Fizikai mano, jog pagaliau eksperimento būdu aptikta juodųjų skylių skleidžiama spinduliuotė, kurios egzistavimą daugiau kaip prieš 30 metų teoriškai įrodė fizikas Stivenas Hokingas (Stephen Hawking). Šis fenomenas stebėtas ne kur nors kosmose, bet čia, Žemėje. Visatoje gausu dalelių ir antidalelių porų, kurios susijungdamos praktiškai iškart anihiliuoja, į aplinką išlaisvindamos didžiulę energiją.