Kai išgirstame garsiai tariamus žodžius „to jau per daug“, suprantame, kad kažkam baigėsi kantrybė. Viskam yra saikas – tai net ne senas priežodis, bet gili ir universali išmintis. Kita vertus, suprantu, nors žodis „saikas“ vartojamas dažnai, šiandienėje mūsų vertybių sumaištyje saiko matai praranda aiškumą.
Saikas yra tradicijos ir kultūros reiškinys. Saiko nenustatys nei įstatymai, nei įsakymai, nei rašytinės etikos normos, kurios atgula į taisyklių knygas tuo dažniau, kuo rečiau jų laikomasi. Žodžiu, mes nujaučiame, kad visame kame, o ypač viešajame mūsų gyvenime daug kas priklauso nuo kultūrinės savimonės, tam tikruose sluoksniuose pripažintų, besilaikomų ir gerbiamų principų. Štai tikėtina, kad yra veiksmų, kurie ir be teismo nuosprendžio verslininkų bus priimti kaip diskredituojantys vieną ar kitą šio sektoriaus veikėją. Greičiausiai ir politikoje, nors kur kas mažesniu mastu, galėtų būti atpažįstami veiksmai, kuriuos padaręs politinės scenos aktorius būtų tiesiog nušvilpiamas.
Tačiau ar šiandien galime teigti, kad Lietuvoje yra susiklosčiusi visuomenės opinija, kuri ir be rašytinių taisyklių, be rinktų ir nerinktų prievaizdų pagalbos gali atstumti jos akyse diskredituotą veikėją? Mąstyti apie tai verčia keli pastaruoju metu pasirodę politikų pareiškimai ir straipsniai, kuriuose keliami klausimai apie tai, kad nusisukimas, nebendravimas, rankos nepadavimas susikompromitavusiam politikui gali būti senoviška ir veiksni visuomenės kovos su negeistinais reiškiniais priemonė.
Štai Tėvynės sąjungai atstovaujantis Seimo narys Audronis Ažubalis savo samprotavimuose, paskelbtuose „Omni.lt“, paragino taip elgtis su Vilniaus meru Artūru Zuoku. Tiesa, jis pats, kiek sujaudintas ekranizuotų XVIII amžiaus aristokratijos gyvenimo vaizdų, suabejojo, ar tas elgesys įmanomas Lietuvoje, kur garbės ir padorumo sąvokas siekiama pakeisti frazėmis „nepagautas – ne vagis“, „o kur nekaltumo prezumpcija?“, „gyvename teisinėje valstybėje“ ir t.t., ir pan.? Išties tuo negalima abejoti. Kai kandidatas į tuos, kuriems nepaduoti rankos ragina oponentai, ima ir paaiškina moralizuojančiam Lietuvos prezidentui, kaip neracionalu kelti pernelyg aukštus moralumo reikalavimus, ir... nieko neatsitinka – tada lieka abejonę laikyti įrodymu.
Dar sudėtingesni yra Kazio Almeno samprotavimai apie lietuvių humanitarų elito kaltes dėl sumenkusio patriotizmo. Praėjusiame „Akiračių“ numeryje jis savotišku intelektiniu nusikaltimu pavadino tai, kad humanitarai nedvejodami įsileido į savo salonines diskusijas bulvarinę tematiką. Jis teigia, kad esmė ...nėra, ar bulvarinėje aplinkoje pasirodys vieno ar kito tipo tema, to kontroliuoti nepajėgsime ir net neturėtume bandyti. Esmė, kas vyksta po to. Anot K. Almeno, jei humanitarinis elitas sureikšmins tą bulvarinį purvą, įsileis į diskusiją su jo skleidėjais, bus pernelyg atkreiptas visuomenės dėmesys ir savaip įteisinta tema, įtraukus ją į rimtai aptariamas. Tas elitinio, saloninio statuso suteikimas geltonajai bulvarinei temai arba, kaip sako autorius, pripažinimas jos „salonfaehig“ ir yra nusikalstamas. Tik nuo intelektualinės visuomenės elito visa tai priklauso. Tad ir lietuvių tautinių simbolių niekinimą padarydami intelektualinio salono temų dalimi, humanitarai nusikalsta.
Ir raginimas nepaduoti rankos diskredituotam veikėjui ir tam tikrų žemo polėkio temų neįsileidimas į intelektualinį saloną yra pagrįstas gręžiojimasis į aukštosios kultūros prisiminimus. Kartu jie primena viltį, kad tokios kultūros – atitinkančios etinius ir estetinius aukštuomenės įpročius – kūrimas apskritai dar nėra praeitin grimztantis siekis. Neramu tik dėl vieno dalyko: lėtai bręstant kultūriniam skoniui labiausiai nukenčia saikas. Jei jo nebus – akademiniai intelektualiniai sluoksniai pavojingai užsisklęs savo interesų rate, o politiniuose sluoksniuose greitai visi ims nebesisveikinti su visais. Tačiau ar turime iš ko rinktis?
