akiračių

Mielo bičiulio Zenono Rekašiaus rašiniai visada provokuodavo polemikas ir nepalikdavo abejingais „Akiračių“ skaitytojų. Lygiai kaip jie įžiebdavo karštas diskusijas pačių akiratininkų ir santariečių tarpe. Tuo Zenonas man kaip niekas kitas siejosi su volteriška santarietiškos diskusijos dvasia, kuri niekada bičiuliškų santykių nelaikė dingstimi vengti aštrių klausimų ar negerbti savo pačių ir bičiulių idėjinių oponentų.

Po nesenai Alantoje pasibaigusios „Santaros-Šviesos“ kasmetinės konferencijos, kurioje diskusijų įkarštis pranoko šiam kultūriniam sambūriui būdingus turinio ir formos standartus, spaudoje pasirodė nemažai komentarų, iš kurių vienas itin primygtinai pareikalavo, kad visi dar bent kiek bandantys turėti ir ginti savo nuomonę turi išeiti į pensiją. „Lietuvos žiniose“ ir portale „Balsas.

Praėjusieji metai buvo paženklinti netekties -  vasario 13 d. Čikagoje netikėtai mirė žymus lietuvių išeivijos žurnalistas, literatūros tyrinėtojas, kultūrologas, Santaros-Šviesos federacijos narys, ilgametis „Akiračių“ redaktorius Liūtas Mockūnas. Pateikiame jo atminimui skirtą Sauliaus Žuko straipsnį.Liūtą Mockūną gerbiu ir prisimenu dėl daugelio priežasčių, bet vieną norėčiau ypatingai išskirti ir apie ją pašnekėti.

Kovo 17 d. 15 val. Vilniuje, Šv.Pranciškaus ir Šv. Bernardino bažnyčioje (Maironio g.10) – atsisveikinimas su velioniu Liūtu Mockūnu. Šv. Mišias laikys brolis, kunigas Arūnas Peškaitis. Po mišių urna su velionio palaikais bus vežama į Kauną. Laidotuvės - Petrašiūnų kapinių panteone. Žymus lietuvių išeivijos žurnalistas, literatūros tyrinėtojas, kultūrologas, Santaros-Šviesos federacijos narys, ilgametis „Akiračių“ redaktorius Liūtas Mockūnas staiga mirė vasario 13 d. Čikagoje.

Vasario 13 d. Čikagoje netikėtai mirė žymus lietuvių išeivijos žurnalistas, literatūros tyrinėtojas, kultūrologas, Santaros-Šviesos federacijos narys, ilgametis „Akiračių“ redaktorius Liūtas Mockūnas. Liūtas Mockūnas (1934 09 30 – 2007 02 13) gimė Lietuvoje, 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Mokėsi Kempteno lietuvių gimnazijoje. 1949 m. persikėlė gyventi į JAV.

Laiškas iš istorijos fabriko Praėjusiame „Akiračių“ numeryje pradėjęs skaityti savo bičiulio Leonido Donskio poleminį straipsnį (http://www.omni.lt/index.php?base/z_346569) „Nejaugi pilietiškumas reikalauja fabrikuoti istoriją?“, kurį paskatino mėnesiu anksčiau mano pateiktas ironiškas pasiūlymas (http://www.omni.lt/index.php?base/z_337131) griauti Trakų pilį, pasijutau gan nejaukiai.

Kai išgirstame garsiai tariamus žodžius „to jau per daug“, suprantame, kad kažkam baigėsi kantrybė. Viskam yra saikas – tai net ne senas priežodis, bet gili ir universali išmintis. Kita vertus, suprantu, nors žodis „saikas“ vartojamas dažnai, šiandienėje mūsų vertybių sumaištyje saiko matai praranda aiškumą. Saikas yra tradicijos ir kultūros reiškinys.

Perskaitęs praėjusiame „Akiračių“ numeryje (2006 m. sausis, Nr. 1 (376)) (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_337131) savo mielo bičiulio Zenono Rekašiaus poleminį straipsnį „Kada pradėsime griauti Trakų pilį?“, supratau, kad privalau reaguoti į šį tekstą ir iki galo atverti savo poziciją dėl Valdovų rūmų atstatymo Vilniuje. Tiesą sakant, jei būtų kalbama vien apie juos, greičiausiai neeikvočiau brangaus laiko ir nerašyčiau.

Apžvalgininkams, ypač metų sandūroje, būdinga nagrinėti visuomenėje besivystančias tendencijas. Perskaičius keletą tokių apžvalgų tampa aišku, kad jų pagrįstumo klausimas yra greičiau redaktorių ar kritikų, bet ne pačių apžvalgininkų reikalas.

Kai su „Akiračių“ redaktoriumi susibėgom prie kavos puodelio aptarti straipsnio šia tema, vardindami faktus apie įvairių sričių sąsajas su KGB prisiminėme vieną pirmųjų „valiutinių“ parduotuvių „Vilbarą“, kurią gaubė garsiųjų KGB agentų – brolių Slavinų giminės šešėlis. Tuomet ji buvo įsikūrusi Pilies ir Barboros Radvilaitės gatvių sandūroje stovinčiame pastate Vilniaus centre.

Politikai tyčiojasi vieni iš kitų, žiniasklaida - iš kai kurių politikų, politikai ir valstybės pareigūnai - iš visuomenės nuomonės, sveiko proto ir padorumo likučių. Kas lieka daryti visuomenei, kuri verste verčiama tas patyčias ne tik sugerti, bet ir jomis žavėtis? Pasirinkimas nedidelis - tylėti ir spjaudytis arba pačiai imti tyčiotis iš savęs, na, kad ir internete.

Kai tik pradėjau suprasti, ką rašo laikraščiai, iškart pasijutau kariamas kaip tas legendinis bevardis šuo iš priežodžio. Nuo to laiko mane pakorė jau šimtus kartų, bet vis tiek niekaip nepriprantu, vis bandau nusigraužti virvę ir išsilaisvinęs grįžti Baskerviliu visų nedorėlių gąsdinti. Šiomis dienomis mane ir vėl bandė karti, ir vėl paaiškėjo kažkas nemalonaus, ką aš nutylėsiu apie savo šalį per atostogas murkdamas juodaakei padavėjai.

Nuo sovietinės destrukcijos mašinos savame kiaute ilgai slėpęsis laisvasis Lietuvos intelektualinis gyvenimas tik dabar, praėjus daugiau nei dešimtmečiui po Nepriklausomybės atkūrimo, pradeda lįsti lauk į dienos šviesą. Jauną šalį krečiančios politinės krizės subrandino naują trisdešimtmečių intelektualų kartą, kuri palikusi patogias universitetų auditorijas išeina į viešumą ir pradeda skleisti intelektualinę mintį už didmiesčių sienų.

Pastaruoju metu įvairiuose visuomenės sluoksniuose vis dažniau prabylama apie tai, kad Lietuvai pasiekus svarbiausius tikslus, tapus ES ir NATO dalimi, stinga tolesnės valstybės ateities vizijos. Sakoma, kad naujos vizijos nelabai gali pasiūlyti ne tik politikai, bet ir intelektualai, iš kurių visuomenė laukia idėjų. Kaip yra iš tikrųjų? „Akiračių“ 5-ajame numeryje Vytauto Rubavičiaus ir filosofo prof. Arvydo Šliogerio pastabos.